Bankai atmeta bet kokius siūlymus, kad jie turėtų būti reguliuojami, atmeta bet kokius žingsnius suvaldyti milžiniškas kompanijas, tačiau kai tik ištinka bėda, jie iš karto ima reikalauti valstybės įsikišimo: už juos reikia laiduoti, mat jie pernelyg dideli, pernelyg svarbūs, kad būtų leista jiems žlugti.
Galiausiai mums visą laiką buvo pasakojama, koks platus yra saugumo tinklas. Tačiau vieno žymiausio Volstryto vardų - investicinio banko „Lehman Brothers“ - griūtis paženklino ribą, kiek JAV Federalinis rezervų bankas ir Iždo departamentas linkęs gelbėti.
Didysis klausimas visąlaik koncentruojasi ties sistemine rizika: kiek institucijos žlugimas kelia grėsmę visai finansinei sistemai?
Volstrytas visada skuba išpūsti sisteminę riziką, pavyzdžiui, 1994 metų Meksikos finansinės krizės atveju, bet nelinkęs leisti tikrinti jo paties sandėrių. Praėjusią savaitę JAV iždo sekretorius Henry Paulsonas nusprendė, jog kilo pakankamai didelė sisteminė rizika, kad būtų garantuota vyriausybinė pagalba būsto paskolų milžinėms „Fannie Mae“ ir “Freddie Mac“. Tačiau „Lehman Brothers“ atveju tokios rizikos neįžvelgta.
Dabartinė finansinė krizė kilo dėl katastrofiško pasitikėjimo smukimo. Bankai stipriai rizikavo perduodami vieni kitiems paskolas ir aktyvus. Sudėtingos transakcijos vykdytos tam, kad būtų pašalinta rizika ir užmaskuota krentanti turto vertė.
Šiame žaidime yra nugalėtojų ir yra pralaimėtojų. Ir tai nėra „nulinis“ žaidimas, tai - „į minusą einantis“ žaidimas: kai žmonės suvokia finansinės sistemos dūmų užsklandą ir veidrodžius, kai žmonės nebenori rizikuoti, prasideda nuostoliai. Visa rinka staiga krenta ir visi pralošia.
Finansinės rinkos paremtos pasitikėjimu, o pasitikėjimo pamatai išgraužti. „Lehman Brothers“ žlugimas tapo paskutiniu ir labai ryškiu pasitikėjimo smukimo simboliu. Ir šita griūčių virtinė tęsis.
Pasitikėjimo krizė peržengė bankų ribas. Globaliame kontekste ėmė nykti pasitikėjimas visa JAV politika. Liepą vykusiame Didžiojo aštuoneto susitikime Hokaide JAV patikino, kad reikalai keičiasi. Bet nuo to laiko pasitvirtino tik globalus nepasitikėjimas jos vyriausybės ekspertais.
Tad kaip rimtai turėtume vertinti palyginimą su 1929 metų krachu? Dauguma ekonomistų tiki, kad mes turime pakankamai monetarinės ir fiskalinės politikos instrumentų ir supratimo, kaip išvengti tokio lygio žlugimo.
Vis dėlto Tarptautinis valiutos fondas ir JAV Iždo departamentas, kartu su centriniais bankais ir finansų ministerijomis iš daugelio kitų valstybių, yra pajėgūs paremti tokio tipo „pagalbos“ politiką, kuri privedė Indoneziją prie ekonominės katastrofos 1998 metais. Dar daugiau, sunku pasikliauti ekonomine politika tokios vyriausybės, kuri visiškai nesugebėjo susitvarkyti su karu Irake ir „Katrinos“ uraganu. Jeigu kokia nors administracija galėtų šią krizę paversti dar viena depresija, tai būtų G.W.Busho administracija.
Amerikos finansinė sistema nesugebėjo įvykdyti dviejų esminių įsipareigojimų: susidoroti su rizika ir rezervuoti kapitalą. Visa pramonė nedarė to, ką turėjo daryti, pavyzdžiui, kurti produktus, kurie padėtų Amerikai susidoroti su kritine rizika, todėl dabar turi keistis jos priežiūros struktūra. Bet dauguma pačių blogiausių JAV finansinės sistemos elementų - nuodingos būsto paskolos ir jas sukūrusi praktika - buvo eksportuoti į kitas pasaulio valstybes.
Visa tai buvo daroma inovacijų vardu, o bet kurios priežiūros iniciatyvos buvo atremtos tvirtinimais, kad tai nuslopins inovacijas. Jie kūrė naujoves, gerai, bet ne tokiu būdu, kuri sustiprintų ekonomiką. Kai kurie
Amerikos geriausieji ir ryškiausieji paaukojo savo talentus apeiti standartus ir reguliavimo taisykles, sukurtas užtikrinti ekonomikos efektyvumą ir bankų sistemos saugumą. Deja, jų pastangos buvo pernelyg sėkmingos ir mes visi - namų savininkai, darbininkai, investuotojai, mokesčių mokėtojai - už tai mokame.
* * *
Josephas E. Stiglitzas yra Kolumbijos universiteto profesorius ir Nobelio premijos ekonomikos srityje laureatas.