Identiškas dvynes jam padovanojo dešimčia metų jaunesnė gyvenimo draugė švedė krepšininkė Lisa Carrol.
Sveikos dvynės Liv ir Lilly gimė Švedijos sostinėje Stokholme rugsėjo 3-iąją pusę devynių vakaro. Vyresnioji duktė Liv, 45 cm ūgio ir 2500 g svorio, pasaulį išvydo 13 minučių anksčiau nei 44 cm ūgio ir 2100 g svorio jaunėlė Lilly. Mergaitės gavo Kasparaičio pavardę.
- Kaip jaučiasi naujai iškeptas tėtis?
- Jaučiuosi labai laimingas. Dar daugiau nei prieš savaitę buvau vienos dukros tėvas, o dabar jau turiu tris. Esu labai patenkintas. Mergaitės gimė mažytės, bet sveikos. Motina taip pat gerai jaučiasi. Jau stumdo vežimėlį po Stokholmą. Viskas klojasi gerai. Nors sunku - vaikai nemiega, visą laiką nori valgyti.
- Kaip reagavote į žinią, kad draugė laukiasi?
- Labai nustebau, nes viskas įvyko labai greitai. Mes su Lisa dar mažai vienas kitą pažinojome, nedaug laiko kartu praleisdavome. Susitikinėjome tik apie pusę metų. Gal dar per anksti buvo turėti vaikų. Mes pradėjome susitikinėti gegužę, o per Naujuosius metus Lisa pasijuto nėščia.
Žinią, kad Lisa laukiasi dvynių, išgirdome iš Rusijos medikų. Iš pradžių buvo šokas. Išgirdęs, kad vėl tapsiu tėvu, daugiau galvojau apie save - kas dabar bus, kai ir vėl užgrius daug rūpesčių. Juolab kad gims dvyniai. Mąsčiau kaip egoistas.
Bet kai supratau, kad reikia galvoti ne apie save, o apie tai, ką davė Dievas, iš karto pasikeičiau. Lisai sakiau, kad viskas bus gerai, kad mes vaikus užauginsime. Apie abortą net negalvojome. Nusprendėme, kad jei taip jau duota, vadinasi, reikia kovoti iki galo.
Kai mergaitės gimė, iš karto jas paėmiau ant rankų, ir gyvenimas pasikeitė. Man norisi su jomis būti, padėti Lisai jas auginti, norisi jas auklėti, kad užaugtų geri vaikai.
Labai skiriasi jausmas, kai vaikas gimsta tau esant 24-erių ir kai tau 35-eri. Sulaukęs tokių metų, kaip vyras esi labiau subrendęs, daugiau supranti apie tokius reikalus. Lisa išgyveno. Jai kartojau, kad vaikai gims sveiki, rasime, kur Stokholme gyventi, vienas kitą visą laiką matysime. Taip ir atsitiko. Viskas einasi pagal planą.
- Tiesa, kad paaiškėjus, jog Lisa laukiasi dvynių, gydytojai nustatė nelinksmą diagnozę: mažai tikėtina, kad mergaitės išgyvens?
- Iš pradžių nėštumas buvo labai sunkus. Medikai perspėjo, kad sunku išsaugoti dvynius, kad visko pasitaiko. Manau, visos moterys galvoja apie tai, kas gali atsitikti vaikams, ir jaudinasi. Bet po truputį pilvas augo, viskas pamažu taisėsi, nieko bloga neįvyko.
- Mergaitės - identiškos dvynės. Ar sunku jas atskirti?
- Kartais susipainioju, reikia pagalvoti, kuri kur guli, bet nors jos ir panašios, atskirti įmanoma. Viena stambesnė, kita - labai mažytė. Mažesniosios niekas neliečia. Visi nori ant rankų palaikyti vyresniąją. Jai tenka visi išbandymai.
- Pirmą kartą dalyvavote gimdyme. Prieš tai lankėte specialius kursus?
- Ne. Mes tokie žmonės, abu sportininkai, nusprendėme neiti į jokius kursus. Kaip žmonės gimdydavo prieš du šimtus metų ar dar seniau? Jokių kursų nebuvo.
Kai man pasakė, kad Lisos sesuo gimdė 30 valandų, pamaniau, nieko sau - kiek dabar ten reikės sėdėti. Lisai skausmai truko ilgai, bet pats gimdymas - tik apie 45 minutes. Mane tai nustebino.
Nebijojau, kad galiu nualpti. Iš pradžių gal šiek tiek nerimo buvo, nes nežinojau, ko laukti, bet paskui, jau gimdymo palatoje, visas nerimas dingo. Tik Lisą daug nervinau, sakiau jai: „Ką čia dabar delsi, greičiau stumk, negi negali?“ Elgiausi beveik kaip gydytojas. Lisa net porą kartų įspėjo: „Dariau, patylėk, ir nežiūrėk, kur nereikia“. (Juokiasi.)
