Ūki­nin­kai ne­tu­ri tei­sės ban­kru­tuo­ti?

Šie­met, kaip nė vie­nais anks­tes­niais me­tais, pa­bran­go trą­šos, di­dė­jo ir ki­tos au­ga­li­nin­kys­tės iš­lai­dos. De­ja, lauk­tos grū­dų su­pir­ki­mo kai­nos (ti­kė­ta, kad ji ne­bus ma­žes­nė už per­nykš­tę) ūki­nin­kai ne­gau­na.

To­dėl šį šeš­ta­die­nį „Ūki­nin­ko pa­ta­rė­jas“ svars­to, ar šie­met, pa­di­dė­jus au­ga­li­nin­kys­tės iš­lai­doms ir su­ma­žė­jus grū­dų su­pir­ki­mo kai­nai, ūki­nin­kai su­ge­bės lai­ku at­si­skai­ty­ti su kre­di­to­riais?

Ra­sei­nių r. ūki­nin­kė Gra­ži­na ČIARIENĖ: „Grū­dų su­pir­ki­mo kai­na da­bar vi­siš­kai ne­ati­tin­ka jų au­gi­ni­mo kaš­tų. To­dėl ma­ne, kaip ir ki­tus žem­dir­bius, la­bai ste­bi­na Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos po­zi­ci­ja: kai Eu­ro­pos Ko­mi­si­jo­je bu­vo svars­to­mas klau­si­mas dėl mui­tų grū­dams iš tre­čių­jų ša­lių at­nau­jin­ti, tik vie­na Len­ki­ja pa­si­sa­kė „už“.

Da­bar gi, kai per­dir­bė­jai jau pri­si­pir­ko pi­gių grū­dų, ir mū­siš­kė ŽŪM at­si­kvo­šė­jo – pa­ra­šė, kad rei­ka­lau­ja mui­tų. De­ja, šaukš­tai po pie­tų. Be to, jei ES nu­ė­mė mui­tus įve­ža­miems grū­dams, tai ko­dėl jie ne­nui­ma mui­tų im­por­ti­nėms trą­šoms? Žir­klės tarp iš­lai­dų ja­vams au­gin­ti ir už der­lių gau­na­mų pa­ja­mų da­bar tie­siog bai­sios. Ma­nau, kad su­pir­kė­jai, ži­no­da­mi, jog iki spa­lio 1 d. ūki­nin­kai tu­ri at­si­skai­ty­ti už trą­šas, che­mi­ka­lus ir kt., spe­cia­liai ma­ži­na grū­dų su­pir­ki­mo kai­ną.

Ma­tau, kad daug ūki­nin­kų pa­si­me­tę – ne­ži­nia, ku­rie iš­loš, ar tie, ku­rie jau „už­fik­sa­vo“ į su­pir­kė­jų ele­va­to­rius nu­vež­tų grū­dų kai­ną, ar tie, ku­rie ke­ti­na tai da­ry­ti vė­liau? Pri­si­me­nu, per­nai bu­vo daug ge­res­ni me­tai – ma­žiau kū­lė­me, bet ma­žiau ir iš­lai­dų pa­ty­rė­me. O šie­met kaip bus? Apie in­ves­ti­ci­jas į ūkį la­bai sun­ku kal­bė­ti. Ką ki­tą­met, au­gin­ti ir­gi ne­aiš­ku. ŽŪM, ne­tu­rė­da­ma aiš­kios stra­te­gi­jos, jau suž­lug­dė li­ni­nin­kys­tę (mes taip pat li­nus au­gi­no­me, bet tu­rė­jo­me at­si­sa­ky­ti). Šie­met at­ėjo ga­las cuk­ri­niams run­ke­liams. Kas to­liau? Be­lie­ka suž­lug­dy­ti ja­vų au­gin­to­jus, pie­no ūkius, ir vis­kas...“ Lie­tu­vos že­mės ūkio ben­dro­vių aso­cia­ci­jos di­rek­to­rius Jo­nas SVIDERSKIS: „Si­tu­a­ci­ja šiais me­tais že­mės ūky­je ne blo­ga, o ka­tast­ro­fiš­ka. Tai ro­do jau vien tas fak­tas, jog žie­mi­niai ja­vai, rap­sai sė­ja­mi ne­tręš­to­se dir­vo­se. Ne­ži­nau, ka­da taip bu­vo.

