Finansų ministras R.Šadžius susitiko su rinkėjais Čikagoje

Sekmadienio popietę daugiau kaip du šimtai žmonių po Mišių Pasaulio lietuvių centro koplytėlėje Lemonte sugužėjo į didžiąją salę pasiklausyti ministro ir kartu užduoti klausimus kandidatui.

Savo įžanginėje kalboje ministras R. Šadžius trumpai paminėjo, kad yra baigęs Maskvos M. Lomonosovo universiteto chemijos fakultetą ir jau vėliau – 2003-aisiais – Lietuvoje įgijo teisininko diplomą. Per keturiolikos bendro gyvenimo metų kartu su žmona Dalia augina 12 metų dukrą Kristiną ir 3 metų sūnų Almantą. O sausio 13-oji buvo reikšmingiausias įvykis gyvenime, pakeitęs Rimanto Šadžiaus pasaulėžiūrą, po kurio jis pasuko į politiką ir jau aštuoneri metai priklauso Lietuvos Socialdemokratų partijai. Jis 2003-2007 metais dirbo socialinės apsaugos ir darbo ministru, sveikatos apsaugos viceministru, finansų viceministru.

Pasak ministro, šis jo vizitas finansuojamas lėšomis, skirtomis rinkiminei kampanijai, kurią griežtai kontroliuoja Lietuvos Vyriausios rinkimų komisija, o premjeras Gediminas Kirkilas išimties tvarka sutiko suteikti kelių dienų atostogas.

„Tai – ne pirmas vizitas JAV. Yra tekę pabuvoti įvairiais tarnybiniais reikalais oficialiuose susitikimuose Niujorke, Vašingtone. Šį vizitą vertinu daugiau kaip pamokantį ir pažintinį, nes anksčiau neturėjau jokios galimybės pabendrauti su lietuviais, atvykusiais gyventi į Ameriką. Juolab, kad Amerikos lietuvių bendruomenė yra ypatinga, turinti labai gilias ir senas tradicijas“, – sakė kandidatas į Seimą.

Po trumpo savo asmenybės pristatymo finansų ministras Rimantas Šadžius gyvai paprašė užduoti rūpimus klausimus ir prižadėjo į juos sąžiningai atsakyti. Auditorijoje sėdėjo daugiau antrosios lietuvių išeivių kartos atstovai, jautėsi, kad kai kuriems iš jų ministras kalbėjo per daug modernia lietuvių kalba. Kažkas net paklausė, kas tai yra provincialumas, ką ministras mielai paaiškino. Kandidato į Seimą išprusimas bei erudicija darė įspūdį susirinkusiems.

Klausimų būta įvairių: apie programines socialdemokratų gaires, dvigubą pilietybę, socialines garantijas, pensijų fondus. Į vieno pagyvenusio vyriškio klausimą, kuo ministras R. Šadžius toks ypatingas, kad reikėtų už jį balsuoti, ministras su šypsena atsakė, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi asmeniškai apsispręsti už ką balsuoti, svarbiausia – nebūti pasyviam stebėtojui, o išreikšti savo valią atvykstant į rinkimus.

Gaila, kad laiko nebuvo daug, nes ir po renginio kandidatas į seimą buvo apsuptas vis dar norinčių užduoti klausimą. Unikalia galimybe pakalbinti Lietuvos Respublikos finansų ministrą ir kartu kandidatą į Seimą Rimantą Šadžių pasinaudojo ir savaitraštis „Vakarai“.

- Pirmiausia noriu pabrėžti, kad Lietuva yra demokratinė valstybė, todėl niekas negali žmonėms uždrausti burtis į partijas ir sakyti savo nuomonę. Valstybėje be dekokratijos aš pats negalėčiau gyventi. Susiformavus kelioms stiprioms partijoms, žmonių tradicinis apsisprendimas ir ilgus metus trunkantis balsavimas už kurią nors vieną, liudija politinį stabilumą.

Todėl galvoju, kad kada nors ir Lietuva tai patirs ir vietoj margaspalvio Seimo, koks yra dabar, matysime tik kelių partijų pasiskirstymą. O tai, mano nuomone, priklauso nuo paprastų valstybės piliečių, kurie balsuoja rinkimuose. Rinkėjai turi pirmiausia suvokti, kokį Seimą jie nori matyti ir kad tokia gausybė partijų nepadeda Lietuvos vystytis iš esmės.

- Mano asmenine iniciatyva kitais metais bus mažinamos neproduktyvios išlaidos ir siekiama, kad kiekvienas biudžetinis litas būtų naudojamas tikslingai ir efektyviai.

Numatoma 5 proc. mažinti valstybinių įstaigų išlaidas. Čia kalbama apie patalpų, inventoriaus pirkimą, biurų išlaidas ir nebūtinus naudojimus bei siekimą, pasitelkus pigesnes sąnaudas, pasiekti tų pačių rezultatų. Taip pat pasiūliau įšaldyti bazinį valstybės tarnautojų darbo užmokestį, kuris šiuo metu – 490 litų.

- Valstybės administracinio aparato išlaikymo procentas yra mažiausias Europoje. Su naujomis statybomis, darbo užmokesčiu ir kitomis išlaidomis tam yra skiriama daugiau kaip 2 milijardai litų iš beveik 30 milijardų metinio valstybės biudžeto, kur 5 milijardai yra Europos Sąjungos ir kitos paramos lėšos. Maždaug pusę viso metinio biudžeto išlaidų sudaro mokesčių administravimas ir užsienio reikalai. Sakykime, švedai valstybės administravimui išleidžia beveik 5 proc. nuo bendro visuomeninio produkto (BVP), kas, lyginant su Lietuva, yra keliskart daugiau.

