Ar tokia rinkimų agitacija yra normali? Kaip kandidatai save reklamuoja senesnes demokratijos tradicijas turinčiose Vakarų šalyse? Ką pamiršta politikai, norėdami į savo pusę patraukti rinkėjus? Šiuos klausimus lrytas.lt uždavė Mykolui Katkui – komunikacijos agentūros „VRP|Hill & Knowlton“ direktoriui.
***
– Dauguma partijų žada aukso kalnus, bet nesiteikia paaiškinti, kokios antgamtinės jėgos tuos pažadus įgyvendins. Ar tokia agitacija demokratinėje visuomenėje yra normalus dalykas?
– Bėda yra tai, kad lietuviškas populizmas yra niekuo nepagrįstas. Yra daug ciniškų pažadų, kurie duodami nusispjovus į realius faktus. Pavyzdžiui, tikinama, kad partija trigubai padidins algą gydytojams arba mokytojams.
Visose valstybėse rinkimų agitacijos metu populizmo netrūksta. Ir Arnoldas Schwarzeneggeris, ir demokratų kandidatas pirminiuose rinkimuose į JAV prezidentus Johnas Edwardsas rinkimų kampanijos metu kalbėjo amerikiečiams populistiškai.
Tačiau jų šnekos buvo paremtos ekonomikos ir politikos ekspertų mintimis, kurios jų populizmui suteikdavo pagrindą.
Lietuvoje populizmas pasiekė tokį lygį, kad kai kurios partijos išvis nieko nebežada. Štai Arūno Valinsko partija tiesiog sako, kad jie yra „faini“ žmonės, kuriuos bus linksmiau Seime matyti.
Tačiau populizmas – tik viena politinio proceso kryptis. Kita kryptis visiškai kontrastuoja su pirmąja. Ikirinkiminį populizmą dažnai keičia porinkiminis biurokratizmas – kalbėjimas biurokratine kalba, siutinančia žmones, kurie nėra politinio proceso dalyviai.
– Ir prieš rinkimus yra politikų, kurie kalba ne visiems suprantama kalba. Štai konservatoriai tvirtina turintys „aiškų planą“. Bandžiau skaityti to ilgo plano kelis skyrius – prisipažinsiu, tikrai ne viską perpratau. Turbūt tai nėra gerai?
– Taip, visi žino, kad konservatoriai turi kažkokį planą, bet niekas nepaaiškina, kas tame plane parašyta. Žinoma, yra gerai, kad jie turi tą planą. Tas didžiulis dokumentas tikrai įspūdingas. Jame išskirtos realios problemos, siūlomi jų sprendimo būdai.
Kitas klausimas, kaip konservatoriams seksis tą planą pristatyti visuomenei. Kaip jie paaiškins, kokie yra pagrindiniai programos punktai, kaip jie susiję su tam tikrų visuomenės grupių norais ir jausmais? Dabar ši vieta kažkokia išskydusi.
Didelė problema, kad „rimtesnės“ partijos su rinkėjais nesikalba ta kalba, kuria reikėtų kalbėtis. Žmonės mato, kad vieni nesugeba paprastai savo idėjų paaiškinti, o kiti žarsto nepagrįstus pažadus. Natūralu, kad tokioje situacijoje rinkėjai yra nusivylę ir supykę.
– Tačiau daug politikų mano, kad neišsilavinusiems rinkėjams neverta rimtų dalykų aiškinti – užtenka pažadėti duonos ir žaidimų.
– Amerikos elitas taip pat dažnai keikia savo vadinamuosius „rednecks“, aiškina, kad jie balsuoja ne už idėjas, o už asmenybes. Tačiau neseniai vienas tyrimas parodė, kad būtent vadinamasis išsilavinęs miestų „elitas“ rinkdamasis kandidatus vertina ne politinius sprendimus, o politiko asmenines savybes. Ir atvirkščiai – būtent vadinamieji „runkeliai“ dažniau yra „vertybiniai“ rinkėjai – jie kur kas dažniau balsuoja už idėjas, o ne asmenybes.
Tokie tyrimo rezultatai daug ką nemaloniai nustebino. Manau, kad panašius duomenis gautume ir Lietuvoje. Juk būtent toje „nesėkmingoje“ Lietuvoje, kurios intelektualai bijo, labiausiai klausomasi bene rimčiausias politines diskusijas Lietuvoje transliuojančio Lietuvos radijo. Negana to, būtent Vilniuje „Tvarka ir teisingumas“ laimėjo pirmąją vietą savivaldybių rinkimuose – niekur kitur Lietuvoje taip ryškiai jie nelaimėjo.
