Juo­zas Erlickas: Nau­jas se­zo­nas se­na­me ga­le

Va­sa­ros pa­bai­goj įvy­kęs nau­jo ru­dens pri­sis­ta­ty­mas ne­nu­džiu­gi­no. Tie pa­tys daug­syk re­gė­ti lie­tūs, jau per­nai įky­rė­ję šiau­rės va­ka­rų vė­jai, vis trum­pė­jan­čios die­nos...

Tiek te­ma­ty­siu pro sa­vo lan­gą. Bet, va, pa­ti pri­pir­ko man spal­vo­tų pieš­tu­kų, trin­tu­kų, tep­tu­kų...

- Eisi šie­met į pir­mą kla­sę, - pa­sa­kė.

- Aš ne­no­riu mo­ky­tis! - rė­kiau.

Plo­jo del­nu per už­pa­ka­lį.

- Gal net žmo­gum tap­si.

- Aš vis­ką mo­ku! - spy­rio­jaus.

Ji taip keis­tai paž­vel­gė į ma­ne.

- Gal ir skai­čiuot mo­ki? - klau­sė. - Tai kur mū­sų pi­ni­gai?

Aš tik nu­dū­riau gal­vą.

- O ką tu iš­ma­nai apie bo­ta­ni­ką ir ban­ki­nin­kys­tę? Apie žmo­ni­jos rai­dą ir tarp­tau­ti­nius san­ty­kius?

Ir kar­čiai šyp­te­lė­ju­si pri­dū­rė: - Tu net su vie­nu žmo­gum ne­mo­ki be tau­re­lės pa­san­ty­kiaut.

Stvė­rė už ran­kos. Ski­ti­niuo­da­mas nu­pė­di­nau iš pas­kos... Tik at­si­dū­ręs švie­sioj kla­sėj, sup­ra­tau, kaip tam­su ma­no gal­voj. Vi­si pir­mo­kai to­kie gud­rūs, vi­si vis­ką iš­ma­no apie ma­ši­nas, ma­das ir kom­piu­te­rius, o aš be­maž nie­ko. Po tei­sy­bei, mo­kė­jau tik skai­ty­ti ir ra­šy­ti.

Bet kad ir kaip tin­gė­jau mo­ky­tis, sup­ra­tau, kad ne pro ša­lį bū­tų šį tą su­ži­no­ti. Kas ži­no, gal ir į ban­ki­nin­kus išei­siu... Nors ir tiems ne py­ra­gai. Skai­čiau žur­na­le, vie­nas ban­ki­nin­kas skun­dė­si, kad pri­va­ląs va­ži­nėt pra­ban­giu auto­mo­bi­liu - ant­raip ne­gerbs part­ne­riai.

O man at­ro­do - jei part­ne­ris bu­kas, to­kiam tik spirt į už­pa­ka­lį ir nu­ri­dent nuo ban­ko laip­tų. Pa­ga­liau, tu nė nep­ri­va­lai būt ban­ki­nin­ku.

Ver­čiau aš bū­siu ku­ni­gu - pa­ti kas­dien tu­rės man ran­ką bu­čiuot. Pra­links­mė­jęs iš­sit­rau­kiau iš ausų va­tą...

Ir be­mat iš­gir­dau daug nau­jo: prieš val­gį rei­kia plau­ti ran­kas, o į mo­ky­to­ją neg­ra­žu mė­tyt ban­de­lėm, net jei anam ir la­bai no­rė­tų­si val­gyt. Sy­kiu sup­ra­tau, kad mo­ky­to­jas la­bai pat­rauk­lus tai­ki­nys, tad su­si­val­dy­ti bus ne­leng­va.

Mat pir­mo­kų vei­dai spin­du­liuo­te spin­du­lia­vo gy­ve­ni­mo džiaugs­mą, o pe­da­go­gų - ap­niu­kę, ap­te­mę ir jei ga­lė­jai ten ką įž­velgt, tai tik nuo­var­gį, nuo­bo­du­lį ir ne­ti­kė­ji­mą švie­sia atei­tim. Ir vis dėl­to šie ti­pai mums aiš­kins, kaip gy­vent!

Ran­ka sa­vai­me sie­kė nuog­rau­žos. Aiš­ku, vi­so­kių tai­syk­lių mo­ky­to­jai ži­no­jo dau­giau už mus. „Kaip ta­tai įma­no­ma - tiek daug ži­not ir taip ma­žai tu­rėt?“ - mąs­čiau. De­ja, mums drau­dė apie tai mąs­tyt. Nu­si­vy­lęs at­si­ver­čiau vog­tą ana­to­mi­jos va­do­vė­lį ir ėmiau stu­di­juo­ti rink­ti­nes kū­no da­lis... Pa­ty­ru­siai kla­sės auk­lė­to­jai nie­kas nep­ras­ly­do pro akis, tad ji pa­ban­dė nuk­reipt ma­no dė­me­sį į la­biau ma­no am­žiui tin­ka­mus da­ly­kus.

