J. Petkevičiaus kaimynas – Sarginės kaime bitininkaujantis poetas Gintautas Dabrišius – irgi bičiuliams skundėsi praėjusią vasarą pasikeitusiu bičių elgesiu. Bičiuliai įtaria, jog bitėms įtakos galėjo turėti ūkininkų naudojamos cheminės augalų apsaugos priemonės, taip pat neseniai šalia Šilavoto pastatytos kelios mobiliojo ryšio antenos.
Keisti gamtos ženklai
Pasak J. Petkevičiaus, patyrusio miškininko, medžiotojo ir bitininko, jo darbo specifika leidžia iš arti stebėti gamtos reiškinius. Antai miško drevėse gyvenančios bitės yra stiprios, darbščios ir sveikos. Tačiau parneštos į namus, apsisukusios intensyvios žemdirbystės laukuose, jos pasikeičia, neretai ir žūsta. Kol kas niekas bitininkams mėgėjams dorai nepaaiškino, kiek perspektyvios naujųjų rasių bitės.
– Gamta dažnai perspėja apie artėjantį pavojų, tačiau žmogus ne visuomet moka perskaityti jam siunčiamus ženklus, – kalba J. Petkevičius.
Pavyzdžiui, pernai vasarą šalia Prienų urėdijos miškų goglinėjo būriai gandrų. Gamtininkai išaiškino, jog tai šeimų nesukūrę vienišiai „senberniai“. Keliaudami iš Lietuvos ir atgal jie skrenda per industrinius Vakarų Europos rajonus, išraižytus aukštos įtampos elektros ir mobiliojo ryšio linijomis. Žiemodami Afrikos kontinente, mūsų gandrai maitinasi skėriais, kuriuos tenykščiai žemdirbiai naikina cheminėmis priemonėmis. Kas galėtų paneigti, jog Lietuvos nacionalinis paukštis gandras ne savo valia tampa vienišiumi?
– Šiandien zuikis glaudžiasi prie sodybos, draugauja su namine kate, – pasakoja J. Petkevičius ir priduria, jog Šilavoto būrelio medžiotojai per sezoną sumedžioja tik du-penkis zuikius. Miškininko nuomone, zuikiai išnyko dėl intensyvios žemdirbystės, o likusius laukuose išgaudė suopiai, krankliai, pilkosios varnos, miškuose – lapės, kiaunės. Anksčiau ir katės buvo priskiriamos plėšrūnų kategorijai, nes medžiodavo mažus zuikučius.
Meilė neturi būti akla
Pasak J. Petkevičiaus, meilė gamtai neturi būti akla. Prieš keturis dešimtmečius Prienų krašto miškuose knibždėjo briedžių. Jie taip nuskabydavo pušų jaunuolynus, kad vėliau medžiai tikdavo tik malkoms. Miškininkai buvo priversti auginti eglynus, kurie šiame krašte blogai tarpsta. Dabar vėl situacija darosi panaši: briedžiai vaikšto ne tik miško takais, bet ir vieškeliais, savo rambumu sukelia avarijas. Štai Kuršių nerijoje žmonėms jau nebe smalsumą, tik siaubą kelia agresyvūs šernai. Prašyti medžiotojų pagalbos ar patiems apsiginkluoti?
– Tikrą medžioklės azartą pajuntu miške gaudydamas bičių spiečius, – prisipažįsta J. Petkevičius. Tam bičiulis įkelia į medį (dažniausiai ąžuolą) specialų inkilą. Ilgai laukti netenka.
Aštuonių urėdijos girininkijų (Balbieriškio, Birštono, Išlaužo, Meškapievio, Naujosios Ūtos, Prienų, Šilavoto, Verknės) miškuose gausu bitynų, „atkeliavusių“ iš Kauno, Marijampolės, Alytaus. Neteko girdėti, jog kažkas pasikėsintų į biteles. Ir pats bičiulis J. Petkevičius savo bityno avilius išdėstęs Pagraižio miške netoli Šilavoto. Kirtimuose nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens gausu medingųjų augalų. Praėjusią vasarą nuo medžių, ypač spygliuočių, tiesiog varvėjo lipčius. Iš kiekvienos šeimos bičiulis prisuko po du kibirus ekologiško kvapaus medaus. Užteks savai šeimynai, draugams, kaimynams.