Didžiausia politikų klaida – įsitikinimas, kad rinkėjai yra kvaili. Politikams tereikia išmokti su jais kalbėtis.
Žinoma, dabar įtikinti, kad kažkas gali pasikeisti, sunku. Lietuvių nepasitikėjimas politikais ir valstybe pasiekė kritinį tašką. Paradoksalu, kad per pastaruosius aštuonerius metus ekonomika kilo, tačiau pasitikėjimas politikais ir pačia valstybe tik silpnėjo.
Pamenu, buvo kalbama, kad ta partija, kuri laimės 2004–ųjų rinkimus, ateis amžiams, nes jos valdymo metais augs ekonomika, Lietuvą pasieks Europos Sąjungos parama.
Tačiau, ar kas nors mano, kad Viktoras Uspaskichas ar Gediminas Kirkilas prisidėjo prie ekonomikos augimo? Jokiu būdu. Atvirkščiai, piktinamasi, kad ekonomika taip mažai augo. Pažadai Lietuvoje bėga pirma realybės ir todėl atsiranda tas nuolatinio kritiškumo jausmas.
„Jie visi yra blogi“, – tai pirmas dalykas, kurį galima išgirsti iš apie politiką kalbančių žmonių. Visoms demokratinėms visuomenėms yra būdingas nepasitenkinimas savo politikų veiksmais. Į politikus žvelgiama panašiai kaip į draudimo agentus ar reklamos specialistus – kaip į ne pačios „švariausios“ profesijos žmones.
Tačiau ten visuomenė supranta, kad politikai tiesiog dirba tam tikrą darbą. Lietuviai į politikus anksčiau žiūrėjo kaip į tautos išgelbėtojus, kurie gyvenimą per kelias minutes gali pakeisti, o dabar juos laiko tautos priešais. Didelė meilė virto didele neapykanta.
– Bet ar netinkamas politikų šnekėjimo būdas yra didžiausia problema? Galbūt idėjų, kaip žmonių gyvenimą pagerinti, trūksta?
– Nebūsiu originalus sakydamas, kad didžiausia Lietuvos politikos komunikacinė bėda – nenuoseklumas. Partijos neatstovauja konkrečioms visuomenės grupėms, o stengiasi priimti biurokratiškai teisingus sprendimus.
Dabartinė Lietuva nėra tokia, kokia buvo „prie Smetonos“. Visuomenė skyla į vis mažesnes daleles. Anksčiau žmonės skaidėsi pagal pajamas, darbo pobūdį, tautybę, rasę, lytinę orientaciją. Ir tas vadinamąsias klasikines grupes nelengva pasiekti, tačiau dabar grupės dar įvairesnės.
Štai sutariama, kad 1996 metais Billas Clintonas Amerikos prezidento rinkimus laimėjo atsižvelgęs į naują visuomenės grupę, vadinamą „futbolo mamomis“ (angl. „soccer moms“).
Tai – įvairių pajamų moterys, darančios karjerą ir turinčios vaikų. „Futbolo mamomis“ jas vadino dėl to, kad neturėdamos kur palikti vaikų, vesdavo juos į futbolo treniruotes.
B.Clintonas kalbėjo apie tas problemas, su kuriomis tos moterys kasdien susiduria – kaip vaikus apsaugoti nuo nusikalstamumo, kaip juos auginti. Kaip sakė jo kampanijos strategas Markas Pennas, „jos matė užtektinai vyriausybės savo gyvenime, tačiau galėjo leisti šiek tiek daugiau vyriausybės jų vaikų gyvenime“.
– Įdomu būtų pažvelgti į dabar vykstančią Amerikos prezidento rinkimų kampaniją. Į kokias visuomenės grupes Barackas Obama ir Johnas McCainas orientuojasi?
– Pirmiausia reikėtų šnekėti apie tai, kaip Amerikos rinkėjai skaidosi į grupes. Už demokratus ir respublikonus balsuoja skirtingų grupių nariai. Už demokratus dažniau balsuoja juodaodžiai, ispanų kalba kalbantys katalikai, baltieji dirbantys katalikai vidurio valstijose, netradicinių gyvenimo būdų žmonės, didžiųjų miestų liberalai, jaunimas.
B.Obama sėkmingai „pagriebė“ tas grupes, kuriose yra juodieji, liberalai, studentai ir netradicinio mąstymo žmonės. Hillary Clinton gerbėjai – „ispaniukai“, baltieji dirbantys vyrai katalikai ir moterys.