- Pa­pa­sa­kok, Juo­zuk, ką va­sa­rą vei­kei? Kur bu­vai, ką ma­tei?

Aš tik ran­ka nu­mo­jau.

- Vi­są lai­ką na­mie su sa­vo bo­ba. Te­li­ką ži­ūrė­jom, se­ria­lus vi­so­kius...

Mo­ky­to­ja at­si­du­su­si grę­žė­si į kla­sę. Pir­mo­kai suk­le­go, tie­sė ran­kas. Vi­si tu­rė­jo ką pa­pa­sa­kot. Tas bu­vęs Mek­si­koj, anas Ma­lai­zi­joj, tre­čias Zim­bab­vėj... Kai­šio­jo spal­vo­tas nuot­rau­kas su li­ūtais, tė­vais, kro­ko­di­lais...

Už­si­ga­vęs pro aša­ras su­šu­kau: „O aš kar­vę mel­žiau! Su ra­gais! Va­rė­noj!“.

Vi­si nuš­čiu­vo, pa­ma­niau pa­da­ręs įs­pū­dį. Iš­sit­rau­kęs iš nau­jos kup­ri­nės alaus bu­te­lį at­kim­šau dan­ti­mis ir nu­gur­kiau pu­sę. La­bai mat no­rė­jau pa­si­ro­dy­ti kie­tas esąs. Bet priė­jo pa­ti gra­žiau­sia kla­sės mer­gy­tė ir pa­šai­piai žvelg­da­ma man į akis ta­rė: „Tu lun­ke­lis“.

Ber­niu­kai kad ims švilp­ti, ba­na­nais mė­ty­ti... Grį­žau na­mo verk­da­mas ir puo­lęs pa­čiai į skrei­tą skun­džiaus, kad ne­be­no­riu eit į mo­kyk­lą.

- Vi­si ten iš ma­nęs šai­po­si, per pai­ką dri­me­lį te­lai­ko.

O mo­te­ris tik ats­tū­mė nuo sa­vęs ir pa­sa­kė:

- Jei la­bai steng­sies - ir tu ga­li šio to iš­mokt.

Aš try­piau ko­je­lėm ir rė­kiau:

- Per prie­var­tą nie­ko ne­va­lia mo­kint! Jūs pa­žei­džiat gy­vū­nų tei­ses! Aš skų­siuos! Vai­din­da­mas lais­vą, o la­biau - drą­sin­da­mas sa­ve, ėmiau ske­ry­čio­tis, šokt ir dai­nuot, it koks jo­niu­kas:

- Ak vi­ja pa­na­vi­ja... Jau pra­žy­do... kaip le­ly - y...

Ji ty­lė­da­ma nu­me­ta ma­ne sker­są ant as­los, iš­vė­ru­si dir­žą, pri­my­gia ko­ja ir duo­da, duo­da... Pir­mą kar­tą ma­no pai­koj gal­ve­lėj ima gim­ti kar­čios min­tys: lyg aš ne na­mie, ne su ar­ti­mais kar­tu...

- Pra­žy­do!.. - nuil­su­si pa­ka­bi­na šikš­ną ant vi­nies. Ne­sup­ra­tau ge­rai, ką vi­sa tai reiš­kia, bet­gi jau­čiau: at­si­ti­ko bai­si, di­de­lė ne­lai­mė...

2.

Pra­dė­jus lan­ky­ti mo­kyk­lą, aiš­ku, rei­kė­jo kaž­kaip pra­si­ma­ny­ti pi­ni­gų kram­to­ma­jai gu­mai, ci­ga­re­tėms ir čip­sams. Bū­da­vo, gat­vėj pri­bė­gu prie ko­kio se­niu­ko.

- Rei­kia tūks­tan­čio li­tų! Su­dau­žiau ge­ne­ro­lo ma­ši­ną, o pas­kui dar su pul­ki­nin­ku su­si­mu­šiau. Ma­ty­da­mas, kad jis mąs­to, paaiš­ki­nu:

- Esu ta­vo sū­nus. Tik da­bar iš vei­do išė­jęs. Ava­ri­ja, muš­ty­nės... Jis aky­lai žvel­gia į ma­ne.

- Sa­kiau, An­ta­nai, va­ži­nėk at­sar­giai.

