Su savo geriausiu draugu Broniuku po ilgų paieškų išsiuntėme penkis laiškus interneto pažinčių svetainėse įsikūrusioms damoms, tačiau atsakymų sulaukėme tik iš dviejų. Ką gi, pasisekė geriau, nei statistiniam žvejui. Reikia susikaupti ir užkirsti meškerę taip, kad išrinktoji nesispyriodama keliautų tiesiai į bučių.
Pirmiausia reikia pasiruošti man pačiam. Broniukas priekaištingai baksnoja į mano flanelinius marškinius, o aš sutrikęs prieš veidrodį glostau alaus raumenis ant pilvo ir apsisprendžiu kas rytą daryti po penkis atsispaudimus – penkis kartus daugiau, negu darydavau iki šiol!
Kitą dieną palakstę su Broniuku po „Humana“ parduotuves, netrukus į skalbimo mašiną grūdame pakenčiamus džinsus ir languotus baltinius su kažkokiu amerikietišku užrašu nugaroje. Pagriebsiu savo tamsų švarkelį ir su šituo kostiumu būsiu visai panašus į žinduolį. Verta pabandyti.
Dabar jau susitelkiame prie palyginti entuziastingai į mano laišką atsakiusios kiek apkūnios juodaplaukės. Parašau jai skūpų, bet šiaip jau šiltą laiškelį, kviesdamas rytoj susitikti ant suolelio Vokiečių gatvėje ir greit gaunu teigiamą atsakymą.
Broniukas tikriausiai praėjusiame gyvenime dirbo specialiųjų tarnybų agentu, nes netrukus rezervuoja man vietelę greta esančioje picerijoje, pro kurios langą galėsiu stebėti ne tik suolelį, bet ir visus praeivius kelių metrų spinduliu.
Išaušus lemties dienai pabundu keliomis minutėmis anksčiau ir, persivertęs per lovos kraštą, krentu ant žemės. Netrukus penkis kartus atsistumdamas rankomis nuo dulkėtų grindų pakeliu savo lašiniais apaugusius kaulus ir pašoku aukštyn. Dabar laukia baisios dušo procedūros ir apšepusio smakro varginimas seniai nenaudotu peiliuku.
Įveikęs švaros misiją pasidabinu dar skalbimo milteliais kvepiančiais drabužiais, paveikslėlį užbaigdamas keliais vyriško tualetinio vandens šlakais. Šitas birzgalas iš tikro primena tualete nuleidžiamą vandenį, tačiau tikiuosi, kad smarvė greit išsivadės ir netrukus kvepėsiu kaip tikras prerijų eržilas.
Prieš išjungiant kambaryje šviesą, tenka sudaužyti ant palangės stovinčią kiaulę taupyklę – jeigu netyčia pritrūktų pinigų, galėčiau tyliai pasivesti padavėją į šalį ir įbrukti jai į delną juodai dienai taupytų monetų. Dabar aš tikrai pasirengęs naujų, krūtinės kalvomis ir vešliomis garbanomis turtingų žemių užkariavimui.
Atvykstu į piceriją iki sutarto pasimatymo likus pusvalandžiui. Nerimas taip kausto sąnarius, kad ieškodamas atsipalaidavimo per kelias minutes išmaukiu du bokalus alaus ir dėl to negaliu sau atleisti – kokia gražuolė norės eiti su tokiu alumi smirdančiu kiaule į pasimatymą?
Gerai, kad turiu Broniuką, kuris viskuo pasirūpina. Štai ir dabar netikėtai kišenėje randu jo įmestą mėtinį saldainį. Godžiai sugraužiu prie dantų limpančią cukruotą masę, kol akis netikėtai sukausto lange pasirodęs objektas.
Matau prie suolelio besiartinančią asmenybę, kuri vienu rankos lietimu nusviestų į šalį bet kurį japonų sumo imtynininką. Jos plaukuose klestinčių riebalų neišplautų nei triguba populiariausio indų ploviklio pakuotė. Ją pamatę vaikai išsilaksto į Vokiečių gatvės kiemus, o balkonuose tūnantys šunys užkaukia tarsi per pilnatį.
Kurį laiką dvejoju, tikėdamasis netrukus išvysti dar vieną juodaplaukę moterį: simpatišką, meilią ir priverčiančią drebėti vyrų širdis. Deja, tikriausiai internete buvusi nuotrauka priklausė kažkam kitam arba buvo negailestingai pagražinta. Ausyse nuskamba prieš pasimatymą stuktelėjusi mintis: „Meilės internete nėra, yra tik gelbėjimosi rato ieškančių nevykėlių gvardija“.
Mano dramblienė, ant liemens užsiauginusi trejetą gelbėjimosi ratų, klesteli ant suolelio, išlenkdama jį iki kritinės ribos, ir nerimastingai dairosi į šonus. Tuo pat metu išgirstu moteriškus žingsnius už nugaros ir atsisuku, tikėdamasis pamatyti padavėją ir užsisakyti dar bent penkis bokalus alaus.
Čia manęs laukia netikėtumas, apginkluotas žudančia šypsena, mėlynomis akimis ir į aukštakulnius batelius įspraustomis paauglės kojytėmis. „Galiu prisėsti?“ – klausia Aukščiausiojo balsas, skambantis iš putlių šios būtybės lūpų. „Ė... A... Jo... Taip, žinoma“, - greitai suimu save į rankas.
Žavi mergina, pasidabinusi salotine palaidinuke, sidabro spalvos apyranke ir „Dior“ kvepalais, klesteli greta manęs ir valiūkiškai nusišypso, atmesdama šviesius plaukus atgal. Nejaugi angelas sargas nusileido tavęs paimti, Ramūnai? O gal Dievulis suteikė lemiamą šansą?
Dabar atsakyti į šiuos klausimus dar per anksti. Reikia tik suvaldyti savo drebančias emocijas ir palaukti, kas bus toliau. Tai kur gi, po velnių, ta padavėja!