Pėdsakai
Iki jam atvykstant cerkvę aptarnaudavo ilgai mūsų mieste neužsibūnantieji arba iš kitur atvažiuojantieji šventikai. Pastaruoju metu dvasiškis du kartus per mėnesį šeštadieniais atvažiuodavo iš Klaipėdos. Ilgiausiai šią cerkvę aptarnavo garbios atminties protojerėjus Joanas Semionovas – 1937–1986 metais. 1910 metais gimęs J.Semionovas visą laiką gyveno Tauragėje, eismo avarijoje žuvo netoli savo namų, palaidotas prie cerkvės.
Pirmoji stačiatikių cerkvė Tauragėje buvo pastatyta 1874 metais buvusiose miesto kapinėse. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, cerkvė liko nenaudojama ir 1923 metais buvo nugriauta. Po dešimties metų toje vietoje pastatyti Šaulių namai (dabar čia – Kultūros rūmai). Nugriovus cerkvę miesto kapinėse pastatyta nedidelė mūrinė cerkvė. 1986 metais čia tarnavusio šventiko Venjamino rūpesčiu, padedant parapijiečiams, buvo suremontuota ir praplėsta bei pasipuošė variu dengtu kupolu.
Dabartiniu metu remontuojamas namelis, kuriame gyvena šventikas – keičiamas senas stogas. Šiam tikslui panaudotos pernai ir šiemet rajono savivaldybės Tarybos skirtos lėšos (10 tūkstančių litų). Igumenas Aleksejus sakė, kad skirtus pinigus panaudojo medžiagoms pirkti, o stogą keičia jo draugai. Viena šios bendruomenės narė pasakojo ir šventiką mačiusi triūsiantį ant stogo.
Maloniai nuteikia kukli, jauki cerkvės aplinka – žalia veja, gėlynai, nokstančios vynuogės. Prie tvoros sustatyti nuo po kapinių uždarymo pradėto niokojimo išgelbėti įspūdingi senoviniai ketaus kryžiai. Vėliau senosiose kapinėse vėl buvo leista laidoti, bet pražūtingas jų uždarymo metas vis dar atsiliepia – daug apleistų kapų, jų yra ir čia pat, už cerkvės teritorijos tvoros.
Ilgas kelias
Igumenas Aleksejus atvyko iš Jakobpils, panašaus dydžio miesto kaip Tauragė, tik ten tikinčiųjų bendruomenė buvo daug didesnė. Tauragėje į pamaldas susirenka tik 15–20 vyresnio amžiaus žmonių. Naujasis šventikas džiaugiasi, kad jį čia gerai priėmė. Pasakojo, kad Latvijoje stačiatikių gerokai daugiau negu Lietuvoje, kai kurie jų – ne rusai, išvis ne slavai, o latviai, todėl daug kur pamaldos vyksta ir latvių kalba. Prie cerkvių vaikams veikia sekmadieninės mokyklos.
Kaimyninėje šalyje tarnaudamas įvairiose šios šalies bažnyčiose igumenas Aleksejus praleido dvidešimt metų. Gimė ir augo netoli Maskvos, dabar ten dar tebegyvena mama ir brolis. Du–tris kartus per metus važiuoja aplankyti artimųjų ir parsivežti knygų. Kol gyveno Latvijoje, tėvai atvažiuodavo aplankyti. Nežino, ar mama atvažiuos į Lietuvą pamatyti, kaip sūnus įsikūrė, nes nelengva įveikti biurokratinius sunkumus, kelionę apsunkintų ir garbus amžius.
Igumenas Aleksejus, tarnystei bažnyčiai atidavęs trisdešimt metų, dirbęs dvasinėje seminarijoje, vienuolyne, įvairiose bažnyčiose, pats pasišventęs vienuolystei, sakė, kad jo kelias į tikėjimą buvo ilgas. Bręsdamas pats ieškojo atsakymų į daugeliui jaunų žmonių iškylančius klausimus: kokia gyvenimo prasmė, ar visa tai, kas yra žmoguje, išnyksta jam mirus? Iš mažens nebuvo mokomas tikėjimo tiesų, pats pasirūpino savo krikštu.
Naują kelią parodė ir juo vedė žmonės ir knygos
– Didžiausią įtaką man padarė dvasinio turinio knygos ir žmonės, kokių dabar nebėra: šventikai, iki revoliucijos gavę išsilavinimą, perėję lagerius, užsigrūdinę, – kalbėjo igumenas Aleksejus.
Ypač jam įstrigo vienas šventiko sūnus, tėvo pėdomis pasekęs jau būdamas 60 metų. Viską metė, pasišventė bažnyčiai ir dar spėjo jai paaukoti 26 metus – tarnavo iki 86 metų.
Anuo metu dvasinio turinio knygų Tarybų sąjungoje nebuvo, jų galėjai slapta nusipirkti ar pasiskolinti Maskvoje, Peterburge ir Kijeve. Jos netgi buvo perrašinėjamos mašinėle, vėliau dauginamos kitokiais aparatais. Igumenas kaip brangenybę keletą jų išsaugojo iki šiol.
– Skaitau tik dvasinio turinio knygas, daug laiko su jomis praleidžiu. Paskutinius dešimt–penkiolika metų Rusijoje plačiai leidžiamos pačios geriausios tokio turinio XIX, XX amžiaus ir pačios naujausios knygos, – sakė igumenas Aleksejus.
Jam geriausias poilsis – su knyga rankoje arba gamtoje. Patinka aplink cerkvę ir bažnyčią tvyranti ramybė. Šalia – tik mirusiųjų pasaulis, kurį, deja, drumsčia pravažiuojančios mašinos.
Maldomis ir pokalbiais
Norėjau daugiau ką nors sužinoti apie igumeno Aleksejaus gyvenimą, bet vos pokalbis pasisukdavo link to, jis nuliūsdavo, nutildavo. Atgydavo tik prakalbus apie cerkvę ir žmones. Pasakojo, kad Latvijoje be pamaldų ir kitų bažnytinių ritualų mėgdavo su žmonėmis rengti pokalbius įvairiomis temomis. Pabandė tai daryti Tauragėje. Jakobpils prisirinkdavo daug žmonių, čia atėjo keletas.
Abejoja: gal čia mažai stačiatikių, gal reikia tuos žmones surasti, patraukti? Pasiligojusius aplanko namuose. Galvoja, kad gal reikėtų vaikams sekmadieninės mokyklos, bet ar atsiras vaikų? Latvijoje, kur gausios stačiatikių bendruomenės, jam teko mokyti tikybos mokytojus.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo stačiatikių bendruomenė sumenko – iš šalies išvažiavo daug kariškių šeimų, atsiradus sienoms, nebeatvažiuoja, kaip kadaise, tikintieji iš Kaliningrado srities, be to, ten dabar atsirado šventovių. Lietuvoje jų nedaug, artimiausia Klaipėdoje.
Pasak igumeno Aleksejaus, bažnyčioje tikintieji ieško ne tik dvasinės paguodos, bet ir pagalbos sunkią minutę, patarimo. Ateina žmogus su sunkiais klausimais, šeimos problemomis, šventikas negali jam pasakyti: eik, pasimelsk. Pirma turi jį išklausyti, suprasti, įsigilinti, pajusti ryšį su juo, palaikyti, tik tada bendra malda gali padėti.