Kon­tras­tin­gas Ki­ni­jos že­mės ūkis

Jau da­bar Eu­ro­pos Są­jun­gos že­mės ūkio pro­duk­tų pre­ky­bos su Ki­ni­ja ba­lan­sas yra nei­gia­mas, t.y. dau­giau ki­niš­kų pro­duk­tų įsi­ve­ža­ma ne­gu pa­ga­min­tų­jų Eu­ro­po­je iš­ve­ža­ma į Ry­tus.

Su įdo­miais įspū­džiais iš Ki­ni­jos apie šios ša­lies že­mės ūkį ir moks­lo įstai­gas grį­žo Lie­tu­vos žem­dir­bys­tės ins­ti­tu­to di­rek­to­rius prof. ha­bil. dr. Ze­no­nas Dab­ke­vi­čius ir ins­ti­tu­to moks­li­nė sek­re­to­rė dr. Žyd­rė Ka­džiu­lie­nė. Moks­li­nin­kai da­ly­va­vo šio­je ša­ly­je vy­ku­sia­me XXI pa­sau­lio pie­vi­nin­kys­tės kon­gre­se. Jis vy­ko Vi­di­nės Mon­go­li­jos au­to­no­mi­nia­me re­gio­ne, Ho­ho­to mies­te. Tai šiau­ri­nė Ki­ni­jos da­lis, esan­ti ša­lia Mon­go­li­jos.

Kon­gre­so moks­li­nė da­lis tę­sė­si pen­kias die­nas, ja­me da­ly­va­vo dau­giau kaip 1300 moks­li­nin­kų iš įvai­rių pa­sau­lio ša­lių. Bu­vo kal­ba­ma apie žo­lių pa­nau­do­ji­mą įvai­ria­pu­siais tiks­lais: pa­ša­rui, ap­žel­di­ni­mui nuo ero­zi­jos, rek­re­a­ci­jai, įsi­sa­vi­nant nau­jas že­mes ir pan. Vie­nas nau­jau­sių klau­si­mų, ku­rį ap­ta­rė pa­sau­lio moks­li­nin­kai, tai ener­ge­ti­nių au­ga­lų au­gi­ni­mas. „Lie­tu­vo­je la­bai ge­ros są­ly­gos žo­li­nin­kys­tei, o pa­sau­ly­je yra dau­gy­bė vie­tų, kur žo­ly­nai sun­kiai įsi­tvir­ti­na, ken­čia nuo saus­ros, gy­vu­liams stin­ga pa­ša­rų.

Mes tu­ri­me la­bai pui­kias ga­nyk­las, rei­kia tik jas iš­min­tin­gai tvar­ky­ti. Žo­ly­nus pir­miau­sia bū­ti­na iš­nau­do­ti pie­ni­niams gal­vi­jams, ver­tė­tų dau­giau plės­ti mė­si­nę gal­vi­ji­nin­kys­tę. Ne­tu­rė­tų nuo­ša­ly­je lik­ti ir bio­e­ner­ge­ti­ka (bio­du­jų ga­my­ba), nes yra daug žo­lių, ku­rios ne­pa­nau­do­ja­mos“, - apie mū­sų žo­li­nin­kys­tę pa­sau­lio kon­teks­te sa­kė iš Ki­ni­jos grį­žęs LŽI di­rek­to­rius.

Yunna­nio pro­vin­ci­jo­je, ku­ri yra ne­to­li Ti­be­to, pie­ti­nė­je Ki­ni­jos da­ly­je, moks­li­nin­kai ap­lan­kė Že­mės ūkio uni­ver­si­te­tą, Gy­vu­li­nin­kys­tės ir pie­vi­nin­kys­tės ty­ri­mų cen­trą, su­si­pa­ži­no su šių sri­čių ty­ri­mais.

Iš vi­so Ki­ni­ja tu­ri 23 pro­vin­ci­jas, pen­kis au­to­no­mi­nius re­gio­nus. Ša­lies pie­tų ir šiau­rės že­mės ūkis la­bai ski­ria­si. Vis­ką le­mia rel­je­fo ir kli­ma­to są­ly­gos. Gel­to­no­sios ir Ki­ni­jos jū­rų pa­kran­čių aliū­vi­nės ly­gu­mos gau­siai ap­gy­ven­din­tos, že­mė dir­ba­ma. Žem­dir­bys­tė taip pat vys­to­ma di­džių­jų ša­lies upių Hu­an­go ir Jang­dzės del­to­se. Šiau­rė­je, Vi­di­nės Mon­go­li­jos re­gio­no kraš­to­vaiz­dy­je do­mi­nuo­ja ste­pės. Pie­tų ir Va­ka­rų Ki­ni­jo­je daug kal­nų, plokš­ti­kal­nių, Go­bio dy­ku­ma.