Tai da­ro­ma esant be ga­lo sun­kiai fi­nan­si­nei žem­dir­bių pa­dė­čiai. Per­nai ben­dro­sios iš­lai­dos 1 ha ja­vų bu­vo apie 1600 Lt, o šie­met jos ne­abe­jo­ti­nai vir­ši­ja 2000 Lt. Kur ma­ty­ta, kad kom­plek­si­nės trą­šos kai­nuo­tų virš 4000 Lt! Apie grū­dų sa­vi­kai­ną šiuo me­tu kal­bė­ti dar anks­to­ka, bet ji bus ne ma­žes­nė kaip 400-450 Lt/t. Maž­daug tiek vi­du­ti­niš­kai su­pir­kė­jai ir mo­ka už ja­vus. Tai kaip ta­da at­si­skai­ty­ti su kre­di­to­riais, tie­kė­jais, kaip su­mo­kė­ti mo­kes­čius vals­ty­bei, o svar­biau­sia – at­ly­gi­ni­mus dar­buo­to­jams? Kai to pa­da­ry­ti ne­be­ga­li­ma – pra­si­de­da ban­kro­tai.

Žem­dir­biai vi­sa­da gy­ve­na „ant pa­ra­ko sta­ti­nės“, bet pa­pras­tai jei vie­nais me­tais bū­na „striu­ka“ pie­ni­nin­kys­tės sri­ty­je, gelbs­ti au­ga­li­nin­kys­tė. Šie­met blo­gai ir ten, ir ten. Be val­džios pa­gal­bos dau­ge­lį žem­dir­bių iš­tiks „Bri­siaus ga­las“. La­bai svar­bu su­tvar­ky­ti grū­dų ir trą­šų mui­tus, trą­šų, elek­tros ūkio mo­no­po­liui už­dė­ti „api­nas­rį“, o ne „at­si­ra­ši­nė­ti“, kaip tai da­ro Ūkio mi­nis­te­ri­ja. Ta pa­ti mi­nis­te­ri­ja, Kon­ku­ren­ci­jos ta­ry­ba nė pirš­to ne­pa­ju­di­no dėl pro­ble­mų pie­no sek­to­riu­je. Prem­je­ras tik ža­da...“

UAB „Ke­mi­ra GrowHow“ mar­ke­tin­go va­do­vas Eval­das URBAITIS: „Per­nai vi­si ūki­nin­kai, ku­rie no­rė­jo, ga­lė­jo su trą­šų, pes­ti­ci­dų ir ki­tais tie­kė­jais lai­ku at­si­skai­ty­ti. Šie­met si­tu­a­ci­ja bus pa­na­ši kaip prieš ke­lis me­tus, kai žem­dir­biai kre­di­to­riams bu­vo la­bai įsi­sko­li­nę ir dėl to tu­rė­jo daug pro­ble­mų. Ūki­nin­kai, ma­ty­da­mi, ko­kia da­bar že­ma grū­dų kai­na, ne­su­in­te­re­suo­ti už to­kią ver­tę ati­duo­ti der­liaus. To­dėl, ma­ny­tu­me, bus daug už­dels­tų sko­lų. Pre­ky­bos įmo­nės, to­kios kaip mū­sų, su­pran­ta­ma, ne­tu­ri be­ga­li­nių kre­di­ta­vi­mo ga­li­my­bių. Mes su­in­te­re­suo­ti kre­di­tus su­si­grą­žin­ti nu­ma­ty­tu lai­ku.

