XIX–XX amžiaus pradžioje Šiluva, neretai dar pavadinama ir senesniu vardu – Būda, buvo nedidelis miestelis, ramiai tūnantis pušynų ir pelkių apsuptyje. Paprastu laiku jis „nedaug rodo gyvybės. Retai pamatysi einantį žmogų, o tik kiaulės ir ožkos rimtai vaikštinėja“, – pastebi akylasis Aleksandras Fromas-Gužutis („Vargdieniai“,1895 m.). Ir jei ne didinga mūro bažnyčia su stebuklinguoju Marijos paveikslu bei jau baigianti sutręšti medinė koplytėlė, kurios vietoje kadaise, kaip buvo tikima, apsireiškė Marija, jis būtų likęs mažai kam žinoma ir aplenkiama Žemaitijos vieta.
Bet ir nepaisant plačiai pasklidusio garso apie tai, kas toje Šiluvoje vyksta, ji kaip buvo, taip ir liko užkampis, nors garsus ir viliojantis – savąja paslaptimi bei malonėmis, kurių čia susilaukdavo ne viena dievobaiminga siela, užkampis, į kurį atlaidų dienomis vesdavo visi keliai. Tada Šiluva trumpam atgydavo – rodėsi, čia sugužėdavo visa Žemaitija. Aišku, ne tik pasimelsti ar pelnyti atlaidą. Tad vietiniai iš anksto pradėdavo ruoštis juos sutikti – balino užkaborių, pritaikytų pakeleiviams apsistoti, sienas, gražino savo kiemus ir trobas, tvarkė ir paties miestelio aplinką.
Tada tas užkampis tapdavo vienu iš svarbiausių žemaičių ir kalnėnų kultūrinio gyvenimo centrų: čia lietuviškos spaudos draudimo metais slapta iš po žydo ar žandaro nebijančio knygiaus skverno platinti elementoriai, įvairios maldaknygės ir laikraščiai, parašyti lietuviška kalba. Tada miestelis tapdavo ir didžiuliu turgumi – visur buvo statomos palapinės, stoginės iš įvairių miestų – net iš Vilniaus, Rygos, Daugpilio – sulėkusiems škaplierninkams, kryždirbiams, siuvėjams, pyragų gamintojams, spekuliantams, pirkliams.
„Smuklės tvarte, – pasak Fromo-Gužučio, – buvo įtaisytas teatras, o didelėse lentinėse pašiūrėse įsikūrė visokie komediantai ir juokdariai“.
Tik ne akis paganyti atvykėlius traukė ir garsioji Raseinių cukrainės pašiūrė, „kurioje pardavinėjo daugiau degtinės negu saldumynų“, ir „žydo Iršos namuose įtaisyta poniška gertuvė – traktierinė ir valgykla“ ar „mediniuose vietinės klebonijos namuose įsteigta taip vadinama „srebrna sala“ – sidabrinė seklyčia, t.y. vieta kortomis lošti iš pinigų“ („Vargdieniai“,1895 m.).
Taigi, 1906-ųjų rugsėjis. „Šidluvos kelionė“, – ant juodraštinio lapo užrašė vos tik grįžusi Julija. Prieš akis – kelias nuo Pavėžupio iki Šiluvos, ką tik matyti vaizdai, ausyse tebeskamba nugirstos šnekos, varpų gaudesys. Ir visa tai jai neduoda ramybės, audrina, džiugina ir piktina, o kartkartėmis nejučia priverčia smagiai nusikvatoti.
Šilinė. Atlaidai. Žmonių minios traukia iš įvairių miestų, ūžia lyga avilys senoji šilų plystakė. Penkiasdešimt tūkstančių maldininkų susirinko – to dar turbūt niekad nebuvo, kažin ar kada vėl bus. Tik vieno Julija nesupranta, kaip to nesuprato ir daugelis akylesnių atklydėlių, vardan ko ir kam tie atlaidai. Sielai? Šeimininkų ir šeimininkių kišenei? Į atlaidus sulėkusiųjų gerklei? Dievo tarnų tarnams?