„Pie­tuo­se, Yunna­nio pro­vin­ci­jo­je, ma­tė­me la­bai smul­kų že­mės ūkį. Ki­ni­jo­je že­mė – vals­ty­bės, ji ūki­nin­kams iš­nuo­mo­ja­ma 50-čiai me­tų. Jei žem­dir­bys ge­rai tvar­ko­si, nu­oma pra­tę­sia­ma su jo vai­kais, vai­kai­čiais. Kiek­vie­nai šei­mai su­tei­kia­ma ne­daug – maž­daug po 2 ha že­mės. Su­pran­ta­ma, to­kiuo­se ūke­liuo­se ne­ga­li bū­ti di­de­lės me­cha­ni­za­ci­jos, dau­giau­sia dar­bų at­lie­ka­ma ran­ko­mis. Vis­kas da­ro­ma pri­mi­ty­viai. Va­žia­vo­me per kai­mą ir ma­tė­me, kaip ant as­fal­to (vie­no­je ke­lio pu­sė­je) džio­vi­na­mi su­pil­ti mie­žių grū­dai. Vai­ruo­to­jai juos pa­gar­biai ap­len­kia.

Rap­sai kai kur so­di­na­mi dai­gais, kad rei­kė­tų ma­žiau sėk­lų, bū­tų tiks­lus tan­ku­mas. Pir­mie­ji pum­pu­rai nu­pjau­na­mi ir var­to­ja­mi mais­tui, tik ta­da lei­džia­ma au­ga­lams iš­si­ša­ko­ti ir au­gin­ti sėk­las. Šil­tes­nė­se zo­no­se ir upių slė­niuo­se per me­tus nui­ma­mas ne vie­nas der­lius. Pa­vyz­džiui, ry­žiai tuo pa­čiu lai­ku skir­tin­guo­se lau­ke­liuo­se ga­li bū­ti ne­vie­no­do au­gi­mo tarps­nio: vie­ni dar tik pa­so­din­ti, o ki­ti jau bai­gia bręs­ti. Tuš­čių ge­ros že­mės lo­pi­nė­lių ne­ma­ty­ti, nes vi­sa nau­do­ja­ma. Nu­ė­mus ja­vus čia pat so­di­na­mos ro­pės, dar­žo­vės ir pan.“, - pa­sa­ko­ja Z. Dab­ke­vi­čius.

Ži­no­ma, ma­žų ūke­lių der­liai ne­di­de­li, pir­miau­sia jie skir­ti ap­rū­pin­ti šei­mą mais­tu. Jei lie­ka, par­duo­da­ma. Ma­žuo­se ūkiuo­se dir­ba vi­si šei­mos na­riai: vy­ras, žmo­na, gal­būt se­ne­liai, vie­nas vai­kas. Tie­sa, da­bar kai­me jau lei­džia­ma tu­rė­ti ir du vai­kus, ypač jei pir­mo­ji gims­ta mer­gai­tė...

Kal­nuo­se esan­čio­se na­tū­ra­lio­se pie­vo­se ga­no­mi gy­vu­liai. Daž­niau­siai au­gi­na­mi ja­kai. Iš jų gau­na­mas ir pie­nas (iš vie­no gy­vu­lio pri­mel­žia­ma iki 2 l per die­ną), ir mė­sa bei vil­na. „Kuo dau­giau gy­vu­lių tu­ri ūki­nin­kas, tuo jis lai­ko­mas tur­tin­ges­nis, ta­čiau plės­ti ban­das truk­do pa­ša­rų sty­gius, mat kal­nuo­se žo­ly­nai pras­ti. To­dėl ir ūkiai ga­na skur­dūs, gy­vu­liai ne­pro­duk­ty­vūs“, - sa­kė Z. Dab­ke­vi­čius.

Sta­tis­ti­niai duo­me­nys ro­do, kad Ki­ni­jo­je yra 12 mln. mel­žia­mų kar­vių. Di­džio­ji jų da­lis lai­ko­ma ben­druo­me­ni­niuo­se tvar­tuo­se, į ku­riuos sa­vo gy­vu­lius su­ve­da to kai­mo vals­tie­čiai.