Laikiau Lisą už rankos. Ir aš gimdymo traumą patyriau - man visą ranką nagais subraižė. Manau, jai labai skaudėjo.
- Jūsų pirmoji duktė vienuolikmetė Elizabeth Maria gimė po Cezario pjūvio. Lisa apie Cezario pjūvį negalvojo?
- Aš galvojau. Juk du vaikai - kam kankintis. Bet Švedijoje Cezario pjūvis atliekamas tik tada, kai būtina. O Lisa sakė nenorinti jokių pjūvių, norinti gimdyti pati, kad galėtų pajusti, ką tai reiškia. Dėl to ją labai gerbiu.
- Vardus mergaitėms išrinkote jūs?
- Ilgai rinkomės. Mano idėja buvo duoti vardus, prasidedančius L raide. Nes mano mama - Laima, sesuo - Lina, vyresniąją dukterį Elizabeth irgi visą laiką vadiname Liza. Lisos sesės vardas taip pat prasideda raide L. Iš pradžių ketinome pavadinti Liv ir Love. Bet paskui persigalvojome, nes labai jau hipiškai skambėjo - išvertus iš anglų kalbos „live“ reiškia „gyventi“, o „love“ - „meilė“.
Kai dabar manęs rusai klausia, kaip pavadinau vaikus, visi mano, kad gimė mergaitė ir berniukas. Gerai neišgirdę, kad sakau Liv, jie mano, kad tai rusiškas vyriškas vardas Lev. Bet Amerikoje Liv ir Lilly, manau, skambės gerai.
Šiais vardais mergaites pradėjome vadinti, kai dar jos augo mamos pilve. Lisa norėjo porą kartų vardus pakeisti, bet kažkaip pripratome, taip ir liko.
- Kaip dukterims paskirstėte iš anksto sugalvotus vardus?
- Taip išėjo, kad pirma į gyvenimą įsiveržusi tapo Liv, o mažoji - Lilly. Švediškai „lilla“ - mažas vaikas.
- Su Lisa neketinate susituokti, kad mergaitės augtų šeimoje?
- Daug vaikų gimsta šeimose, bet jeigu santykiai nesiklosto, šeimos išyra. Aš visą laiką būsiu Liv ir Lilly tėvas, kol kas mes visi kartu ir gyvensime. Visko gyvenime būna. Turiu daug karčios patirties. Todėl skubėti tuoktis nebūtina.
Jeigu viskas gerai klostosi, galima susituokti ir po dešimties metų. Jeigu žmonės gerai sugyvena, nebūtina gauti rašto, patvirtinančio, kad čia žmona ar tavo vyras.
Lisa - sportininkė, nuo pat mažens buvo savarankiška, niekuomet nenorėjo nuo nieko priklausyti. Manau, jai raštų iš viso nereikia.
- Tuo Lisa jus ir patraukė, kad nespaudžia į kampą?
- Visos moterys truputį spaudžia. Ji neparodo, bet aš jaučiu, kada blogai su ja elgiuosi. Ji man niekuomet nieko nesako, bet matyti, kad išgyvena.
Pamatęs, kaip Lisa gimdė, kaip stengėsi dėl manęs, kiek iškentėjo nėštumo metu, negalėjau ja nesižavėti. Man labai labai gražu žiūrėti, kaip ji elgiasi su vaikais. Dėl to dabar dar labiau ją myliu. Per tas penkias dienas, kai kartu su ja buvau ligoninėje, Lisa nė karto nepasakė, kad jai sunku, kad jai reikia pagalbos.
- Kodėl nusprendėte atžalų susilaukti Stokholme?
- Lisa yra švedė. Ten gyvena jos didelė šeima. Jei Lisa būtų gimdžiusi Rusijoje, jai būtų labai sunku, nes man žaidžiant būtų viena. O dabar nors manęs ir nėra Stokholme, šalia jos yra motina, tėvas, seserys, broliai. Ir mano sesuo Lina nuvažiavusi Lisai padėti. Keturioms dienoms buvo atvykusi ir mano mama. Su mumis kartu ligoninėje buvo.
Lisa be manęs labai liūdi. Bet greitai pasimatysime. Šią savaitę vienai dienai nuskrisiu į Stokholmą. O po dviejų savaičių ji su mergaitėmis atvažiuos pas mane į Sankt Peterburgą. Dabar tik dokumentus reikia sutvarkyti. Pasibaigus sezonui visi kartu vyksime į Stokholmą, gal ir į Lietuvą užsuksime. Juk viskas čia, Europoje, arti.
- Namie kambarys mergaitėms jau įrengtas?
- Mūsų butas Stokholme labai mažas. Bet nusipirkome dvi lovytes, dvivietį vežimėlį. Dabar viską supirkti reikės Peterburge. Čia gyvename viešbutyje, todėl atskiro kambario mergaitėms dar neparuošėme.
