Savo gyvenimą skirstyti iki ir po 2001 m. rugsėjo 11-osios gali tik Pasaulio prekybos centro bokštuose dvyniuose žuvusių žmonių giminės, ugniagesiai ir gelbėtojai. Tačiau jei reikėtų įvardyti kitą, didžiausią grupę asmenų, kurių gyvenimas drastiškai pasikeitė po tragiškų teroristinių išpuolių prieš JAV, tai būtų iš visų pasaulio šalių laimės į Ameriką atvykę ieškoti emigrantai.
Faktas, kad nemaža dalis teroristų ir artimiausių jų rėmėjų buvo su įvairiomis vizomis bei svečio teisėmis legaliai į šalį įvažiavę užsieniečiai, ilgam laikui metė nepasitikėjimo šešėlį ant visų imigrantų. Ir nors labiausiai nukentėjo atvykėliai iš musulmoniškų valstybių, piniginius nuostolius ir nemiegotas naktis nežinant, kas jų laukia ateityje, iki šiol skaičiuoja ne tik JAV, bet ir viso pasaulio migrantai.
Iki rugsėjo 11-osios išpuolių milijonai legalių ir nelegalių imigrantų JAV politikoje tikėjosi atšilimo. 1986 m. amnestija, kai tuometis prezidentas Ronaldas Reaganas pasirašė įstatymą, suteikusį teisę legalizuotis, jau buvo primiršta. Primiršti ir pažadai, kuriuos tuo metu davė politikai, esą tai būsianti paskutinė amnestija.
2000–2001 m. kalbos apie naują amnestiją jau nebeskambėjo kaip visiška politinė savižudybė. Daugiakalbė JAV imigrantų minia vis garsiau šnabždėjosi apie Kongrese bręstančią imigracijos reformą, kuri galbūt sutaps bent jau su daline amnestija. Tačiau rugsėjo 11-oji šluote nušlavė visas emigrantų viltis.
Per trumpą laiką buvo perrašyti ištisi tomai ir taip komplikuotų JAV imigracijos įstatymų. Vietoje planingos reformos George'o W.Busho administracijai ir JAV Kongresui teko imtis skubių sistemos lopymo žingsnių.
2002 m. liovėsi egzistavusi Imigracijos ir natūralizacijos agentūra. Jos funkcijas perėmė JAV pilietybės ir imigracijos agentūra, kurią po savo stogu priglaudė paskubomis įkurtas Teritorinio saugumo departamentas.
Nuo to laiko, anot teisininkų, iš esmės pasikeitė Amerikos požiūris į imigrantus. Dabar kiekvienas jų gali būti laikomas pavojingu šaliai, jei jis neįrodo, kad yra kitaip.
Padaugėjo reidų į nelegalių emigrantų namus. Reidai paprastai, siekiant maksimalių rezultatų, vykdomi anksti rytą, prieš pat aušrą. Gilėjant ekonomikos krizei, įsiplieskia vis daugiau konfliktų tarp už grašius dirbančių imigrantų ir profsąjungoms priklausančių darbuotojų.
Net ir niekuo dėti keliautojai, neturintys jokių ketinimų imigruoti ar kaip nors pažeisti įstatymus, periodiškai tampa po rugsėjo 11-osios įsitempusios JAV muitinės ir vizų kontrolės sistemos aukomis.
Šį pavasarį, įsikišus dienraščiui „The New York Times“, JAV plačiai nuskambėjo atvejis, kai draugės aplankyti atvykęs italas Vašingtono oro uoste buvo sulaikytas, įmestas į imigracinį kalėjimą ir pralaikytas ten dešimt dienų be jokių kaltinimų, kol šia istorija nesusidomėjo italo merginos tėvo pažįstamas senatorius.
Kaip vėliau paaiškėjo, prastai anglų kalbą mokantis vyriškis oro uoste kažko klausiamas pasikarščiavo. Imigracijos pareigūnams jis pasirodė įtartinas. Šie, pernelyg nesigilinę į situaciją, diplomuotam teisininkui iš Italijos „pripaišė“, kad jis JAV prašosi politinio prieglobsčio. Tai jiems leido italą be didelių ceremonijų patupdyti į kalėjimą, neva kol atsiras laiko teisėjui peržiūrėti bylą. Sutrikusiam vyrui kurį laiką nebuvo leista niekam paskambinti.