Gamtos balanso paieškos
Miškininko J. Petkevičiaus nuomone, bičių šeimos gyvenimas ir žmogų pamoko darnos, racionalumo, demokratijos. Panašiai bičiulį stebina ir miškų bei laukų „hidroinžinieriai“ bebrai: kai pastatys užtvanką, nors su traktoriumi važiuok. Gausi jų kolonija šalia G. Dabrišiaus tėviškės – Sarginėje, prie Jiesios. Bebrų populiacija urėdijos teritorijoje (ir visoje šalyje) gana gausi. Pavyzdžiui, jeigu eina du grioviai, bebrai užtvanką statys ten, kur tie grioviai susikerta. Pastaruoju metu bebrus leidžiama medžioti (nuo rugpjūčio 1 d. iki balandžio 15 d.). Daugelis miestiečių bebrų mėsą laiko delikatesu. Skaniausia ji būna vasarą, kai bebrai maitinasi žole. Rudeniop jų „racioną“ papildo mediena, tuomet mėsa turi medžio prieskonį.
Be bičių miškininkas J. Petkevičius turi dar vieną pomėgį – augina medžioklinius šunis. Nuo senų laikų Birštono ir Prienų krašto giriose Lietuvos kunigaikščiai, didikai medžiojo būtent su šunimis. Gamtos mylėtojo nuomone, tokios ir dabar privalėtų būti medžioklės – tik su šunimis. Jie surastų sužeistą žvėrį, atneštų nušautą paukštį. J. Petkevičius gali pasigirti turintis ne tik Vakarų Sibiro laikų, bet ir jegterjerų, tinkančių medžioti bebrus, lapes, usūrinius šunis, vokiečių dradharą, mokantį surasti ir atnešti nušautą ar sužeistą paukštį.
Istorija moko ir perspėja
Neseniai Lietuvos miškų instituto ir Prienų urėdijos darbuotojai parengė leidinį „Prienų krašto miškai ir žmonės“. Skyriuje „Prienų miškai praeityje ir jų tvarkymas“ nemažai vietos skiriama bitininkams–bartininkams. Pavyzdžiui, 1567 m. Žygimanto Augusto paskelbtame įstatyme – instrukcijoje karališkiesiems girininkams sakoma, jog girininkas, atvykęs į jam paskirtą girininkiją, su žvėrių sekėjais turi apjoti visą girią, pelkes, kur žvėrys laikosi, apžiūrėti ir žinoti naujai kuriamus kaimus arba vadinamąsias valias, saugoti, kad jokia žala nei žvėrims, nei bitėms nebūtų daroma.
Girininkas savo valdžioje turi bartininkus ir prižiūri, kad šie kasmet didintų bartinių medžių skaičių su bitėmis. Kas metai turi turėti tikrų žinių apie bebrų namukus. Jokių žvėrių girininkas neleidžia medžioti ir pats nemedžioja, nebent karaliaus ranka būtų parašytas įsakymas.
Lietuvos Statute (1588 m.) miškų, medžioklės, bitininkystės, žuvavimo ir šienavimo reikalams paskirtas visas dešimtasis skyrius.
Didžiausios ūkinės reikšmės ankstyvoji bitininkystė Lietuvoje turėjo įsigalėjus feodalizmui, kada bitininkystės produktai – medus ir vaškas – sudarė tam tikrą valstiečių prievolių dalį ir buvo eksportuojami į užsienį. Lietuvoje XVI a. buvo net atskira gyventojų grupė, kuri vertėsi bitininkyste ir to meto dokumentuose vadinama bitininkais, drevininkais arba bartininkais. Tais laikais susiformavo ir dauguma ligi XIX a. pabaigos išlikusių bitininkystės papročių.
Nuo XVI a. vidurio dėl prekinių-piniginių santykių Lietuvoje išplitimo bitininkystės verslo reikšmė pamažu silpo. Nuo XIX a. vietoj drevinės bitininkystės paplito ir vystėsi kelminė-avilinė bitininkystė. Nuo XIX a. antrosios pusės bitininkystė tapo pagalbiniu žemdirbių verslu. Tokį pobūdį ji išlaikė visą XX a.
Lietuvos bitininkystės istorijoje išskiriami du pagrindiniai bitininkavimo būdai: drevinė ir kelminė-avilinė bitininkystė.