O Šiluva vis tiek klega. Nuo trobos prie trobos siuva šiluviškiai ir svečiai. Verda prekyba prie balaganų, mirga vėliavos, žybsi kryžiai ir žibintai, šūkalioja elgetos, sukasi vagys, barasi bobos ir vyrai, į krūvą maišosi apgirtusių bernų keiksmai ir maldingi atodūsiai, arklių žvengimas ir giedamos giesmės Panelei Švenčiausiajai. „Kas čia žmonių, kas čia originalų, kokia gausinga kolekcija egzempliorių“, – dar XIX amžiaus viduryje stebėjosi Liudvikas Jucevičius. Taip, traukia ta Šiluva, nes yra į ką pažiūrėti, o per atlaidus taip smagu, taip gražu, kad, kaip kelionėje nugirdo Julija, „nė ant Juozapoto pakalnės nebus gražiau...“
Tokia toji vieta atlaidų dienomis buvo prieš šimtmetį ir dar anksčiau, panašiai ji atrodė ir prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ir tada per Šilinę ne tik Kelmės, bet ir kiti keliai vedė minias į Šiluvą. Ir tada mirgėjo žibėjo vėliavos, kryžiai, moterų ir merginų suknelės, skepetos. Ir tada Šiluvoje netilo klegesys, virė prekyba.
Prisidėjo dar verslų reklamuotojai, kurie, rėkaudami ir firmas garsindami, su įvairiais akį veriančiais plakatais net pamaldų laiku sukinėjosi apie bažnyčią ir koplyčią, dalijo reklaminius lapelius besimeldžiantiems šventoriuje. „Ir žmonės, gavę lapelį, meta maldą ir griebiasi reklamos skaityti“. Atsirado ir „karuzelė“. „Pulkai žioplių aplink ją sustoję laukia pavėžymo, o į pamaldas bažnyčioje nė dėmesio nebekreipia“, – 1939-aisiais rašė kanauninkas Povilas Dogelis („Draugija“, 1939, Nr. 17).
Kelionė į Šiluvą, Donato Saukos žodžiais tariant, – nuostabus maskaradas. Anuomet ir šiandien. Atlaidai – saldieji darbymečio atokvėpiai, sakydavo Tėvas Stanislovas.
Kaip anuomet, taip ir šiandien Šiluva atlaidų metu kunkuliuoja, tebegirdėti panašios kalbos, bartynės, panašūs ir politikierių disputai, moterėlių bei dvasios palytėtų gimnazistų ir studentų sapaliojimai.
Tik procesijos kitokios – pagal naują madą, primenančios ikirinkimines ar kaži kokio aistruolių klubo narių eitynes, bet tikrai ne tai, ką Bažnyčia vadindavo lotynišku žodžiu „processio“. Ir ne tik anos „karuzelės“ nebėra. Apskritai nebėra senosios, dar prieš kelerius metus savo mistika ir amžių kvapu traukusios Šiluvos: nugriauti netikę miesčionio skoniui senieji pastatai – unikalūs šio miestelio paminklai, iškirsti šimtamečiai medžiai, žemę, pašventintą ne vienos kartos skausmo ir džiaugsmo ašaromis, ilgam uždengė pigiai pagražintas betono, akmens ir labdarinės pudros mišinys.
O vietoj vėliavų ir reklaminių plakatų atvykstančius maldininkus sutinka tvarkos prižiūrėtojai, visur besisukiojantys ir saldžiai besišypsantys jaunuoliai, siūlantys įvairiausio turinio popieriaus lapelių, ir akį viliojančios naujoviškų užeigų bei priebėgų iškabos, parduotuvių vitrinos, į atlaidus atskubėjusių prekeivių stoginės, kur kaip ir seniau, gali rasti visko: nuo šventų paveikslų reprodukcijų iki pagal naujausią madą sukirptų apatinių kelnaičių, o šiomis dienomis – dar ir kramtomosios gumos „Orbit“ be cukraus.
Aišku, neapsieita ir be komediantų: programoje – pigios lietuviškos popmuzikos atlikėjų, fakyrų ar vis dar kunigų luomui priklausančio, iškiliu poetu save laikančio kontroversiškojo grafomano pasirodymai. Tai tikrai ne blogiau, gal net ir maloniau už „karuzelę“, už Iršos „ponišką gertuvę“. Juolab, kad mūsų dienomis visi Šilinių spektakliai vyksta ne kokios susmirdusios smuklės tvarte, o „kultūrinėse vietose“, prie mokyklos. Ir, žinoma, naujojoje aikštėje.