Dabar didelė B.Obamos problema – kaip patraukti H.Clinton rinkėjus į savo pusę.
J.McCainas yra palyginti liberalus respublikonas. Respublikonus tradiciškai palaiko karo veteranai, vyresni žmonės, tie, kuriems labai rūpi nacionalinis saugumas, žmonės, remiantys stambųjį verslą.
J.McCaino problema – respublikonus remiantys evangelikai protestantai, kurie, skirtingai nei dauguma katalikų, nepritaria abortų laisvei.
Pasirinkęs viceprezidente griežtai abortų klausimu nusiteikusią Sarah Palin jis įgavo evangelikų pasitikėjimą. Taip pat tikimasi, kad S.Palin patrauks dalį H.Clinton palaikiusių žmonių, kuriems J.McCaino pažiūros nėra artimos, bet jie gali balsuoti už moterį, kilusią iš mažo miestelio ir suprantančią paprastų žmonių bėdas.
Čia kalbėjau apie pagrindines grupes, tačiau jas būtų galima skaidyti iki labai mažyčių.
Kiekvienas kandidatų žodis yra bandymas rasti aukso vidurį tarp tų rinkėjų grupių. Jie nemano, kad tam tikri veiksmai yra savaime populiarūs arba nepopuliarūs, jie kreipiasi į mažą apibrėžtą rinkėjų grupių ir su ja kalbasi.
Štai Amerikos nacionalinės ginklų asociacijos nariai visuomet balsuoja už tuos, kurie nevaržo ginklų teisės. Ši organizacija į J.McCainą žvelgė skeptiškai. Tačiau kai atsirado S.Palin, kuri palaiko teisę turėti ginklą ir pati yra aistringa medžiotoja, asociacija entuziastingai ėmė palaikyti S.Palin ir J.McCainą.
Taip rinkimų programa tampa ne beprasmių šūkių rinkinys, kaip dažnai Lietuvoje atsitinka, bet labai konkrečiai atspindi visuomenės grupių interesus.
– O gal problema ta, kad Lietuvoje nėra stiprių pilietinių organizacijų?
– Tikrai juokinga, kad Lietuvoje yra bene viena pilietinė organizacija, kuri visiems atstovauja – ir žaliesiems, ir mažoms kaimo bendruomenėms. Lietuvoje mes turime palyginti gerai organizuotas verslo grupes, kurios žino, ko joms reikia, o pilietinio spaudimo grupės yra labai silpnos.
Amerikoje ir Europoje pilietinės organizacijos yra didelė lobistinė jėga. Jos spiečiasi apie partijas, daro įtaką tų partijų doktrinoms, po rinkimų siūlo įstatymų projektus. Tokių organizacijų parama ir partijoms gali būti labai naudinga.
B.Obamos rinkimų kampanija parodė, kad iš didelio rėmėjų skaičiaus galima surinkti fantastiškas sumas. Įsivaizduokite, kad Lietuvoje trys šimtai tūkstančių gyventojų paaukotų po penkiasdešimt litų partijai, jausdami, kad jos atėjimas į valdžią pagerins jų gyvenimą ir aukodami pinigus jie apsaugos savo kandidatus nuo didžiojo verslo įtakos. Ta partija turėtų biudžetą, kurių užtektų sėkmingai rinkimų kampanijai.
– Tačiau į kažkokius rinkėjus Lietuvos partijos juk orientuojasi. Ar išskirtumėte bent vieną gerą lietuviškos rinkiminės agitacijos pavyzdį?
– Šia prasme man įdomu stebėti tai, ką daro Liberalų sąjūdis. Panašu, kad po ilgo blaškymosi jie nori atsigręžti į pamatus, grįžti prie tikrųjų liberalių vertybių – apklausos rodo, kad Lietuvoje yra pakankamai liberalioms idėjoms pritariančių žmonių. Jie tvirtina esantys vieninteliai tikri liberalai. Žinoma, kitas klausimas, ar atėję į valdžią jie tokie galėtų išlikti. Tačiau programa konkreti ir gali būti, kad jiems pavyks suaktyvinti liberaliai nusiteikusius rinkėjus. Tik nežinia, ar tokia agitacija prasidėjo ne pernelyg vėlai.
– Ką manote apie konservatorių apsisprendimą jungtis su krikščionimis demokratais? Yra samprotaujančių, kad susijungimas buvo klaida, nes taip jie atbaidė liberalesnius rinkėjus.
