Bi­jū­nai: pasodink kartą – žydės 20 metų

So­di­nant vė­lų ru­de­nį, ant­ro­jo šak­nų au­gi­mo me­tu, nu­tru­pa ru­de­nį iš­au­gu­sios jau­nos siur­bia­mo­sios šak­nys, o so­din­ti au­ga­lai iki šal­nų ne­su­spė­ja iš­leis­ti nau­jų šak­ne­lių, to­dėl blo­gai pri­gy­ja, bū­na sil­pni. So­di­ni­mas nė­ra pa­pras­tas, bet aug­da­mas to­je pat vie­to­je bi­jū­nas žie­dais ga­li džiu­gin­ti du de­šimt­me­čius.

Bi­jū­nams ge­riau­siai tin­ka sau­lė­ta vie­ta, nes pa­vė­sy­je žy­di sil­pnai ar­ba vi­sai ne­žy­di. La­biau­siai jiems tin­ka vi­du­ti­nio sun­ku­mo prie­smė­lio ar­ba prie­mo­lio ge­rai dre­nuo­tos ne­rūgš­čios (pH 6–6,5), der­lin­gos, gi­liai įdirb­tos dir­vos, ku­rio­se ne­už­si­lai­ko gau­ses­nių kri­tu­lių ar snie­go tir­pi­mo van­duo. Prie­smė­lio ar prie­mo­lio dir­vas rei­kia ge­rin­ti pū­di­niu, dur­pė­mis. Bi­jū­nai ne­mėgs­ta švie­žiu mėš­lu tręš­tos dir­vos. Ne­so­di­na­mi ir ar­ti pa­sta­tų ar me­džių.

Dau­gin­ti ar žie­dus skin­ti skir­tų­jų ke­re­liai so­di­na­mi į lys­ves ar­ba va­gas, o žel­dy­nams ar dar­že­liams – į iš­kas­tas duo­bu­tes gru­pė­mis ar po vie­ną. Prieš so­di­ni­mą že­mė tu­ri bū­ti įdirb­ta pa­kan­ka­mai gi­liai, nes bi­jū­nų šak­nys iš­au­ga iki 100 cm il­gio.

Ka­dan­gi bi­jū­nai vie­no­je vie­to­je ga­li aug­ti iki 20 me­tų, ypač rū­pes­tin­gai rei­kia pa­ruoš­ti duo­bę prieš so­di­nant. Duo­bes re­ko­men­duo­ja­ma ruoš­ti prieš mė­ne­sį ar pus­an­tro iki so­di­ni­mo, kad su­si­gu­lė­tų že­mė. Jei duo­bė iš­kas­ta prieš pat so­di­ni­mą, su­tryp­ki­te duo­bė­je že­mę, kad pa­so­di­nus au­ga­lą že­mė ne­įdub­tų. Duo­bės dug­ne įren­ki­te dre­na­žą. Tin­ka ru­pus žvy­ras, skal­da.

Jei dir­vos pu­ve­nin­ga­sis sluoks­nis ne­sto­ras (maž­daug 20 cm), nau­din­ga į 50–60 cm gy­lio ir 50–80 cm sker­smens duo­bu­tes iki pu­sės įber­ti tos pa­čios pu­ve­nin­gos že­mės, dar ge­riau – įmai­šy­ti du treč­da­lius ge­ro pū­di­nio (trą­šios kom­pos­ti­nės že­mės, su­mai­šy­tos su per­pu­vu­siu mėš­lu, smul­kiu upės smė­liu ir trą­šo­mis). Vir­šu­ti­nę duo­bės da­lį už­pil­ki­te pa­pras­ta dir­vos pa­vir­šiaus že­me. Leng­vo­se dir­vo­se ga­li­ma pri­dė­ti su­smul­kin­to mo­lio – vi­sus kom­po­nen­tus per­kas­da­mi su­mai­šy­ki­te.

Duo­bu­tės da­ro­mos to­kio plo­čio, kad jo­se leng­vai tilp­tų ke­re­liai, bet ne ma­žes­nės kaip 30 cm sker­smens. At­stu­mai tarp duo­bu­čių ne ma­žes­ni kaip 50 cm, o so­di­nant pui­kiuo­sius bi­jū­nus žel­di­niuo­se ar gė­ly­nuo­se il­ges­niam lai­kui, pvz., 5–10 ir dau­giau me­tų – apie 100x120 cm. Ki­tas rū­šis, nelygu su­au­gu­sių ke­rų dy­dis, ga­li­ma so­din­ti – 80x100 cm ar 40x50 cm at­stu­mu. Toks at­stu­mas re­ko­men­duo­ja­mas ir va­go­se. Re­tes­niu at­stu­mu so­din­ti au­ga­lai bū­na svei­kes­ni, veš­liau au­ga.

Ypač svar­bu ke­re­lius so­din­ti ne per gi­liai ir ne per sek­liai. Tam rei­kia pa­kan­ka­mai su­slėg­ti po ke­re­liu esan­čią že­mę, o ke­re­lį so­din­ti taip, kad virš jo pum­pu­rų už­si­pil­tų tik 5–6 cm sto­rio že­mės sluoks­ne­lis. Per gi­liai pa­so­din­ti bi­jū­nai žy­di men­kai ar­ba vi­sai ne­žy­di, o per sek­liai so­din­tų­jų pum­pu­rai žie­mą ken­čia nuo šal­čių, o ve­ge­ta­ci­jos pra­džio­je – nuo saus­ros. Pa­so­di­nus bū­ti­nai rei­kia pa­lie­ti, kad že­mė ge­riau pri­glus­tų prie šak­nų, ir už­ber­ti sau­sa že­me ar­ba ap­mul­čiuo­ti dur­pė­mis. Su­me­dė­ję bi­jū­nai daž­nai dau­gi­na­mi sėk­lo­mis.

Jos sė­ja­mos ką tik su­rink­tos ar­ba per žie­mą iš­lai­ky­tos kon­tras­tin­go­se tem­pe­ra­tū­ro­se. Sėk­los lai­ko­mos drėg­na­me smė­ly­je ar­ba tarp su­smul­kin­tų ki­mi­ni­nių sa­ma­nų. Šal­dy­tu­ve (5 OC tem­pe­ra­tū­ro­je) lai­ky­tos sėk­los pa­va­sa­rį pa­sė­tos su­dygs­ta tik po me­tų. Kad su­dyg­tų grei­čiau, sėk­los lai­ko­mos 60 die­nų (iki šak­ne­lės pa­si­ro­dy­mo) kin­ta­mo­je 15–30 OC pa­ros tem­pe­ra­tū­ro­je, t. y. die­ną – 30 OC, nak­- tį – 15 OC. Po to 45 die­nas dar lai­ky­ti že­mo­je tei­gia­mo­je tem­pe­ra­tū­ro­je – 1–4 OC (stie­bų ašies au­gi­mui). Taip iš­my­lė­tos sėk­los po 10–15 die­nų 16–18 OC tem­pe­ra­tū­ros šilt­na­my­je iš­lei­džia dai­gus. Be­je, il­giau­siai dygs­ta krū­mi­nis bi­jū­nas.