Jonas Smilius: Laiškas iš kaimo - apie kasdienybę ir perspektyvas

Jonas Smilius
Kaip gyveni, broleli? Vis dar virtuvėj prie indų dirbi ar jau karjerą padarei? Nežinau, tikriausiai sunku man būtų tavo vietoj. Aš net savo lėkštę ir šaukštą po pietų išsiplaut tingiu, o tau tikriausiai kalnus reikia išvalyt, kaip toje reklamoje apie Vilaribos ir Vilabadžio kaimus, kur visi daug ėdė ir keptuves nešvarias gramdė.
Pradedu galvot, kad ir man reikia sparnus į užsienį kelt. Užsibuvau jau Meškučiuose, nebeįdomu. Motina ragina į Kauną važiuot, kokią profesiją išmokt, bet ką čia Lietuvoj uždirbsi. Va, praėjusią savaitę fermos vedėjas dvidešimt litų davė, tai pakelis cigarečių, pora alaus ir uždarbio nebėr.
Kyla kainos dabar labai Lietuvoj. Per televizorių sakė, kad tuoj Europą pasivysim su tokiom kainom, bet man tos lenktynės nelabai patinka. Kam tą Europą vytis? Kad paskui paskutinius marškinius nuvilktų ir „antrų rankų“ turguje parduotų? Geriau tegul algos, o ne kainos tą Europą vejasi.
Galvoju dar į statybas eit. Sako, dabar daug statybininkų bankrutuoja ir algos sumažėjo, bet Jeronimas prieš mėnesį statybų įmonėj įsidarbino, tai pirmą algą gavęs visą kaimą degtine vaišino. Žvėriški pinigai, brolau, statybose sukasi, bet ten reikia rankas turėt. Gerai Jeronimui, kai tas dar penkerių metų būdamas pirmą stalą sukalė. Aš tai tik plytas galėčiau padavinėt.
Pasitrinsiu Meškučiuose, kol rudens darbai baigsis ir jeigu pirmininkas neduos traktoriaus vairuot, važiuosiu į Norvegiją. Vienas draugelis iš ten grįžo, tai susišnekėt sunku. Nauji marškiniai, kelnės, akiniai nuo saulės, angliškų žodžių prisirankiojęs. Kas antras žodis „heloubeiby“ arba „hauarjū“. Net pats tikriausiai nežino, ką šneka, bet koks skirtumas, kai kišenės eurų pilnos?
Dabar jis visai kitas žmogus, tik kad žuvimi smirdi, net stipriausias odekolonas tos smarvės neužmuša. Matai, jis kažkokiam žuvies fabrike dirbo. Nelabai supratau, ką tie žuvies fabrikai daro – taigi žuvį reikia upėj gaudyt, o ne fabrike gamint. Bet kas čia supaisys. Dabar kartais nusiperki mėsos krautuvėj, valgai ir negali pasakyt, kas burnoj – mėsa ar plastmasė.
Dėl pinigų tai ir aš galėčiau tą žuvį fabrike mėtyt iš vienos dėžės į kitą, bet reikia bent šiek tiek anglų kalbos išmokt. Užtai kai nueinam pas Algį DVD pažiūrėt, dabar visada prašom, kad filmą anglų kalba paleistų ir lietuviškas raides apačioj uždėtų. Kol pažiūri kokį „Žmogų vorą“, po kelis žodžius išmoksti.
Kai grįši, turėsi mane angliškai pamokyt, kad neprapulčiau į užsienius išvažiavęs. Tu jau dabar tikriausiai ne prasčiau už vietinius pašneki, porą mėnesių Londone pagyvenęs. Kartą per televizorių rodė reportažą iš Londono ir gatves filmavo. Žiūrėjo visa šeimyna supuolusi, galvojom, gal Dariuką kur vaikštinėjantį pamatysim, bet nematėm. Tikriausiai dirbai tuo metu arba su mergom trankeisi.
Kai grįši, mūsų šeimyna jau bus didesnė. Kaimynų kalė pradėjo prieš porą savaičių rujot, tai Rudis visai išprotėjo. Įsivaizduok, užkalėm visas skyles, net stogą ant voljero uždėjom ir su dviguba grandine pririšom – vis tiek kažkaip sugebėjo ištrūkt ir kalę nubėgęs patvarkė.
Su kaimynu jau sutarėm, kad porą šuniukų gausim. Jeigu bus į tėvelį, tai galėsim cirką daryt, ne prastesnį už tų diarčių, kur per televizorių rodydavo. Uždedi šuvai tris grandines, uždarai į gardą, šešiom spynom užrakini ir rujojančią kalę parodai. Kiaurai per tvorą išeitų.
Kad jau apie šituos reikalus praėjau, tai nepyk, bet turiu parašyt ir dar vieną naujieną apie tavo Joaną. Kentėjo mergina beveik pusmetį sąžiningai, tavęs ilgėjosi, bet dabar lyg velnias į blauzdą būtų įžnybęs. Su visais dalyvauja, visur į vakarėlius pirmutinė, namo paskutinė. Jeigu ir moterys rujoja, tai čia turbūt tas atvejis.
Kiek galėsiu, padabosiu, bet žinai, kaip su tom mergom – nestovėsi su žvake per naktį prie lovos. Bet tu nesijaudink, kai su pilna pinigine namo grįši, tai ne tik Joana, bet visos likusios kaimo princesės ant kelių šliauš, kad tik Dariukas kokteiliu pavaišintų.
Esu ir aš vieną nusižiūrėjęs. Galvojau, nieko gero nebus, tai labai ir nesistengiau, bet aną dieną prie upės ji mane į pabrolius pasikvietė. Gal atsimeni tą Jurgą, kur prie kelio į Kauną gyvena? Jos brolis su kažkokia miesčionka ženijasi, o mes su Jurgute pirmoji pora būsim.
Kai tik turėsiu progą, būtinai įspūdžiais pasidalysiu, nes jau pačiam labai nekantru, kaip čia tų vestuvių sulaukt. O dabar iki, bėgu į kiemą, reikia žąsis į gardą parvaryt ir karvėms vandens nunešt. Jėzau, visi rudens darbai ant nosies! Sunku bus, bet kaip nors ištversim. Ir tu laikykis.
Bučkis nuo motulės.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.