- O aš nek­lau­siau, - nu­len­kiu gal­vą. - Drožk per spran­dą, tė­ve­li. Bet jis tik pa­šiau­šia man plau­kus.

- Ir ka­da tu spė­jai, ne­vi­do­ne! Juk pa­li­kau riog­san­tį prie te­le­vi­zo­riaus. Kiek čia pats užt­ru­kau krau­tu­vėj...

- Aš grei­tas, - šyp­te­liu. - Vi­sas į tė­vą. Jis iš­pu­čia krū­ti­nę.

- Mė­gau pa­laks­tyt pas mer­gas.

- Rei­kia pi­ni­gų, - sku­bi­nu. - O tai iš­girs apie ava­ri­ją suk­čiai, ims skam­bi­nėt į na­mus - iš­vi­lios ir bran­ge­ny­bes.

- Gir­dė­jau apie to­kius, - link­te­li. - Niek­šai. Bet ir žmo­nės dur­ni.

- Stre­sas... - skės­te­liu ran­kom. - Kai iš­girs­ti apie ar­ti­mo ne­lai­mę... Ar aš ne­pul­čiau ta­vęs gel­bėt!

- Dė­kui, sū­nau, - se­niu­kas tie­sia pi­ni­gi­nę. - Grei­čiau grįžk, mo­ti­na bly­nus ke­pa.

- Ar bran­ge­ny­bių tu­rim na­mie?

- Jei­gu reiks... Tu mums bran­giau­sias... Brūkš­te­li išt­ryš­ku­sią aša­rą ir su­sid­ro­vė­jęs nu­sig­rę­žia. Ir aš vos ne­ver­kiu. Ge­rai tu­rėt ge­rą šei­mą. Kad ma­no žmo­na to­kia bū­tų... Ak, sa­kau, yra su­si­ti­ki­mų, kai taip skau­džiai su­ge­lia šir­dį: gy­ve­ni ne su tais...

3.

Dak­ta­ras ku­ni­gas Mi­ka­lauc­kas dės­tė do­ri­nį ug­dy­mą.

- Yra da­ly­kų, ku­riais žmo­gus dos­niai da­li­ja­si su ki­tais, mie­liau ati­duo­da, nei prii­ma. Tik ap­si­leisk - ir ta­ve ap­da­lins sa­vo tie­so­mis.

Kad taip pi­ni­gais žmo­nės da­lin­tų­si!.. Bet jie da­li­ja­si tik tuom, ko ne­ver­ti­na. Tie­są ne­leng­va ats­kirt nuo ki­to pa­na­šaus pro­duk­to. To­dėl taip daž­nai vie­nam at­ro­do, kad jis tie­są sklei­džia, ki­tam - kad anas šū­dą ma­la.

Yra ti­pų, ku­rie sa­vo silp­no­se gal­vo­se tu­ri ga­lin­gus šū­do ma­lū­nus ir pri­ma­la tiek, kad žmo­nėms ir iš­si­kaps­ty­ti sun­ku. To­kius reik­tų kuo sku­biau izo­liuo­ti, de­ja... Ki­ti skęs­ta, o ma­lū­ni­nin­kas sė­di ant krū­vos ir dar smar­kiau ma­la. Krū­va di­dė­ja, o ma­lū­ni­nin­kas, ži­ūrėk, jau aukš­čiau vi­sų be­tu­pįs.

Ir kas to­kį pa­bai­dys? - Pra­de­dan­čiam tie­sos mė­gė­jui nuo tie­sos ge­riau lai­ky­tis ato­kiau, - pa­bai­gė dak­ta­ras ku­ni­gas Mi­ka­lauc­kas. Aš klau­siaus ir dė­jaus gal­von.

4.

Dar­bų mo­ky­to­jas Mi­kai­la aiš­ki­no gy­ve­ni­mą: „Jei sie­la iš­vien su pro­tu - daug ga­li­ma nu­veikt“.

Sė­džiu prie vars­to­to. Pro­tas kaž­kur išė­jęs, o sie­la snau­džia. Pa­dė­jęs gal­vą ant ka­la­dės aš ir užs­nūs­tu. Pro­tas grįž­ta ir aš pro­tau­ju: ge­rai bū­tų at­si­sėst vir­tu­vėj. Krū­ti­nėj kad sup­laz­dės!.. Man­ding, sie­la nu­bu­do. Po pie­tų pro­tas si­ūlo iš­gert. Klau­saus, ką pa­sa­kys sie­la. Ty­kus bal­se­lis: ne­gerk, avi­nė­liu pa­vir­si...

Pro­tas triukš­min­gai įro­di­nė­ja, kad - li­ūtu. Iš­ge­riu... Sie­la ima siau­tėt, riau­mot, in­dus dau­žyt... Kam tad rei­kė­jo mai­vy­tis? Bet vie­ny­bė pa­siek­ta.