– Konservatoriai per šiuos rinkimus turėjo du kelius, kuriais galėjo eiti. Pirmoji kryptis buvo rizikingesnė, bet atnešanti daugiau galimybių pakartoti 1996 metų rinkimų sėkmę. Buvo galima slinktis į centrą. Centro elektoratas Lietuvoje labai platus – tai yra tie rinkėjai, kurie paprastai balsuoja už Valdą Adamkų. Jie paprastai palaiko įvairias partijas – ir liberalus, ir liberalcentristus, ir socialliberalus, ir net „darbiečius“.
Akivaizdu, kad galimybė laimėti rinkimus pasislenkant į centrą, būtų buvusi didelė. Tėvynės sąjunga yra viena labiausiai gerbiamų partijų – nemėgstamų, bet gerbiamų. Dauguma žmonių supranta, kad ekonominės krizės sąlygomis konservatoriai yra tie, kurie galėtų suvaldyti valstybę.
Antroji rinkimų strategija – būti dar konservatyvesniems ir taip patraukti katalikiškai nusiteikusius rinkėjus, kurie, nusivylę konservatoriais, nebalsavo, balsavo už mažesnes dešiniąsias partijas arba net balsavo už R.Pakso partiją. Akivaizdu, kad susijungdami su krikščionimis demokratais, konservatoriai ir pasirinko būti labai konservatyvūs. Tai rodo ir jų kampanija už tradicinę šeimą, kova su alkoholio vartojimu.
Pavasarį prognozavau, kad šiuos rinkimus gali laimėti tiek Tėvynės sąjunga, tiek „Tvarka ir teisingumas“. Dabar manau, kad konservatoriai gerokai save apribojo. Jiems pakenkė ir televizijos reklamos uždraudimas – dabar jie turi mažiau galimybių patys formuoti pokalbių turinį, nes daugumai žurnalistų ši partija nėra įdomi.
– Manote, kad dabar „Tvarka ir teisingumas“ yra lyderiai?
– Taip, „Tvarka ir teisingumas“ – šių rinkimų favoritas, bent jau daugiamandatėje apygardoje.
Yra keistas dalykas, kad visuomenės apklausos paprastai rodo per mažus šios partijos reitingus. Po R.Pakso apkaltos lietuviai vengė prisipažinti, kad jie remia susikompromitavusį politiką, jie paprastai sakydavo palaikantys kitas partijas.
„Tvarkdarių“ skrydžiui gali pakenkti nebent V.Uspaskicho ar A.Valinsko partijų populiarumas. Žinoma, dėl dalies tradiciškai mąstančių bei katalikiškai nusiteikusių rinkėjų vyks ir savotiška TT konkurencija su konservatoriais. TT iš esmės yra dešiniosios pakraipos partija – jie akcentuoja patriotinį auklėjimą, socialinį teisingumą, „tvirtos rankos“ naudą. Panašu, kad didelę įtaką jiems darė Lenkijos pavyzdys.
Po R.Pakso apkaltos jo partijos atstovai bijojo kaip teigiamą pavyzdį minėti rusus. Dabar jie pradėjo kalbėti, kad nereikia „padlaižiauti“ Amerikai, geriau būti savo likimo kalviais – matyt, taip tikisi rusų rinkėjų palankumo.
– Kaip Rusijos invazija Gruzijoje pakeitė Lietuvos rinkimų padangę?
– Tai vienareikšmiškai sustiprino konservatorius. Kilus karo grėsmei, Amerikoje žmonės balsuoja už respublikonus, o Lietuvoje – už ką gi daugiau, jei ne už konservatorius. Iš patirties žinome, kad geriausiai su rusais derasi labai nemėgstamas V.Landsbergis.
Tačiau nenuostabu, kad ir R.Paksas, ir V.Uspaskichas apie Rusijos agresiją neigiamai nekalba. Lietuvoje yra daug žmonių, kurie mano, kad pas mus nėra tvarkos, o Rusijoje yra tvarka ir geriau su rusais nesipykti.
Lietuvoje daug žmonių nuolat žiūri rusiškus televizijos kanalus ir, galima sakyti, gyvena rusiškoje informacinėje erdvėje. Todėl Rusijos propaganda kelia didžiulį nerimą – propaganda yra įkyrus dalykas, žmonės ima ieškoti būdų, kaip prie jos prisitaikyti. Vienas būdų – savo valstybės niekinimas
Lietuva yra maža valstybė, ir mūsų visuomenei daro įtaką du didžiuliai informaciniai laukai – Amerikos ir Rusijos. Tuose galinguose informacijos srautuose lietuvių valstybingumo srautas yra labai menkas. Dėl to lietuviui ir kyla jausmas, kad jis nebežino, kur ta mūsų valstybė eina.