Būtent taip ir jautiesi įspūdingo dydžio stadione, kai įsižiebia olimpinė ugnis, į kurią susminga vilties kupinos daugiau nei 200 valstybių sportininkų ir juos paremti atvykusių sporto aistruolių akys. O kur dar šimtai milijonų prie televizorių ekranų prilipusių, dėl vienos ar kitos sporto šakos iš proto besikraustančių sirgalių?! O iš jausmų bedugnės ištrūkęs, kraują kaitinantis pasididžiavimo savo valstybe jausmas, argi jis nesaldus?
Jei olimpinėse žaidynėse būtų teikiamas medalis šaliai, labiausiai sudominusiai olimpiada savo tautą, tai aš neabejodama jį atiduočiau Kinijai: ne tik už tai, kad ji sugebėjo iššluoti ir išpuošti Pekiną, pastatyti įspūdingas sporto arenas, bet ir už tai, kad visa valstybė gyveno olimpiada, kuri teikė žmonėms daug džiaugsmo.
Ko gero, visiška priešingybė buvo 1996 metų Atlantos (JAV) olimpiada. Čia galėjai sutikti vietos gyventojų, kurie net nežinojo, kad jų mieste vyksta pasaulinė sporto šventė, nors gatves buvo užtvindžiusios minios atvykėlių, pasidabinusių tautinėmis spalvomis.
Neprisimenu, ar tada ta įvairiatautė minia man atrodė draugiška ar tik savimi susirūpinusi, bet ji vis dėlto buvo margaspalvė, triukšminga.
Pekine vyravo tykūs, ramūs vietos gyventojai: jie ir pergales skynė gausiai, ir masiškai palaikė savus. Savų čempionų veidai mirgėjo gigantiškuose ekranuose ant naujų dangoraižių sienų, primindami kinų sportininkų pergalingas minutes.
Tarsi tyčia, kad kuo mažiau svečių atvyktų į olimpiadą, Pekino viešbučiuose kainos šoktelėjo į neregėtas aukštumas.
Bilietai į kai kurias rungtynes atvykėliams buvo tiesiog neįperkami, nes legaliai jų gauti buvo neįmanoma.
Ir nors Pekino olimpiados organizavimas ir aptarnavimas buvo puikūs, šeimininkų pasaulis egzistavo sau, svečių – sau.
„Ačiū, kad atvykot į mūsų šventę“ – toks šūkis olimpiados dienomis Pekinui būtų tikęs labiau nei „Vienas pasaulis – viena svajonė“.
Pastarąjį, mano nuomone, atgaline data būtų teisingiau padovanoti Sidnėjui už išskirtinę olimpinę dvasią, kurią 2000 metų olimpinėms žaidynėms padėjo įpūsti ne tik sportininkai, sporto aistruoliai iš svetur, bet ir išradingi, aštrialiežuviai australų savanoriai.
Jei olimpiada būtų tobula panelė, tai išorinis jos grožis priklausytų Pekinui, o dvasinis – Sidnėjui.
Nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos olimpiečiai dalyvavo penkiose olimpiadose keturiuose skirtinguose žemynuose: Europos (Barselona, 1992 m.), Amerikos (Atlanta, 1996 m.), Australijos (Sidnėjus, 2000 m.), Europos (Atėnai, 2004 m.) ir Azijos (Pekinas, 2008 m.).
Ir visur Lietuvai stebuklingai sekėsi. Pekine gal labiausiai – šimtai milijonų kinų matė, kaip Lietuvos krepšininkai įveikė jų svajonių komandą.
Ar kada nors išsimokėtume už reklamą, transliuotą šimtamilijoninei auditorijai?
Prie tų rungtynių minučių dar pridėkime Atėnuose ir Sidnėjuje su JAV svajonių ekipa sėkmingai sužaisto mačo laiką ir auksines akimirkas, kai Lietuvos vėliava kilo kitų sporto šakų atstovų garbei.
Gaila, kad nė viena mūsų šalies politinė valdžia iki šiol nesuprato ir nesugebėjo deramai įvertinti to, ką gali sportas.
O kinai suprato. Niūriu totalitarizmo bastionu ilgus dešimtmečius laikyta šalis, surengusi 2008-ųjų olimpines žaidynes, Vakarams nušluostė nosį.
Vienas pasaulis – viena svajonė? Svajonė iš tiesų buvo viena, bet pasauliai – skirtingi. O gal tai – apskritai iliuzija?