Skai­čiuo­ja­ma, kad Ki­ni­jos kai­mo vie­to­vė­se gy­ve­na apie 800 mln. žmo­nių. Iš vi­so šio­je, pa­gal dy­dį ket­vir­to­je, pa­sau­lio ša­ly­je gy­ve­na dau­giau kaip 1,3 mlrd. gy­ven­to­jų. Že­mės ūkio sri­ty­je jų dir­ba apie 40 proc.

Ben­dras že­mės ūkio pa­skir­ties plo­tas sie­kia be­veik 60 proc. vi­so ša­lies plo­to. Aria­ma že­mė su­da­ro 16 proc., ža­lie­nos – 43 proc. Kvie­čių au­gi­na­ma apie 22 mln. ha, ry­žių – 26,5 mln. ha, so­jos pu­pe­lių – 9,3 mln. ha, alie­ji­nių au­ga­lų – 27,9 mln. ha, že­mės rie­šu­tų – 5 mln. ha, be­veik 1 mln. ha – mie­žių, 0,7 mln. ha so­rų. Be to, ki­nai au­gi­na med­vil­nę, šak­nia­vai­sius au­ga­lus, ar­ba­tą, įvai­rius vai­sius. Pa­grin­di­nė Ki­ni­jos au­ga­li­nin­kys­tės pre­ki­nė pro­duk­ci­ja, ži­no­ma, ry­žiai. Di­džiau­sios jų plan­ta­ci­jos yra Jang­dzės slė­ny­je, Pie­tų Ki­ni­jo­je, taip pat Yunnan-Guiz­hou vie­to­vė­je. Šių plan­ta­ci­jų der­lius su­da­ro dvi penk­tą­sias vi­so ša­ly­je gau­na­mo ry­žių der­liaus.

Pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių už­im­da­ma pir­mą­ją vie­tą pa­sau­ly­je Ki­ni­ja yra ir di­džiau­sia mais­to pro­duk­tų var­to­to­ja. Tei­gia­ma, kad ki­nai su­val­go pu­sę pa­sau­ly­je ga­mi­na­mos kiau­lie­nos, treč­da­lį pa­sau­lio ry­žių der­liaus, penk­ta­da­lį jau­tie­nos ir t.t. Ki­ta ver­tus, Ki­ni­ja yra vie­na di­džiau­sių že­mės ūkio pro­duk­tų eks­por­tuo­to­jų ir at­ei­ty­je ga­li tap­ti stip­ria kon­ku­ren­te dau­ge­liui Eu­ro­pos bei ki­toms pa­sau­lio ša­lims.

„Eu­ros­tat“ duo­me­ni­mis, per de­šimt­me­tį (nuo 1995 m. iki 2005 m.) že­mės ūkio pro­duk­tų im­por­tas iš Ki­ni­jos į ES iš­au­go nuo 1,3 mlrd. EUR iki 2,5 mlrd. EUR. 1995 m. jis su­da­rė 5 proc. vi­so ki­niš­kų pre­kių im­por­to, o 2005 m. – 2 proc. ES že­mės ūkio pro­duk­tų eks­por­tas į Ki­ni­ją per mi­nė­tą lai­ko­tar­pį di­dė­jo nuo 0,7 mlrd. EUR 1995 m. iki 1,2 mlrd. EUR 2005 m. Tai su­da­rė ati­tin­ka­mai 5 proc. ir 2 proc. vi­so eu­ro­pie­tiš­kų pre­kių eks­por­to į Ki­ni­ją. Tai­gi „Eu­ros­tat“ duo­me­nys ro­do, jog ES ir Ki­ni­jos pre­ky­bos že­mės ūkio pro­duk­tais ba­lan­sas tiek 1995 m., tiek ir 2005 m. bu­vo nei­gia­mas, t.y. dau­giau pro­duk­tų įve­žė­me ne­gu iš­ve­žė­me. In­ves­tuo­ja tarp­tau­ti­nės kom­pa­ni­jos

Pas­ta­rai­siais me­tais Ki­ni­jos val­džia sten­gia­si su­da­ry­ti pa­lan­kias są­ly­gas už­sie­nio in­ves­ti­ci­joms. O tai su­tei­kia ga­li­my­bę ga­min­ti dau­giau že­mės ūkio pro­duk­ci­jos. Vie­nos iš svar­biau­sių prie­žas­čių, ko­dėl už­sie­nio ka­pi­ta­las ver­žia­si į Ki­ni­jos že­mės ūkį, yra pi­gi dar­bo jė­ga ir ga­li­my­bė il­gam lai­kui iš­si­nuo­mo­ti di­de­lius vals­ty­bi­nės že­mės plo­tus.