Stebėdama, kas pastaruoju metu vyko ir vyksta Šiluvoje, viena šiluviškė liūdnai byloja: „Gražus tas miestelis buvo. Gaila dabar išgriautos ir suniokotos bažnyčios aikštės; tik vartotojiškas atėjūnų požiūris galėjo leisti įgyvendinti tokius dalykus. Jie be sentimentų šiai vietovei iškirto mūsų protėvių sodintus medžius. Kuklūs tikrų tikinčiųjų poreikiai, ir šiandien tik mūsų turtingieji, užsieniuose pabuvoję, nusprendė daryti Šiluvoje šou. Su kokiu patosu dabartinis klebonas liaupsina šiandienę miestelio valdžią, o kas buvo bent prieš penkiasdešimt, šimtą metų jam neįdomu – svarbiau iš jubiliejaus pasipelnyti, sutrypiant elementarų žmogiškumą, supriešinant ramaus miestelio gyventojus. Graudūs tie jubiliejiniai metai Šiluvai“.
Pritardamas jai kitas Šiluvos gyventojas tęsia: „Sudarkytas miestelio vaizdas neduoda ramybės. Vietiniai gyventojai su baime laukia dar blogesnio dalyko – senųjų kapinių dalį teks sunaikinti, nes trukdo rekonstrukcijai. Iš sakyklos klebonas žadėjo įrengti godumui paminklą, tai įdomu, kas jame konkrečiai bus įvardintas?“
Pakeisti Šiluvos išorinį vaizdą skubėta buvo ne šiaip – gražiais žodžiais dangstomus planus atskleidė ir praslydusios Lietuvos katalikų atstovais apsiskelbusių įvaizdžio kūrėjų, jų ekonomistų ir valdžios vyrų bei moterų pastabos – Šiluva turi tapti „Stebuklo sostine“, todėl privalo būti patraukli šiandienos žmogui, o pirmiausia – visos Europos turistams. Tai reiškia, kad patrauklumas lems vietos populiarumą, o nuo populiarumo priklausys, koks bus pelnas.
Dėl to nėrėsi ir neriasi iš kailio net garbūs Bažnyčios asmenys, nesigėdydami pataikauti masių skoniui – ne vienos Šiluvos jubiliejaus pamaldos tikrai priminė šou, tik prastai surežisuotą. Kartais jos prasidėdavo ir baigdavosi pasipuikavimu, džiaugsmingomis padėkomis, lydimomis plojimų, aišku, pirmiausia tiems, kurie ėmėsi įgyvendinti ir puoselėja „tą nuostabų Šiluvos prikėlimo“ projektą.
Pagrindinės Mišios vyko neva dėl maldininkų gausos, ne bazilikoje, prie altoriaus, bet aikštėje, ant scenoje pastatyto stalo. Sutrumpintą laiką maldai, kuriai ir taip ne daug kam pavyko susikaupti, nuolat pertraukdavo visokie į Mišių kanoną neįtraukti atsidūksėjimai, pastabos ir komentarai, o visiems seniai pažįstamos giesmės kažkodėl dažniausiai buvo keičiamos į neaiškaus stiliaus, prastai atliekamas dainas – kaip per bręstančių jaunuolių susibūrimus. Tad nori ar nenori imdavai svarstyti, ar čia pamaldos, ar vyksta nežinia kieno prašymu po atviru dangumi surengti sveikinimų ir „Linkime pasveikti“ koncertai.
Nepaisant ne tik eilinių tikinčiųjų, bet ir specialistų pastabų, „gerindami įvaizdį“ iš kailio nėrėsi ir per galvą vertėsi ne tik „epochinio projekto“ iniciatoriai, bet ir Raseinių rajono valdžios atstovai. Pasak Raseinių rajono vicemerės G.Rašimienės, pastebėjusios, kad tik dabar Šiluva tampa traukos centru (!?), „kuo daugiau turistų, tuo didesnės galimybės stiprėti verslui“.
Tačiau taip pat ji pridūrė, kad labai trūksta maitinimo įstaigų ir viešbučių. „Taigi mūsų svečiai, – apgailestavo rajono savivaldybės vyriausioji specialistė R.Pečkaitienė, – vėl „nusės“ Kaune arba Vilniuje“, o projekto sumanytojai ir įgyvendintojai „iš tos šventės neturės tokios naudos, kurią galėtų turėti“ (www.kontrastai.lt, 2008 liepos mėn. 8 d.).
Tik todėl pačioje Šiluvoje nutarta planuoti naujus „gyvenamuosius ir maitinimo plotus“, įrengti „tinkamą“ mašinų stovėjimo aikštelę, o greitkelyje Vilnius–Klaipėda sustatyti, susirūpinusio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus D.Ulicko žodžiais tariant, informacinius stendus, nurodančius, kaip patekti į Šiluvą.