Pa­grin­di­niai ter­mi­nai pa­pras­tai yra du: spa­lio 1 d. ir gruo­džio 1 d. Ana­li­zuo­da­mi si­tu­a­ci­ją ma­to­me, kad iki spa­lio 1 d. tu­rė­si­me daug neat­si­skai­čiu­sių­jų, bus di­de­lis pa­si­prie­ši­ni­mas sko­las ati­duo­ti grū­dais. Siū­lo­me ūki­nin­kams pa­lan­kes­nius va­rian­tus, pa­ti­ki­miau­siems klien­tams, ma­tyt, bus ir sko­lų ati­dė­ji­mas. Be abe­jo, at­si­ras klien­tų, su ku­riais ne­pa­vyks iš­veng­ti san­ty­kių aiš­ki­ni­mo­si teis­muo­se. Trą­šų, pes­ti­ci­dų, sėk­lų tie­ki­mo įmo­nės, kon­ku­ruo­da­mos ir no­rė­da­mos kuo dau­giau sa­vo pre­kių par­duo­ti, Lie­tu­vos ūki­nin­kus iš­pai­ki­no, leng­va ran­ka kre­di­tuo­ja ir pro pirš­tus žiū­ri į sko­lų ati­dė­ji­mus. Su ban­kais ūki­nin­kai taip „ne­žai­džia“ kaip su ag­ro­ver­slo fir­mo­mis.

Tie­sa, da­bar toks žem­dir­bių avan­tiū­riz­mas ma­žė­ja, jie ėmė la­biau skai­čiuo­ti ir gal­vo­ti, ar su­ge­bės grą­žin­ti sko­las.“

Lie­tu­vos grū­dų au­gin­to­jų aso­cia­ci­jos ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Auš­rys MACIJAUSKAS: „Spa­lio 1-osios sin­dro­mas Lie­tu­vo­je ka­muo­ja dau­ge­lį ūki­nin­kų. Tuo tar­pu Va­ka­rų Eu­ro­po­je šia li­ga žem­dir­biai jau se­niai „per­sir­go“. Kai to­kių ūki­nin­kų, ku­rie pa­va­sa­rį su fir­mo­mis su­da­ro su­tar­tis kre­di­tan tiek­ti trą­šas, pes­ti­ci­dus, sėk­las, ku­rą ir kt., ša­ly­je yra dau­gu­ma, kai jie pri­vers­ti iki spa­lio pra­džios par­duo­ti di­džiu­mą der­liaus, ti­kė­tis, jog gaus už jį pa­lan­kias kai­nas, nai­vu. Ne­iš­ven­gia­mai su­si­da­ro per di­de­lė pa­siū­la, tuo pa­si­nau­do­ja su­pir­kė­jai. Pa­ly­gin­ti su pa­sau­lio ar Eu­ro­pos kai­no­mis, Lie­tu­vo­je už grū­dus mo­ka­ma tik­rai ma­žiau, nors su­pir­kė­jai mėgs­ta kar­to­ti, jog bū­tent di­džio­sios rin­kos le­mia kai­ną.

No­rint at­si­kra­ty­ti pri­klau­so­my­bės nuo že­mės ūkio pre­kių par­da­vė­jų, kiek­vie­nas ūki­nin­kas tam tu­ri kas­met skir­ti dė­me­sio. Ma­nau, bet ku­ris ūkis, bū­da­mas bet ko­kio­je fi­nan­si­nė­je si­tu­a­ci­jo­je, ga­li per 5-6 me­tus iš­si­va­duo­ti nuo fir­mų siū­lo­mo ne­pa­lan­kaus kre­di­ta­vi­mo ir su­kaup­ti pa­kan­ka­mai apy­var­ti­nių lė­šų. Ta­čiau dau­ge­lis ūki­nin­kų no­ri gy­ven­ti pra­ban­giuo­se na­muo­se, va­ži­nė­ti vi­su­rei­giais, il­sė­tis pie­tų ku­ror­tuo­se. Taip gy­ve­nant su­kaup­ti apy­var­ti­nių lė­šų yra sun­ko­ka. Ži­nau, kad yra ne­ma­žai ūki­nin­kų, ku­rie no­rė­tų ban­kru­tuo­ti ir ši­taip iš­si­va­duo­ti nuo juos sle­gian­čių sko­lų, be­si­vel­kan­čių tre­jus, ket­ve­rius ir dau­giau me­tų. Ta­čiau Lie­tu­vos įsta­ty­mai jiems ne­su­tei­kia to­kios ga­li­my­bės. Jei ne­ga­li ban­kru­tuo­ti, lie­ki sko­lin­gas, ga­li­ma sa­ky­ti, iki gy­vos gal­vos, o vė­liau tos sko­los per­ei­na ūkio pa­vel­dė­to­jams...

