Algimanto tėvai iš Lietuvos emigravo per Antrąjį pasaulinį karą. Pirmiausia jie nuvyko į Vokietiją, kur gimė Algimantas, o paskui iškeliavo į karštąją Venesuelą.
Gyvenimo pradžia svetimoje šalyje nebuvo lengva. Kelias lietuvių šeimas priėmė vienuoliai. Algimanto tėvai neturėjo beveik jokios mantos, nemokėjo kalbos, neturėjo kur gyventi. Tačiau po truputį žmonės apsiprato ir įsikūrė.
„Venesueloje baigiau mokyklą, universitetą, susiradau lietuvę žmoną ir užauginau tris dukteris.
Šeimoje visada kalbėdavome lietuviškai. Todėl ir aš, ir mano vaikai gerai moka gimtąją kalbą“, – pasakoja A.Dugnas.
Pirmą kartą į Vilnių Algimantas atvyko 2000 metais kartu su savo dukterimis. Vos pamačiusios sostinę, jos iš karto ją pamilo ir pasiūlė tėvams persikelti čia gyventi.
„Visada galvojome apie Lietuvą ir norėjome grįžti, tačiau baiminomės, kad dukterims čia priprasti bus sunku. Tačiau, kai jos pačios pasiūlė sugrįžti, apsisprendėme“, – šypsosi vyras.
- Koks buvo pirmasis įspūdis, kai atvažiavote į Vilnių?
- Pirmiausia į akis krito didžiuliai skirtumai tarp Lietuvos sostinės ir Venesuelos sostinės Karakaso.
Jis yra didesnis nei visa Lietuva, ten gyvena apie 5 milijonus gyventojų.
Karakasas, kuriame gyvenome, įsikūręs slėnyje, todėl viskas atrodo lyg sumesta į vieną vietą. Vilnius atrodė labai erdvus, žalias miestas, čia galima laisvai kvėpuoti.
Karakase medžių beveik nėra, ten užterštumas vienas didžiausių pasaulyje, sunku net kvėpuoti, žmonės serga plaučių ligomis. Jei užlipi ant kalno, Karakaso beveik nesimato, tokie teršalų debesys kabo virš miesto.
- Kas labiausiai nustebino sostinėje?
- Vilniuje daug saugiau negu Venesueloje. Mums labai keista, kad Vilniuje niekur beveik nėra grotų. Karakase visi namai grotuoti, nes nespėsi net pastebėti, kaip tave apvogs. Ten esi, tam tikra prasme, savanoriškas kalinys.
O Vilniuje stebėjomės, kad parduotuvėse prekės stovi lauke ir niekas jų nevagia. Kartą sustojome prie viešbučio ir paklausiau, ar galiu čia palikti automobilį. Viešbučio darbuotojas nesuprato, kodėl aš klausiu tokio dalyko. Venesueloje net trumpam be specialių apsaugos priemonių paliktas automobilis dingsta.
- Kokie jums pasirodė vilniečiai?
- Kai atvykome, Vilnius pasirodė labai liūdnas miestas. Žmonės vaikščioja paniurę, visuomeniniame transporte niekas nekalba, žiūri į grindis, net nesisveikina.
Kai atsikraustėme, sveikinomės su kaimynais, o jie tylėdavo. Tik po poros mėnesių kai kurie pradėjo sveikintis.
Venesueloje labai geras aptarnavimas. Vilniuje kavinėse padavėjų tenka laukti, o kai pasikvieti, jos dar žiūri vos ne įsižeidusios.
- Ar lietuviai labai skiriasi nuo venesueliečių?
- Oi, labai skiriasi! Venesueliečiams viskas yra juokas, puota ir šokis. Nepaisant to, kad bene 75 procentai šalies gyventojų gyvena skurde, žmonės yra linksmi. Jie gyvena šia diena. Kas bus rytoj, jiems nesvarbu.
Į darbą venesueliečiai eina dainuodami. Būna taip, kad, įlipus į autobusą, kiekvienas jame važiuojantis ant peties turi radiją ir visu balsu traukia dainą. Vairuotojas taip pat klausosi radijo ir taip pat plėšia dainą. Tai savotiškas košmaras.
Jei autobuse prie ko nors prisėdi – viskas, jūs jau esate draugai. Žmonės keičiasi telefono numeriais, kviečia vienas kitą į svečius. Viešajame transporte vyrai visada užleidžia vietą moteriai.
- Su kokiais sunkumais susidūrėte grįžę į Vilnių?
- Mano dukterys ilgai negalėjo rasti darbo dėl vienos priežasties – jos nemokėjo rusų kalbos. Jos moka anglų, ispanų, italų kalbas, bet, pasirodo, jų niekam nereikia.
Tie, kurie čia gyvena, galbūt nepastebi, kiek daug rusų kalbos aplinkui. Bet mes, tie, kurie grįžome, pasijutome lyg būtume ne Lietuvoje.
Mūsų tėvai visą gyvenimą mokė, kad lietuvių kalbą reikia saugoti, kad ji viena seniausių pasaulyje. Jos studentai mokosi geriausiuose pasaulio universitetuose. O Lietuvoje lietuvių kalba yra mindžiojama ir negerbiama.
Iš pradžių, kai atvykome, mums buvo sunku net susikalbėti. Dabartinėje lietuvių kalboje daug rusiškų ir angliškų žodžių. Net valdžios įstaigoje su manimi pasisveikino rusiškai. Tuomet įsižeidžiau.
- Iš tolimos šalies parsivežėte grynesnę lietuvių kalbą, nei kalbama Vilniuje?
- Pasirodo, kad taip. Vieną kartą nuvykome į svečius. Maža mergaitė pasiklausiusi mūsų šnekos, paklausė mamos, kodėl mes keistai kalbame. Mama jai atsakė, kad mes kaip tik kalbame labai taisyklingai.
Kai nuvykome į kaimą, net nudžiugome, nes žmonės kalbėjo taip pat, kaip ir mes. Venesueloje mes niekada nesakydavome: einu į tualetą. Mes sakydavome: einu į išvietę.
- Kokias problemas pastebėjote Vilniuje?
- Vilniečiai vairuotojai labai nemandagūs, palieka automobilius per tris vietas ir jiems nerūpi, kad dar du žmonės neturės kur palikti mašinos.
Taip pat pastebėjau, kad lietuviai yra pavydūs. Jei tau geriau sekasi, o aš galiu pakišti koją, tai būtinai pakišiu. Jei kas nors ką nors geriau moka, reikėtų mokytis, o ne kenkti.
Labiausiai man patinka, kad Vilniuje daug žalumos. Laisvalaikiu su šeima mėgstame vaikščioti miškuose, parkuose, nes Venesueloje tokios galimybės neturėjome.
Į Venesuelą sugrįžti neketiname, niekas mūsų iš čia nebeiškrapštys.