Tik todėl, kad negąsdintų svečių, nutarta nugriauti pastatus tų, kurie nesugebėjo ar nenorėjo saugoti savo ir visų mūsų turtą, o kitiems, nenorintiems to daryti, leisti medinius trobų langų rėmus pakeisti į plastiką, o jas pačias paslėpti bent jau po plastmasinėmis dailylentėmis, taip skatinant – neteigiu, kad visada tiesiogiai – visiškai sunaikinti autentišką šio unikalaus miestelio struktūrą ir išvaizdą.
Ir dar. Kalbos apie prieškaryje sumanytą rekonstrukcijos projektą nieko nevertos – visos vizijos liko neįgyvendintos, tiesa, ne tik dėl joms nepritariančių asmenų prieštaravimų, be to, jis nebuvo toks, kokį matome. O miestelis augo ir per tuos dešimtmečius susikūrė savo veidą, tapusį ir vizitine kortele, ir neatskiriama Lietuvos kultūrinio paveldo dalimi. Ar tų pradėtų darbų reikėjo šiluviškiams, ar to reikėjo čia atvykstantiems keliauninkams ir maldininkams, ar apskritai reikėjo tokių reformų – niekas neklausė. O jei būtų paklausę – ne tų, kurie, kai reikia, patvirtina bet kokį projektą. Būtų išgirdę nuomonę, dažnai prieštaraujančią oficialiajai.
„Laisvoje Lietuvoje kažkas ne taip, – pastebi tikintysis, prisistatęs Antanu. – Ir Bažnyčioje ne taip. Platinami lankstinukai su žemėlapiu į Šiluvą – 400 metų apsireiškimo proga. 400 metų visi be lankstinuko žinojo, kur dvasinė trauka. Ir padėkos ženklai už išgijimus surado be žemėlapio savo vietą.
O Paberžė? Kagėbistai netgi nuimdavo visus kelių ženklus, kad niekas nerastų Tėvo Stanislovo. O jį rasdavo be lankstinukų. Leningrado, Maskvos inteligentai, Vidurio Azijos tremtiniai vokiečiai.
Dvasingumo nereikia pirštu rodyti. Jį reikia pirmiausiai pačiam „užsikrauti“ (tik ne pinigais), kad galėtum kitus patraukti. Ką pasakys Mergelė Marija po 400 metų Šiluvoje? Tą patį: „Ariama, sėjama, perkama ir parduodama“.
Legenda pasakoja, kad būtent Šiluvos katalikai išsaugojo Dievo Motinos Marijos paveikslą ir svarbiausius bažnytinius daiktus nuo gresiančio sunaikinimo: sudėję į skrynią jie viską užkasė į žemę. Tą unikalų aktą galima laikyti simboliniu krikščionybės Lietuvoje triumfu, pergale prieš bandymą desakralizuoti tai, kas iš tiesų šventa. Kita vertus, šis aktas buvo ir tikėjimo apsaugojimas nuo daiktiškumo, banalaus buitiškumo, simboliškas atskyrimas to, kas materialu, apčiuopiama, nuo to, kas „pagaunama“ tik dvasia. Taip pasielgti anuomet tikrai reikėjo. Gal, neduokdie, kada nors ir vėl reikės.
Ir nors netikėtas Mergelės apsireiškimas ant staiga visų dėmesio centru tapusio akmens bei Marijos paveikslo ir kitų Bažnyčios daiktų atradimas dar kartą privertė sujungti į viena tai, kas, jau rodėsi, nesuderinama, kas laikyta priešybėmis, nauja jungtis įgavo visai kitą kokybę. Tačiau greitai gyvenimas dar sykį parodė, kad net ir pakylėtas religinis daiktiškumas neišvengiamai transformuojasi ir nebetilpęs nubrėžtuose rėmuose išsiveržia į gatvę. Bet jau kaip buitinis daiktiškumas. Čia jis tampa turgumi, teatru, karnavalu. Taip viskas, kas sakralu ir profaniška, įsisuka į vieną karuselę. O šalia visada slampinėja tie, kuriems rūpi tik garbė ir pelnas.
Atlaidai. Galimybė ir ką nors išlošti, ir parodyti save bei savąjį tikėjimą. Vieniems – stengiantis įtikinamai atlikti pasirinktą vaidmenį, kitiems – paplojant naujojoje aikštėje spektaklio režisieriams, jo dalyviams, aišku, ir sau, apėjus keliais šventąjį akmenį, kokį kartą priklaupus priešais Dievo Motinos paveikslą ar įmetus į krepšelį vieną kitą litą.