Vi­di­nės Mon­go­li­jos au­to­no­mi­nia­me re­gio­ne moks­li­nin­kai bu­vo su­pa­žin­din­ti su nau­jo­mis pra­mo­ni­nė­mis fer­mo­mis, ku­rias ku­ria tarp­tau­ti­nės kom­pa­ni­jos. Tarp in­ves­tuo­to­jų yra ir ES ša­lių ver­sli­nin­kų, ypač ak­ty­vūs vo­kie­čiai. „Už­sie­nio kom­pa­ni­jų įsteig­tos įmo­nės už­si­i­ma, pvz., gy­vu­lių se­lek­ci­ja ir veis­li­nin­kys­te. Ki­ni­jo­je įkur­to­se fer­mo­se au­gi­na­mi la­bai pro­duk­ty­vūs bu­liai, iš ku­rių, pa­si­tel­kus nau­jas tech­no­lo­gi­jas, ren­ka­ma sper­ma ir pla­ti­na­ma po vi­są pa­sau­lį“, - pa­sa­ko­ja Z. Dab­ke­vi­čius.

Nau­jos fer­mos ku­ria­mos ir ma­žai nau­do­ja­mo­se že­mė­se, ga­li­ma sa­ky­ti, pus­dy­ku­mė­se. Iš pra­džių jos per ke­lis me­tus įsi­sa­vi­na­mos. Į to­kią ne­der­lin­gą vie­tą pir­mai­siais me­tais so­di­na­mi ankš­ti­nių au­ga­lų krū­mai, ku­rie že­mę kiek pa­ge­ri­na (su­kau­pia azo­to), be to, iš jų ruo­šia­mi sau­si, ža­lie­ji ir ki­to­kie pa­ša­rai. Po ke­lių me­tų apa­ria­ma ir sė­ja­mos liu­cer­nos. Jos per ke­lis me­tus dar la­biau dir­vą su­kul­tū­ri­na ir pra­tur­ti­na azo­tu. Taip pa­ruoš­to­se že­mė­se vė­liau jau ga­li­ma au­gin­ti ir ja­vus bei ki­tus kul­tū­ri­nius au­ga­lus.

Moks­li­nin­kai lan­kė­si už­sie­nio ka­pi­ta­lui pri­klau­san­čio­je pra­mo­ni­nė­je, net 10 tūkst. mel­žia­mų kar­vių tu­rin­čio­je fer­mo­je. Tai yra eks­pe­ri­men­ti­nis kom­plek­sas, ku­ria­me de­monst­ruo­ja­mos nau­jos gy­vu­li­nin­kys­tės tech­no­lo­gi­jos, pvz., įvai­rios mel­ži­mo aikš­te­lės. „Vie­no­je to­kio­je ka­ru­se­lės ti­po aikš­te­lė­je yra 60 mel­ži­mo vie­tų. Kar­vės į ją at­ei­na pa­čios. Kol ra­tas ap­si­su­ka, jos pa­mel­žia­mos. Ka­ru­se­lė vei­kia vi­są pa­rą, prie jos dir­ba trys žmo­nių pa­mai­nos. Ša­lia to­kios fer­mos įsi­kū­ręs pri­va­tus moks­lo ty­ri­mų ins­ti­tu­tas, pa­sta­ty­tas di­de­lis pie­no fab­ri­kas. Ja­me vis­kas au­to­ma­ti­zuo­ta, pie­nas pa­kuo­ja­mas į ma­žus, po 200 ml pa­ke­lius, nes kiek­vie­no ki­no sva­jo­nė – kas­dien sa­vo vai­kui duo­ti bent po stik­li­nę pie­no“, - pa­sa­ko­jo Z. Dab­ke­vi­čius. Eks­kur­san­tai pie­no įmo­nė­je bu­vo pa­vai­šin­ti mums ne­įpras­to sko­nio ne­sal­džiais grie­ti­nė­lės ir žir­nių le­dais. To­kie le­dai ga­mi­na­mi tam, kad bū­tų mais­tin­gi, kad vai­kai gau­tų dau­giau bal­ty­mų.

„Kol mes pe­ša­mės dėl pie­no su­pir­ki­mo kai­nos, ieš­ko­me kal­tų, ko­dėl ji su­ma­žė­jo, ne­nu­steb­ki­me, jei vie­ną die­ną pre­ky­bos cen­truo­se pa­ma­ty­si­me ki­niš­kų pie­no pro­duk­tų...“ - sa­ko Z. Dab­ke­vi­čius, ma­tęs, kaip Ki­ni­jo­je ku­ria­mi pra­mo­ni­niai pie­no kom­plek­sai. Da­bar už lit­rą pie­no ki­nų ūki­nin­kams mo­ka­mas 1 ju­a­nis (apie 0,33 Lt/l).

