Trejų metų vargas nuėjo vėjais
Kupiškio rajone, Šimonių kaime, gyvenantį avių augintoją Alvydą Kavoliūną prislėgė skaudi netektis.
Ūkininkas negali atsigauti po užvakar patirto šoko, kai Pelyšių kaime, ganykloje, atrado iš aptvaro vilkų ištemptą ir sudraskytą didžiausią ir gražiausią savo bandos veislinį aviną.
Įspūdingas vokiečių Sufolkų veislės 105 kilogramus sveriantis avinas jau buvo atkreipęs šventinių renginių, žemės ūkio parodų organizatorių dėmesį – šeimininkas planavo savo augintinio pasirodymų tvarkaraštį.
A.Kavoliūno avinas galiūnas pažįstamas ir panevėžiečiams – neseniai vykusioje Panevėžio miesto šventėje jį galėjo pamatyti ir paglostyti visi, kuriuos sudomino projektas „Lino pluošto ir vilnos kelias iki vartotojo“.
„Jau buvau pažadėjęs kitą vasarą savo avinuką paskolinti vieno Panevėžio knygyno šventei. Būtų manasis tapęs tikra podiumų žvaigžde. O dabar trejų metų vargas, kol aviną puoselėjau, lepinau, šėriau, nuėjo niekais. Beturiu du Romanovų veislės avinus, bet jie ne tokie įspūdingi, – guodėsi korespondentei šimonietis.
Moderni tvora nepadeda
A.Kavoliūnas sako, kad šis vilkų išpuolis atrodo lyg pasityčiojimas iš jo pastangų apsaugoti bandą.
Jau keleri metai savo avių ganyklas ūkininkas laiko aptvėręs modernia Naujosios Zelandijos gamybos vėliavėlėmis apraišiota tvora su elektros impulsais. Naktimis laukuose dega žibintai, aplinkui ganyklose pristatyta įvairių spalvotų baidyklių.
„Nepaisant tokios apsaugos, nuo liepos vidurio vilkai man išpjovė apie 40 avelių, daugiausia jauniklių.
Neapsikentęs vėliau tris savaites nakvojau automobilyje, šalia pasidėjęs medžioklinį šautuvą vilkams gąsdinti. Plėšrūną mačiau tik vieną kartą, kai įsibėgėjęs peršoko ganyklos tvorą. Pats nieko tada nespėjau griebtis, nes vilkas paspruko, išsigandęs pro šalį važiuojančio motociklo“, – pasakojo ūkininkas.
Saugojo kaip akies vyzdį
Pastaruoju metu A.Kavoliūnas sako vilkų grėsmės nebesitikėjęs, nes jauniklių pamokų metas jau praėjo.
Tris veislinius avinus šeimininkas laikė pačiame Pelyšių kaimo centre, daugiau nei metro aukščio lentų aptvare, nuo laukų atskirtame Pelyšos upelio.
Du mažesni rusų Romanovų ir vienas stambus vokiečių Sufolkų veislės avinai visada laikydavosi krūvoje prie ūkinio pastato ir tujų.
„Aplankydavau juos 4-5 kartus per dieną, avižom, rugiais palepindavau, saugojau kaip akies vyzdį. O pirmadienį popiet nuvažiavęs į ganyklą apžiūrėti karvės ir veršelių, sutikau kaimyną. Tas sako, ar matei, kas iš tavo gražaus avino belikę? Man net kojas pakirto“, – patirtą siaubą prisiminė pašnekovas.
Egzekucijos vietoje – kruvinos šliūžės
Apžiūrėti nelaimės vietos į Pelyšius su ūkininku nuvykom kartu.
A.Kavoliūnas parodė, kur aptiko vilkų užpulto avino krauju aptaškytą pievos šliūžę nuo pat upelio ir dar kelis šimtus metrų pieva, kur plėšrūnai pargriovė stambų aviną ant žemės.
„Turėjo būti visa vilkų gauja, kad įstengtų tokį stambų gyvulį išvyti iš aptvaro, pasekti per upelį, o paskui sukibti jam į kaklą ir nebepaleisti“, – spėjo avių augintojas.
Kuo baigėsi vilkų antpuolis, pamatėm savo akimis.
Pievoje už kelių šimtų metrų nuo upelio matėsi išpešti vilnos kuokštai, dar nesukrešėjęs kraujas.
Avino kakle žiojėjo kruvinos skylės, buvo visiškai išėsta užpakalinė dešinė šlaunis, ištąsytos žarnos.
Vėliau nuvažiavę į ganyklą Butkūnų kaime, čia atradom dar vieno avinėlio maitą su apgraužtais šonkauliais.
A.Kavoliūno manymu, jauniklį galėjo vilkai suėsti prieš kelias dienas.
Tai dar dvi aukos prie 40-ies, vilkų nugalabytų liepos ir rugpjūčio mėnesiais.
Jaučiasi tapęs įkaitu
A.Kavoliūnas sako neturintis iliuzijų, kad valdžia, susirūpinusi vilkų daroma ūkininkams žala, tuoj pat puls mokėti kompensacijas, bet svarstyti problemą būtina.
„Valstybė riboja vilkų medžioklę, gamtos mylėtojai pyksta ant ūkininkų. Aš jaučiuosi įkaitas. Pasiklausius gamtos saugotojų, atrodo, kad aš pats tuos vilkus vilioju, nes kitur Lietuvoje esą jie nėra tokie agresyvūs, dar nebent Žemaitijoje.
Nepuola jie ten, kur nėra avių. Kartais man ir kaimynai, kurių veršelius išpjauna vilkai, prikiša, kad savo avimis juos primasinu. Tai ką daryti, atsisakyti 17 metų puoselėto verslo?“ – klausė šimonietis.
A.Kavoliūnas tikino saugantis savo gyvulius kaip išgali. Nupirktos techninės priemonės, tiesa, Aplinkos ministerija už jas skyrė kompensaciją. Pats sėdintis automobilyje be miego. Šaudyti į vilkus negalima, medžioklės sezonas prasidės tik nuo gruodžio 1 dienos.
„Ką dar galiu padaryti? Myliu gamtą, žaviuosi vilkais, jų gudrumu ir nuovoka. Bet kodėl aš juos turiu šerti?“ – netvarka gyvūnijos apsaugos srityje piktinosi avių augintojas.
A.Kavoliūnas sakė apie svarią netektį pranešęs Kupiškio medžiotojams. Dėl sudraskyto avino ūkininkas patyrė apie 1200 litų žalą.
Kur gyvena, ten ir grobio ieško
A.Kavoliūnas jau beveik du dešimtmečius pats yra medžiotojas.
Jam juoką kelia kai kurių gamtos saugotojų kalbos, kad kaimiečių gyvulius galbūt pjauna išbadėję palaidi šunys.
„Šunys visada kimba į žvėries ar gyvulio kojas, o ne į kaklą. Papjauna, bet neėda, nesimaitina gyvu grobiu.
Šimonių girios apylinkėse tikrai gyvena kelios vilkų šeimynos, žvėrių staugimą yra girdėję visi medžiotojai. Ir matę esam. O jeigu čia vilkai gyvena, tai jie čia ir grobio ieško. Lengviausiai pagaunamo, kad daug vargti nereikėtų“, – apie laukinės gyvūnijos gudrybes aiškino šimonietis.