Verta priminti, kad Italija – viena iš Europos šalių, kurių piliečiai naudojasi Vizų atsisakymo programos teikiamomis privilegijomis. Kaip rodo Domenico Salerno pavyzdys, bendros teorinės privilegijos neišvengiamai reiškia ir pavienius nukentėjusiųjų atvejus.
Per septynis 2008 m. mėnesius į JAV buvo įleista 8 mln. svečių iš užsienio. 3300 užsienio piliečių, nepaisant to, kad jie atvyko iš Vizų atsisakymo programoje dalyvaujančių šalių, nebuvo leista peržengti JAV sienos. Nors daugumai neįleistųjų, palyginti su D.Salerno, pasisekė, kelioms dešimtims teko patirti sulaikytųjų dalią.
Anot JAV pasienio tarnybos pareigūnų, jie turi šešiasdešimties taisyklių rinkinį, kuriomis remdamasis kiekvienas pareigūnas gali neįleisti įtartinu pasirodžiusio užsieniečio.
Visa tai – dėmesio verti faktai tiems lietuviams, kurie mano, kad kelionės į JAV mūsų šaliai tapus Vizų atsisakymo programos dalimi, taps paprastos. Po rugsėjo 11-osios Amerikos migracijos ir pasienio kontrolės sistemoje liko nedaug paprastų dalykų.
Tarp įstatymų, kuriuos imigrantus ginančios grupės praminė antiimigracinės isterijos pasekmėmis, minėtinas nurodymas, jog tikrinti bagažą oro uostuose gali tik JAV piliečiai. Be to, visi emigrantai reikalaujami pranešti apie pasikeitusį adresą per 10 darbo dienų. Priešingu atveju, imigracijos pareigūnams panorėjus, jie gali būti nubausti bauda arba net deportuoti.
Ironiška, tačiau netrukus JAV pilietybės ir imigracijos agentūra pranešė, kad ją užplūdo toks kiekis emigrantų užpildytų formų, kuriose nurodoma apie adreso pakeitimą, jog agentūra pripažino neturinti tiek žmonių su visomis šiomis anketomis susidoroti. Toks pat likimas ištiko ir dešimtis tūkstančių emigrantų bylų, kurios atgulė nuo popierizmo ir naujų reikalavimų springstančioje sistemoje.
Imigrantų gyvenimo JAV nepalengvino ir išaugę mokesčiai už galimybę toliau ramiai gyventi emigrantų Mekoje. Vidutiniškai su imigracijos procedūromis susiję mokesčiai šiemet išaugo 66 procentais.
Tačiau sugriežtintos taisyklės, pakilusios kainos ir visuomenėje tebetvyrantis nepasitikėjimas imigrantais nepadarė amerikiečių saugesniais. „Rasmussen Reports“ atliktos apklausos duomenimis, tik 14 proc. JAV gyventojų jaučiasi saugesni. 39 proc. teigia besijaučiantys mažiau saugesni nei prieš rugsėjo 11-ąją, 46 proc. tvirtina, kad jaučiasi taip pat.
Nesvarbu, koks JAV žeme vaikštančio žmogaus statusas, net ir praėjus septyneriems metams nuo rugsėjo 11-osios, menki kasdieniai dalykai niekuomet nebebus tokie, kaip anksčiau.
Dažnas niujorkietis iki šiol baikščiai nužvelgia žemiau nei įprastai praskrendantį lėktuvą. Moksleiviai atsargiau renka žodžius rašydami anglų kalbos rašinėlį ir rodo mažesnį susidomėjimą sprogmenimis chemijos pamokų metu. Bibliotekininkai privalo įduoti „įtartinas“ knygas namo išsinešančius skaitytojus.
Tiesa, esama ir gerų žinių. Pirmą kartą nuo 2001-ųjų padaugėjo iš užsienio mokytis atvykstančių studentų. Turės praeiti keleri metai, kad sužinotume, kokius įspūdžius namo jie išsiveš iš Amerikos.