- Kaip Elizabeth Maria reaguoja į tai, kad ji nuo šiol turės dvi sesutes?
- Kol kas Liza sesių dar nematė. Išgirdusi, kad turėsiu dar dvi dukras, iš pradžių buvo nelabai patenkinta. Manė, kad, atsiradus dar dviem, reikės su jomis manimi dalytis, pasikeis mano jausmai jai. Liza mane labai stipriai myli, aš ją labai lepinu. Bet po truputį ji viską supras.
- Kaip vyresnioji dukra sutaria su jūsų drauge?
- Lisa nesikiša į mano ir mano dukters santykius. Nemėgina jos mokyti, auklėti. Lisa supranta, kad Elisbeth yra mano dukra, ragina mane daugiau bendrauti, dažniau jai skambinti.
- O kaip jūsų mama įvertino Lisą?
- Nebe pirmą kartą matė. Kartu su Lisa prieš kiek laiko buvome nuvykę į Lietuvą. Tada Lisa jau buvo nėščia, jai buvo labai bloga ir ji visas tas tris viešnagės dienas pramiegojo.
- Buvusios jūsų žmonos - rusė Irina Kuznecova ir švedė Ingela Munter pasveikino susilaukusį atžalų?
- Pasveikino - kur jos dėsis. (Juokiasi.) Irina paklausė, kaip praėjo gimdymas, ar viskas gerai. O Ingela atsiuntė pasveikinimo žinutę. Pasveikino ir komandos draugai. Nusivedžiau juos į Peterburge įsikūrusį lietuvišką restoraną „Gintaras“. Visi atsigėrėme lietuviško alaus, pavalgėme cepelinų.
- Tėvystės rūpesčiai turės įtakos karjerai?
- Ne. Bet dabar keistai jaučiuosi. Nesakyčiau, kad senas, bet... Kai komandoje žaidžia jaunimas, dar neturintis savo vaikų, o aš jau tris, išeina taip, kad aš komandoje dabar kaip tėvas - už viską atsakingas. (Juokiasi.)
Nemanau, kad mano rezultatai nukentės ir kai Lisa su mergaitėmis persikels pas mane į Peterburgą. Aš jau pripratęs miegoti po 6-7 valandas. Lisa žino, ką reiškia pasiruošimas varžyboms, todėl, manau, leis man išsimiegoti.
Kai nebus varžybų, treniruočių, aš mielai pabūsiu su vaikais. Jau ligoninėje keičiau sauskelnes, padėjau maitinti. Man čia nieko nauja. Elizabeth irgi sauskelnes keičiau. Kai ji buvo mažytė, su ja praleisdavau labai daug laiko. Auginti du vaikus iš karto bus sunku, bet įdomu. Kaip sportininkui man visą laiką norisi naujų iššūkių. Nuobodu gyventi monotonišką gyvenimą.
- Kas lengviau - keisti sauskelnes ar žaisti ledo ritulį?
- Keisti sauskelnes. Tai padaryti lengvai galiu. Tik nelabai malonu, kai dvi iš karto pradeda rėkti. Skaudu žiūrėti į jas rėkiančias. Vis dėlto sunkiausia gimdyti. Gali žaisti, bėgioti, treniruotis, bet pažiūrėjus, kiek jėgų atima gimdymas, viskas atrodo niekis, palyginti su tuo, ką iškenčia moterys.
- Lisa - profesionali krepšininkė. Anksčiau žaidė Italijoje, Romos „Pomezia“ komandoje. Ar ji planuoja grįžti į aikštelę?
- Nežinau. Kai baigsis mano karjera, grįšime į Niujorką. Ten, beje, mes ir susipažinome. Lisa Niujorke yra baigusi gerą universitetą, todėl Manhatane norėtų dirbti finansinėse struktūrose. Aš norėčiau, kad Lisa pažaistų krepšinį. Ne už pinigus. Sau. Sankt Peterburge yra profesionali moterų komanda. Čia atvažiavusi gal nueis kartu su komanda pasitreniruoti.
- Tikitės, kad dvynės, kaip ir jų tėvai, bus sportininkės?
- Manau, kad bus sportininkės. Jų genai - labai geri. Lisa nori, kad mergaitės būtų krepšininkės. Aš norėčiau, kad žaistų tenisą.
- Kokiomis kalbomis bendraujate su mergaitėmis?
- Kalbu angliškai. Lisa - švediškai. Ateityje gal dar lietuviškai ir rusiškai jas išmokysiu. Kad galėtų kalbėti keturiomis kalbomis. Kuo daugiau mokės, tuo geriau. Bus lengviau.
- Trijų dukterų tėvui trūksta tik sūnaus?
- Gal. Bet ir su mergaitėmis neblogai.