Savo kelionės į Šiluvą užrašuose Julija Žymantienė pateikė tokį visko, ką regėjo ir patyrė 1906-ųjų Šiluvoje, įvertinimą: „Kaip čia pavadinti tokį kunigų darbą? Komedija, vaidinimas ar pagonija? Bažnyčioje Švenčiausiasis Sakramentas įstatytas, o čia priešais komediją vaidina – žmones traukia ne prieš altorių, bet prieš juos melstis. Kokia čia garbė? Buvau sykį Šiauliuose. Mano pažįstamas nusivedė mane į komediją, lygiai taip pat: kalbasi, sveikinasi, juokiasi, verkia...“ („Kelionė į Šidlavą“, 1906 m.).
Nors ši pastaba parašyta prieš šimtmetį, komentarų, manau, nereikia. Nebent galima pridurti: kadaise užsimezgę naujų laikų vaisiai jau susiformavo ir sunoko, o valgyti juos ne kiekvienam norisi. Įdomu, ką šiandien atvykę į Šiluvą pasakytų Žemaitė ar Fromas-Gužutis?
Tokia viena atlaidų pusė, tokia jų forma, šiemet visiškai užgožusi pačią atlaidų esmę. Kai beveik prieš dešimtmetį lankydamasis Šiluvoje netikėtai užsibuvau pas kanauninką Edvardą Simašką, paminėtas problemas gvildenome iki vėlumos. Gerai prisimenu jo pastebėjimą: ne vienam ši šventovė „reikalinga tik per atlaidus, kuomet atsiranda galimybė ką nors parduoti ar nusipirkti“. Tada atsidusęs jis su skausmu pridūrė: „Serga jų sielos. Nėra tikėjimo, todėl nepasveiksta“.
Šiųmetinių atlaidų dienomis, kai žmonės stumdydavosi aikštėje ar greta jos laukdami pamaldų pradžios ir pabaigos, ne vienas pasilikdavo koplyčioje arba bažnyčioje. Nemanau, kad Marija dėl to buvo nepatenkinta. Turgus ir Dievo garbinimas bei malda buvo ir liks nesuderinami dalykai.
Vieną dieną, kai visi skubėjo prie stoginės aikštėje, klūpėdamas prieš koplyčios altorių prisiminiau Mindaugo Kubiliaus žodžius: „Atlaidai išsisuko į atnaujintą aikštę, kur vyko šventos Mišios, tuo tarpu bazilikoje liko budėti vienas kitas maldininkas. Tarp jų buvau ir aš. Pagaliau supratau, kodėl mano širdis jau kurį laiką tapo įkalinta Šiluvos altoriuje. Tikintys ir netikintys, sąmoningai ar ne, į Šiluvą atvykstame ieškoti rakto į Amžinąjį gyvenimą. Vakar supratau, kad ir mano širdis, žvelgdama į Marijos žvilgsnį, ieško šio rakto“.
Tuos žodžius prisiminiau turbūt ne atsitiktinai – galbūt dar kartą taip buvo priminta, kad jau prieš daugelį metų man leista suvokti, kodėl manąją širdį vieną niūrią vasaros dieną kažkas prirakino prie Šiluvos koplyčios altoriaus ir daugiau niekada nepaleido. Būtent tas altorius tapo man Marijos tikėjimo, tikro tikėjimo ir meilės simboliu, o kartu – ir ypatingu ženklu bei tvirta atrama gyvenime, vienintele vieta, kur ne tik čia aukojamų mišių metu patyriau ir patiriu daugybę malonių. Kur kažkada pajutau, kas yra ramybė.
Todėl visada, kai tik atsiranda galimybė, drauge su pažįstamais bei nepažįstamais ir aš imu ruoštis vykti į Šiluvą. Būtinai ir per atlaidus, kurie, kaip sako ir Bažnyčios Mokytojai, nuo to ir prasideda – nuo pasirengimo. Žinoma, ir nuo pačios kelionės. Nuo dvasinės kelionės. Neatsiejamos nuo tikėjimo, nuo vilties. Neatsiejamos nuo aukos.
Tikiu, kad tai suvokia toji moteris, kruvinais keliais vieškelio purve apraudanti žuvusį žmogžudį sūnų, gal apie tai žino ir anas, spindinčiomis akimis į Dievo Motinos paveikslą žvelgiantis jaunuolis, prieš mėnesį gydytojų pasmerktas mirti. Tikriausiai tai supranta ir ne vienas mano kalbintas šiluviškis.
Ta kelionė gali būti labai ilga, bet ji neišmatuojama nei metrais, nei valandomis, nepasveriama litanijų ir „Sveikos Marijos“ ar nuveiktų darbų skaičiais.