Po Sovietų Sąjungos žlugimo susidarė grupė, kuri prieštaravo naujų partnerių įtraukimui į NATO. Šios grupės lyderiais tapo susilaikymo teorijos tėvas George'as Kennanas, senatorius Samas Nunnas, užsienio politikos ekspertas Michaelis Mandelbaumas ir kiti.
Jiems atrodė, kad, pagaliau sugriovus sovietinį komunizmą ir išvydus demokratijos susikūrimą Rusijoje, svarbiausiu dalyku tapo pagalba Rusijos demokratijos įsišaknijimui bei Rusijos integracija į Europą. Ar ne dėl to buvo kovojama Šaltajame kare – sudaryti tokias pačias bendradarbiavimo su Vakarais sąlygas jauniesiems rusams, kaip ir jauniesiems čekams, gruzinams ar lenkams? Ar nebuvo demokratinės Rusijos konsolidavimas svarbiau už Čekijos laivyno atvedimą į NATO?
Visa tai buvo teisinga vien tik dėl to, kad buvo ginčijamasi, jog pasaulio arenoje nėra tokios problemos, kurios efektyviai būtų galima imtis be Rusijos, ypač Irano ar Irako klausimo. Rusijos planuose nesimatė ketinimų vėl įsiveržti į Europą, o Rytų Europa turėjo būti integruota į Vakarus per Europos Sąjungos narystę.
B.Clintono užsienio politikos grupė paprieštaravo ir nusprendė užkimšti Rusijos gerklę NATO plėtra, teigdama, kad Maskva apskritai yra silpna, todėl tegul prie viso šito pradeda pratintis. Taigi iš viso to gauname tokią žinutę rusams: mes tikimės iš jūsų, kad elgsitės kaip Vakarų demokratai, bet mes su jumis elgsimės taip, lyg jūs vis dar būtumėte Sovietų Sąjungos atstovai. Šaltasis karas baigėsi jums, bet ne mums.
„B.Clintono ir G.W.Busho užsienio politikos grupės iš esmės rėmėsi dviem klaidingomis prielaidomis“, – kalbėjo Mandelbaumas. „Pirmiausia Rusija iš prigimties yra agresyvi, ir kad Šaltojo karo pabaiga iš esmės negalėjo šito pakeisti, todėl buvo išplėstas karinis aljansas iki jo paties ribų.
Nepaisant visų šventeiviškų plepalų apie NATO naudą keliant demokratiją, tikėjimas amžinąja ir nesikeičiančia Rusijos agresija buvo vienintelis NATO ekspansijos paaiškinimas per visą šį laikotarpį, ypač, kai žinoma, kad rusams buvo pasakyta, jog jie negali būti aljanso dalimi.
Kita klaidinga prielaida – manymas, kad Rusija visada bus per silpna, jog kada nors galėtų sukelti grėsmę bet kuriai naujai NATO narei, todėl amerikiečiams niekada nereiks vesti savo kariuomenės jų ginti. Kitaip sakant, tai jiems nieko nekainuotų. Tačiau jie klysta abiem atvejais“.
NATO plėtros idėja sukėlė pažeminimo jausmą Rusijoje, o tai lėmė V.Putino iškilimą po to, kai pasitraukė Borisas Jelcinas. Tuo metu Amerikos prisirišimas prie naftos padėjo iškelti energijos kainas iki tokio lygio, kad suteikė V.Putinui visas galimybes manipuliuoti tuo pažeminimu. Tai tapo lemtingu atoveiksmiu.
Nepaisant viso to, šiandien mes turime dėti visas diplomatines pastangas, kad priverstume rusus atsitraukti iš Gruzijos.
Gruzija yra kylanti naujai besikuriančios demokratijos laisvoji rinka, todėl mes negalime žiūrėti, kaip ji naikinama. Bet taip pat negalime susilaikyti nepažymėję, kad Saakašvilio apsisprendimas įvesti savo kariuomenę į Cchinvalį – pagrindinį pusiau autonominį prorusišką anklavą Pietų Osetijoje – suteikė Putinui puikią dingstį išmėginti savo geležinį kumštį.
Kaip ilgametis Rusijos stebėtojas, Michaelis Dobbsas iš „Washington Post“ pastebėjo: „Rugpjūčio 7-osios dienos naktį Saakašvilis užsakė artilerinę užtvarą iki Cchinvalio ir pasiuntė ginkluotą koloną užimti miesto. Jis akivaizdžiai tikėjosi, kad Vakarų palaikymas apgins Gruziją nuo didesnės Rusijos represijos, nors ir gruzinų atakos metu buvo nužudyti ar sužeisti rusų „taikdariai“ – tuo beveik neabejojama. Tai buvo milžiniškas apsiskaičiavimas“.
Žurnalas „The Economist“ taip pat rašė: „Saakašvilis yra smarkus nacionalistas. Jo įsiveržimas į Pietų Osetiją buvo kvailas ir, labai tikėtina, nusikalstamas. Tačiau skirtingai nuo Putino, jis vedė savo šalį demokratine kryptimi, pažabojo korupciją ir vadovavo sparčiai ekonomikos plėtrai, kuri yra nepriklausoma nuo naftos ar dujų kainų, kaip Rusijos ekonomika“.
Štai kodėl aukso medalis už bukagalviškumą atitenka Putinui. Taip, NATO plėtra buvo neprotingas žingsnis. Putinas tuo pasinaudojo kaip galimybe užgniaužti Rusijoje demokratiją. Ir dabar nesvarbu, ar tai būtų įsiveržimas į Gruziją, ar Vakarų finansininkų ir naftos kompanijų, veikiančių Rusijoje, prievartavimas, ar kaimynų gąsdinimas, pasinaudojant Rusijos dujų ištekliais.
Jei šita atkakli akcija tęsis ir toliau, tai toks elgesys privers kiekvieną Rusijos kaimyną ieškotis apsaugos nuo Maskvos, ir paskatins europiečius dviguboms pastangoms ieškant alternatyvos Rusijos naftai ir dujoms. Tai neįvyks per naktį, bet per ilgesnį laiką sužlugdys rusų gynybą ir prives prie dar didesnės izoliacijos, didesnio nesaugumo jausmo ir mažėjančių turtų.
Dėl šių priežasčių Rusijai būtų išmintingiau persvarstyti Putino parengtus planus Gruzijai. Jei jie tai padarys, tada ir mums reikėtų permąstyti, kur NATO arba Rusijos politika mus veda, ir ar mes iš tiesų norime XXI amžiuje turėti tokią pat situaciją su Rusija, kokia didžiąją XX amžiaus dalį buvo su Sovietų Sąjunga.