Drevinė bitininkystė Lietuvoje vyravo iki XVI a., kada ėmė plisti kelminė bitininkystė, tačiau atskirais atvejais bičių drevių dar gausiai buvo aptinkama ir XX a. pradžioje. Drevės buvo dvejopos: natūralios išpuvusiuose medžiuose, dažnai sunkiai prieinamose miško vietose, įsaulyje, ir pačių žmonių išduobtos arčiau sodybviečių senuose medžiuose. Tokių medžių viršūnės būdavo nukertamos, kad drevės būtų atsparesnės vėjams ir audroms. Drevių angos būdavo daromos iš pietryčių pusės, kad ilgiausiai gautų šviesos ir mažiausiai nukentėtų nuo vėjų. Drevę išskaptuodavo išilgai medžio 30 cm gyliu, apie 8 m nuo žemės, paliekant 10-12 cm pločio angą. Viduryje, viršutinėje drevės dalyje, buvo užtaisomos medinės kartelės – strypai, kurie neleisdavo koriams sutrūkti.
Drevės anga būdavo užsklendžiama skląsčiu, išpjovus jame nedidelę skylę bitėms įlįsti. Kartais viename medyje būdavo kelios drevės. Didesnis drevinių medžių telkinys vienoje vietoje buvo vadinamas drevynu.
Drevei išskaptuoti pagrindiniai įrankiai buvo kirvis ir ant ilgos rankenos pritvirtintas kaltas – peikena. Vidaus sienoms dailinti naudojo platų kirvelį.
Prie bičių drevės prieiti naudojo primityvias kopėčias, padarytas pusiau apkapojus aukšto medžio šakas, ir specialų iš storos virvės padarytą prietaisą, vadinamą geiniu. Juo į drevę kopdavo bitininkas, apjuosęs geiniu drevę, padaręs savotišką mazgą su kilpa kojai įsistoti. Po to aukščiau padarydavo kitą tokį pat mazgą su kilpa, kur įstatydavo antrą koją.
Tada apatinę kilpą atleisdavo patraukęs laisvąjį geinio galą. Tokiu pat būdu dar aukščiau padarydavo trečią kilpą, paleidžiant antrąją ir t. t., kol pagaliau bitininkas prilipdavo bites. Čia jis ant pirmos storos šakos pakabindavo stiprų kadaginį kablį, prie kurio pritvirtindavo medinį bloką.
Per šį bloką permesdavo laisvąjį virvės galą, o prie likusio ant žemės geinio galo pririšdavo nedidelį suoliuką, kurį pakeldavo aukštyn. Atsisėdęs ant suoliuko bitininkas, laikydamas rankose per bloką permestą geinio galą, lengvai važinėjo aukštyn ir žemyn arba, prisitvirtinęs šį galą, apsistodavo patogiame aukštyje.
Baigęs kopinėti ir nulipęs nuo drevės, bitininkas, patraukęs už kablio pritvirtintą virvę, atkabindavo nuo šakos visą prietaisą.
Drevinė bitininkystė, sudarydama bitininkams daug nepatogumų, vertė ieškoti patogesnių bitininkavimo būdų. Tobulesnis ir patogesnis buvo bičių laikymas prie sodybų įvairaus tipo aviliuose. Drevinių bičių perkėlimas prie sodybų davė pradžią sodybinei bitininkystei.
Dažniausiai, užtikus bites miške, atsargiai būdavo nupjaunama medžio viršūnė, o po to, surišus virvėmis, kad nupjautas kamienas nesusitrenktų, atpjaunamas apie 1,5 m ilgio kelmas su bičių dreve. Medis buvo kertamas anksti pavasarį, kol tebėra rogių kelias, kol bitės neskraido ir, būdami tuštesni, koriai mažiau laužosi. Tokį rąstą parsivežęs valstietis pastatydavo sode. Taip sodybose atsirado pirmieji bitynai. Nykstančios drevinės bitininkystės vietą užėmė kelminė-avilinė.
Su pirmųjų avilių–kelmų atsiradimu siejama ir sodybų bitynų pradžia.
– Kirsdami mišką stengiamės išsaugoti medžius su drevėmis, – sako Prienų miškų urėdo pavaduotojas J. Petkevičius. Jo nuomone, žmogaus valioje išlaikyti pusiausvyrą su gamta. Tiek bitininkystė, tiek medžioklė, tiek žemės ūkio gamyba turi būti subalansuota.
Verta pasimokyti iš žmogaus ir gamtos bendravimo patirties.