Rin­kos duo­me­nys ro­do, kad pie­no ga­my­ba Ki­ni­jo­je vien per me­tus (2005-2006 me­tais) iš­au­go net 20 proc. 2006 m. ša­ly­je bu­vo pa­ga­min­ta apie 33 mln. t pie­no. Ste­bi­no ki­nų ryž­tas ir darbš­tu­mas

At­ei­ty­je, ti­kė­ti­na, pa­na­šių fer­mų Ki­ni­jo­je ga­li įsi­kur­ti dau­giau. „Mus tie­siog ste­bi­no ki­nų darbš­tu­mas ir ryž­tas: jei jie nu­ta­ria ką nors da­ry­ti, tai da­ro grei­tai ir tiks­lin­gai. To­je vie­to­vė­je, ku­rio­je ma­tė­me mi­nė­tą fer­mą, ša­lia įsi­kū­ręs ir mies­te­lis. Pir­miau­sia bu­vo nu­ties­ti po dvi eis­mo juos­tas pir­myn ir at­gal tu­rin­tys ke­liai, dvi­ra­čių ta­kai, be fer­mos pa­sta­ty­tos dar ke­lios ga­myk­los, dau­gia­aukš­čiai na­mai. Į mies­te­lį at­vy­ko de­šimt tūks­tan­čių žmo­nių, - ir jis pra­dė­jo veik­ti... Ki­tur taip pat vyks­ta pa­na­šūs reiš­ki­niai, pvz., mies­te „nu­šluo­ja­mi“ iš­ti­si se­ni kvar­ta­lai ir sta­to­mi nau­ji. Tai ver­ti­na­ma įvai­riai: vie­ni sa­ko, kad nai­ki­na­mas pa­vel­das, ki­ti, kad ge­ri­na­mos žmo­nių gy­ve­ni­mo są­ly­gos“, - sa­ko Z. Dab­ke­vi­čius.

Moks­li­nin­kai sa­ko ma­tę la­bai di­de­lę Ki­ni­jos že­mės ūkio įvai­ro­vę: nuo pri­mi­ty­viau­sių žem­dir­bys­tės bū­dų iki nau­jau­sių tech­no­lo­gi­jų. Da­bar pa­grin­di­nis ša­lies už­da­vi­nys – so­čiai pa­mai­tin­ti sa­vo gy­ven­to­jus. Ki­ni­ja kol kas dau­giau že­mės ūkio pro­duk­ci­jos įve­ža ne­gu iš­ve­ža, ta­čiau me­tams bė­gant pro­por­ci­jos tarp im­por­to ir eks­por­to kryps­ta pas­ta­ro­jo link.

„Svars­tant, kaip vys­ty­sis šios ša­lies že­mės ūkis at­ei­ty­je, ga­li­ma ma­ny­ti, kad jie „per­šoks“ tar­pi­nius vi­du­ti­nius ūkius ir ten, kur tin­ka­mos są­ly­gos, la­biau įsi­ga­lės in­dust­ri­nės tech­no­lo­gi­jos. Jei kal­bė­tu­me apie že­mės ūkio moks­lą, tai pa­ste­bi­ma, jog ki­nai sa­vo dok­to­ran­tus ir ki­tus jau­nus moks­li­nin­kus siun­čia mo­ky­tis į Eu­ro­pą ir JAV. Pa­si­to­bu­li­nę ki­nai, at­virkš­čiai nei mū­sų jau­ni­mas, daž­niau­siai grįž­ta į tė­vy­nę, nes sa­vo ša­ly­je jau­niems spe­cia­lis­tams su­tei­kia­mos ge­ros dar­bo ga­li­my­bės. Te­ko lan­ky­tis na­cio­na­li­nia­me ož­kų ins­ti­tu­te, ku­rio ir va­do­vas, ir moks­lo dar­buo­to­jai dok­to­ran­tū­rą yra bai­gę An­gli­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je ar­ba JAV. Be to, daug dė­me­sio ki­nai ski­ria sa­vo uni­ver­si­te­tams, juo­se la­bai daug stu­den­tų. Be­je, vi­si sta­dio­nai, ku­rie bu­vo pa­sta­ty­ti šių me­tų va­sa­ros olim­pia­dai, bus per­duo­ti uni­ver­si­te­tams“, - įspū­džiais da­li­jo­si LŽI di­rek­to­rius.