5.

Li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­jas My­ko­lai­tis Pu­ti­nas sa­vo pa­sa­ko­ji­mais mus vi­lio­jo į di­de­lį ir aukš­tą ke­lią.

- Va­kar einu gat­ve... Stai­ga iš­dygs­ta bū­rys jau­ni­mo, ap­tal­žo man šo­nus ir įme­ta į šiukš­lių kon­tei­ne­rį. Net­ru­kus pri­va­žiuo­ja dar­bi­nin­kai ir iš­ver­čia kon­tei­ne­rio tu­ri­nį į šiukš­lių ma­ši­ną. Ne­pa­si­rin­kęs sau­gaus grei­čio šiukš­lia­ve­žio vai­ruo­to­jas ties po­sū­kiu ne­su­val­do ma­ši­nos, iš­le­kia į prie­šin­gos kryp­ties eis­mo juos­tą ir su­si­du­ria su po­li­ci­jos auto­mo­bi­liu. Nep­ri­si­se­gęs sau­gos dir­žų aš sa­vo ruož­tu iš­le­kiu iš šiukš­lių ir at­si­du­riu grio­vy­je. Ten šal­ta, so­pa šo­nus, o kai su­si­ner­vi­nęs po­li­ci­nin­kas dar nu­siš­la­pi­na į grio­vį, tam­pa vi­sai ny­ku.

- Bet ar tai reiš­kia, kad gy­ve­ni­mas blo­gė­ja? - žva­liai klau­sia mo­ky­to­jas. - Tik įsi­vaiz­duo­kit, kiek aš per vie­ną va­ka­rą su­kau­piau pa­tir­ties, kaip pra­tur­tė­jau dva... Se­niu­kas žag­te­lė­jo ir ėmė sti­ren­ti ko­je­lėm. Ir mums ka­ži­kaip li­ūd­na ta­po. Gal ir per smar­kiai va­kar pa­tir­tį per­tei­ki­nė­jom...

6.

Pa­ti pa­rei­ka­la­vo, kad lan­ky­čiau ko­kį nors bū­re­lį, at­seit, ma­žiau lai­ko liks vi­so­kioms eibėms. Pa­si­rin­kau „Ke­lio į žvaigž­des“ stu­di­ją. Ta­pus žvaigž­de tai jau nie­ko mo­ky­tis ne­be­reiks! Juk kas ant sce­nos, į tą vi­si ly­giuo­ja­si, iš to vi­si mo­ko­si, net jei­gu anas ir nie­ko ne­mo­ka. Ne­sup­ra­tau, ko­dėl sce­na taip kei­čia žmo­gų, bet kad kei­čia, pa­ju­tau vos už­li­pęs.

- Ou! - spyg­te­lė­jau.

Vi­si kad ims klykt. Sce­ni­nę pa­tir­tį ban­džiau tai­kyt ir moks­lų sri­ty. Pak­laus­tas, kiek bus du­kart du, at­sig­rę­žiau į kla­sę:

- O da­bar vi­si kar­tu!..

De­ja... Nuo žvaigž­dės iki de­bi­lo tik žings­nis, bet kal­ta ne žvaigž­dė, o re­lia­ty­vu­mo teo­ri­jos dės­nis: tie pa­tys žo­džiai skir­tin­go­se erd­vė­se la­bai skir­tin­gai skam­ba. Kai bur­bu­lų iš no­sies pū­ti­mo kon­kur­se lai­mė­jau pir­mą­ją vie­tą ir ma­ne pa­ro­dė per te­le­vi­zi­ją, žvaigž­džių li­ga vi­sai su­rie­tė - ėmiau bėg­ti iš na­mų. Juk ir ki­ti no­ri ma­ne ma­tyt! Vien sa­vo bu­vi­mu aš puo­šiu gat­vę ir tei­kiu žmo­nėms džiaugs­mą. Vi­si no­rė­tų ma­ne pa kvies­ti į sa­vo kam­ba­rius, so­din­ti ant pa­gal­vių ir gro­žė­tis. Tik ned­rįs­ta, mat, gal­vo­ja, kad aš la­bai iš­di­dus.

Bet aš ne­su iš­di­dus. Kar­tais net pats priei­nu gat­vėj prie žmo­gaus ir pa­sa­kau jam ką nors gro­ži­nio ar pa­mo­kan­čio:

- Bum - bum.

Įsi­vaiz­duo­ju, koks anas da­bar lai­min­gas! Ir man ma­lo­nu, kad aš da­rau žmo­gui ge­ra.