Dėl mū­sų įsta­ty­mi­nės ba­zės trū­ku­mų ne­ga­li­me ma­ty­ti re­a­lios si­tu­a­ci­jos, kiek ūkių at­si­dū­rę prie ban­kro­to ri­bos. Jei ūkiai ga­lė­tų pa­si­nau­do­ti to­kia ban­kro­to pro­ce­dū­ra, kaip ak­ci­nės ar už­da­ro­sios ak­ci­nės ben­dro­vės, pa­ti­kė­ki­te, ban­kro­tų bū­tų ne vie­nas. Ko­dėl ban­kai da­bar ūki­nin­kus lai­ko ge­riau­siais klien­tais ir jiems drą­siai sko­li­na? To­dėl, kad ži­no, jog ūki­nin­kas nie­kur ne­dings, kad jis ne­tu­ri tei­sės ban­kru­tuo­ti. Vis dėlto ge­riau tu­rė­ti rei­ka­lų su ban­kais, ne­gu im­ti pre­kes sko­lon iš fir­mų.“

DnB NORD ban­ko Ver­slo pro­duk­tų plėt­ros de­par­ta­men­to va­do­vas Eval­das RUZGYS: „Nors da­bar grū­dų su­pir­ki­mo kai­na, pa­ly­gin­ti su pra­ėju­siais me­tais, yra be­veik treč­da­liu že­mes­nė, rei­kė­tų įver­tin­ti ir tai, kad šie­met ne­bu­vo saus­ros, liū­čių ar ki­tų sti­chi­nių ne­lai­mių, dau­gu­ma ūki­nin­kų už­au­gi­no ge­rą der­lių. Ma­no­me, tai tu­rė­tų kom­pen­suo­ti su­ma­žė­ju­sias pa­ja­mas dėl pro­duk­ci­jos su­pir­ki­mo kaš­tų svy­ra­vi­mo, at­si­skai­ty­da­mi su kre­di­to­riais ūki­nin­kai di­des­nių sun­ku­mų ne­tu­rė­tų pa­tir­ti.

Grū­dų su­pir­ki­mo kai­nos svy­ra­vi­mas nė­ra jau toks re­tas reiš­ki­nys, per il­ga­me­tę DnB NORD ban­ko ben­dra­dar­bia­vi­mo su ūki­nin­kais prak­ti­ką to­kia si­tu­a­ci­ja pa­si­tai­kė ne kar­tą. To­dėl mes jau tu­ri­me pa­tir­ties, kaip ras­ti abi pu­ses ten­ki­nan­tį spren­di­mą ir iš­spręs­ti lai­ki­nus sun­ku­mus. Pa­vyz­džiui, ati­dė­ti kre­di­to mo­kė­ji­mo ter­mi­ną. Ban­ko sta­tis­ti­ka ro­do, kad ūki­nin­kai ir že­mės ūkio įmo­nės yra vie­ni pa­ti­ki­miau­sių klien­tų, ku­rie la­bai at­sa­kin­gai žiū­ri į sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mus ir lai­ku juos vyk­do. At­si­žvel­giant į tai, mes šie­met pra­dė­jo­me teik­ti trum­pa­lai­kes pa­sko­las be už­sta­to. Tai lei­džia ūki­nin­kams ar že­mės ūkio įmo­nėms itin grei­tai pa­pil­dy­ti sa­vo apy­var­ti­nes lė­šas, pa­vyz­džiui, nu­spren­dus ja­vų der­lių sau­go­ti lau­kiant pa­lan­kes­nės su­pir­ki­mo kai­nos, jie ga­li ei­na­mą­sias ru­dens sė­jos iš­lai­das fi­nan­suo­ti sko­lin­to­mis lė­šo­mis.“