Viena vertus, Tbilisiui ginkluotas konfliktas kainavo daugiausia: gerokai aplamdyta kariuomenė, sukrėsta ekonomika, galutinai prarastos teritorijos.
Antra vertus, galima pastebėti gruzinišką šios šalies prezidento M.Saakašvilio šypseną. Kad ir ką Vakaruose, Rusijoje ar Lietuvoje apie jį gera ir bloga šnekėtų žmonės, jis gali būti teisus, skelbdamas pergalę.
Juk Pietų Osetijos ir Abchazijos Gruzija vis vien nekontroliavo jau seniai. Be to, tarsi nuolat tvinksintys pūliniai šios teritorijos trukdė Gruzijos euroatlantiniams siekiams.
O štai dabar visas pasaulis kalba ne vien apie Gruzijos įvykius, bet ir apie jos ateitį. Vakarai žada Tbilisiui ne tik milijardinę paramą, bet ir NATO narystę ateityje.
O ir prie tų Vakarų dalijamų milijardų M.Saakašvilio aplinkos žmonėms tikriausiai bus smagu prikišti nagus. Be to, net didžiausi valdžios kritikai, kurių būrys ir taip ištirpo gresiant Rusijos karinei invazijai, dabar turės dukart pagalvoti.
Ar ne geriau susigundyti dosniomis dovanomis, užuot bergždžiai kritikavus? Kai toks klausimas tampa realus, o ne teorinis, ne vien Gruzijoje opozicionierių smarkiai sumažėja.
Tuo tarpu Rusija, kad ir kaip garsiai bandytų šaukti apie karinę Gruzijos agresiją bei genocidą, pasaulio įtikinti nesugeba. Priešingai, Vakarų valstybės parodė kad ir skystoką, bet vis dėlto tam tikrą vienybę.
Visos jos itin kritiškai atsiliepė apie neproporcingą Rusijos karinį smūgį ir dalies Gruzijos teritorijos okupaciją.
Tiesa, propagandiniame fronte Rusija laimi taktines pergales savo piliečių akyse. Didžioji dalis rusų palaiko savo valdžios veiksmus, kurie jiems maloniai virpina širdį, primindami apie didžiąją Maskvos galybę.
Tačiau šios nedidelės pergalės turi ir savo kainą. Susipriešinimas su Vakarais ir vis garsesnės kalbos apie šaltąjį karą tėra ledkalnio viršūnė.
Juk Kremliaus šeimininkams daug svarbiau asmeninių sąskaitų saugumas bei stambūs ekonominiai kontraktai su Vakarais.
Todėl, nors ir būta bandymų pūstis iš džiaugsmo, kad Europos Sąjunga prarado ryžtą su Kremliumi kalbėtis griežčiau, nervingas Maskvos tonas išdavė tam tikrų nerimo ženklų.
Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy, prieš vykdamas į Maskvą, buvo kupinas ryžto kaip reikiant paspausti Rusiją. Tačiau, šiam atvykus, Kremliaus šeimininkas D.Medvedevas visas geriausias kortas jau turėjo savo rankose ir nuleido ambicingąjį Prancūzijos vadovą ant žemės.
Bet net ir šios pergalės ilgalaikėje perspektyvoje Kremliui nežada nieko gera.
Rusija jau akivaizdžiai įsivėlė ne vien į žodžių karą su JAV.
Nors viešai Baltieji rūmai apsiribojo tik kritika Kremliui, tačiau tokios kritikos nematėme jau senokai. O ji galėtų reikšti bent jau pasiryžimą keisti politiką Rusijos atžvilgiu.
Tiesa, Kremlius šiomis dienomis bando drąsintis ir, mojuodamas kumščiais, mesti iššūkį JAV dominavimui pasaulyje.
Maskvos strategai supranta, jog Vašingtono politika šiandieniniame pasaulyje yra itin nepopuliari. Todėl įsilieti į bendrą kritikos frontą ir pamėginti jam diriguoti yra itin paranku.
Kam svarbi yra Rusija, parodė pačios Maskvos žengtas žingsnis. Pripažinusi Abchaziją ir Pietų Osetiją nepriklausomomis valstybėmis, Rusija iš pradžių paprašė, o po to ir pareikalavo visų savo sąjungininkų paramos.
Iš ES šalių, pasmerkusių tokį Maskvos žingsnį, paramos, žinoma, nebuvo ko tikėtis.
Todėl Rusija su viltimi atsigręžė į savo kaimynus. Įpratęs rizikuoti ir blefuoti, Kremlius sulaukė nemalonios staigmenos. Pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos kas nors iš rimtų Rusijos sąjungininkų neskubėjo.
Didžiausias Kremliaus nusivylimas laukė Minske. Baltarusijos lyderis A.Lukašenka pasielgė itin gudriai. Ilgametis flirtas su Maskva, vainikuotas Rusijos ir Baltarusijos sąjunga, A.Lukašenkai sukėlė daugiau problemų nei davė naudos.
Galbūt todėl jis vėl gręžiasi į Vakarus.
„Paskutinio Europos diktatoriaus“ nesuviliojo nei Rusijos pažadai dėl mažesnių dujų kainų, nei 2 milijardai JAV dolerių.
Neskubantį pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos A.Lukašenką iškart pasveikino Europa ir JAV, taip dar labiau įsiutindama Rusijos valdžią.
Rusijos premjeras V.Putinas viename interviu tikino, jog Rusija yra labai patikima partnerė. Tačiau net jei artimiausias sąjungininkas abejoja tokiu Rusijos patikimumu, ko tikėtis iš kitų valstybių?
Tiesą sakant, Rusijai liko tik dvi išeitys.
Pirmiausia, stiprinti ryšius su visais tais, kurie jai pritaria.
O tarp jų mirga tik užkietėję komunistai, tokie kaip Nikaragvos lyderis D.Ortega, arba politikos klounai, tokie kaip Venesuelos prezidentas H.Chavezas. Dar yra Rusijos sprendimą sveikinanti teroristinė „Hamas“ organizacija arba Kremliaus išlaikytinė Padniestrės valdžia.
Draugystė su tokiais „sąjungininkais“ Rusijai duotų tik tiek naudos, kiek naujasis šaltasis karas, į kurį naujieji Kremliaus draugai tiesiog veržiasi.
Tačiau yra ir kita galimybė. Jos apraiškas galime pastebėti ir Lietuvoje. Tai – šešėlinis veržimasis ne vien į kaimyninių šalių ekonomiką, bet ir į politiką.
Jei draugų nėra, juos juk galima susikurti.