- Nepriklausomai, ar valstybė yra didelė, ar maža, ji turi vykdyti tas pačias funkcijas. Šalies gynyba, užsienio reikalai, mokesčių surinkimas, švietimo palaikymas, socialinės reikmės – visa tai turi veikti šalies viduje ir dar privalomai paisyti Europos Sąjungos reglamentų ir institucijų veiklos darbo grupėse, rengiant naujas taisykles ir naujus sprendimus, gerinant bendrosios europos rinkos funkcionavimą.

Mano žiniomis, federalinėje Vokietijos mokesčių sistemoje dirba apie 8000 žmonių, kai apskritai Lietuvos valstybės administracijoje dirba apie 24000 žmonių, kur visi skirtingose šalyse praktiškai turime daryti tuos pačius darbus ir spręsti tuos pačius uždavinius.

- Tik pastaruoju metu žemės mokestis pradedamas procentaliai skaičiuoti nuo rinkos kainos. Visas nekilnojamas turtas yra apmokestintas, nepriklausomai, kam jis bepriklausytų, jeigu naudojamas komercinei veiklai ir neša pajamas. Būstas Lietuvoje dar nėra apmokestintas. Ginčijamasi, ar tikslinga apmokestinti, nors aš asmeniškai čia matau socialinę problemą. Įvesdami mokestį už būstą, galime nuskriausti labai daug piliečių, kurie gyvena blogose, sovietinio palikimo būsto sąlygose, nerenovuotuose namuose. Taip pat ir apskaičiavimai rodo, kad būsto mokestis iš esmės biudžeto neišgelbėtų. Amerikos mokesčių sistema daugiau pagrįsta turto mokesčiais bet mažiau apmokesdinamos žmogaus pajamos. Lietuvoje atvirksčiai – remiamasi pajamų apmokesdinimu.

- Deja, ne. Visi dirbantys, nepriklausomai nuo pajamų dydžio, moka vienodą mokesčių procentą. Vienas programinių socialdemokratų šūkių yra siūlymas, jog gaunantys daugiau pajamų mokėtų ir didesnius mokesčius. Tačiau iki dabar politinis sutarimas Seime šiuo klausimu dar nėra pasiektas.

- Nuo šito atsakymo aš susilaikysiu. Pagal pajamas Lietuvos žmonės ryškiai išsisluoksniavę, todėl nuomonių šiuo klausimu yra gan įvairių.

- Vienintelis skirtumas yra tas, kad ne Lietuvos piliečiams yra suvaržyta teisė įsigyti žemę. Bet pastatas ant tos žemės gali būti lengvai įsigyjamas ir disponuojamas. Lietuvos piliečiai turi teisę pastatą įsigyti kartu su žeme.

- Prezidentas V. Adamkus dėl teisinių motyvų vetavo pilietybės įstatymą, nes rėmėsi Lietuvos konstitucija. Konstitucinis teismas pripažino, kad pilietybės reguliavimas Lietuvoje yra chaotiškas ir kad labai daug kas prieštarauja esminiams konstituciniams principams. Valstybė negali egzistuoti be pilietybės įstatymo, todėl dabar tik naujai išrinktas Seimas imsis priimti pilietybės įstatymą.

- Pasikartosiu, kad iš beveik 30 milijardų metinio valstybinio biudžeto, kur 5 milijardai yra Europos Sąjungos ir kitos paramos lėšos, 2008 metams beveik 6 milijardai litų paskirta mokslui ir švietimui.

- Šiuo metu aukštąjį mokslą Lietuvoje tam tikros kategorijos žmonės gali gauti arba visiškai nemokamai, ar iš dalies apmokėdami, ar įmokėdami studijų įmoką, kuri yra labai nedidelė, kiek virš 500 litų. Gerai besimokantys studentai už mokslą visiškai nemoka.

Yra studentų, pvz., kaip aš, kurie gali baigti antrąją aukštąją mokyklą savo lėšomis už nustatytą komercinę kainą. Šiuo metu studentams yra teikiamos valstybinės paskolos, tačiau yra rimtai mąstoma, o tai yra ir mano vienas rinkiminės kampanijos punktų, sistemą sutvarkyti taip, kad jaunuoliai, bestudijuojantys Lietuvos aukštosiose mokykloje, o vėliau – ir užsienyje, galėtų tam tikromis, palankiomis sąlygomis gauti kreditą mokslui ir, jeigu studentas studijas baigė gerai, kreditas būtų grąžinamas valstybės lėšomis. Kitu atveju, aš manau, kad būtų naudinga panagrinėti kitų šalių pavyzdžius ir susikurti sistemą, pagal kurią darbdavys galėtų padengti studento mokslo kaštus ir pasinaudoti tam tikromis mokesčių sistemos lengvatomis.

- Valstybės interesas yra palaikyti aukštą šalies prestižą, todėl galimybė kitų šalių gyventojams susipažinti su Lietuvos kultūra ir nacionaliniais bruožais pirmiausia atsiranda bendraujant su lietuviais emigrantais kitose šalyse. Žinoma, jeigu lietuviai, išvykę į svetimą šalį, užsiima reketu, vagia, žudo ar plėšia, tai tam tikra prasme formuoja mums nereikalingą Lietuvos įvaizdį.

Taip vėliau reikia bandyti griauti blogą mitą apie lietuvius ir tas sugriovimas užima daug daugiau laiko ir pastangų. Valstybė yra suinteresuota, kad tie tautiečiai, kurie sąžiningai dirba dėl kitos šalies, augina vaikus, jungiasi į bendruomenes ir yra gerąja prasme pastebimi kitose šalyse, neša ir savo tautiečiams ir visiems aplinkui tiesioginę žinią apie Lietuvą. Kas paskatina investuotojus susidomėti ir atrasti Lietuvą savaip. O lietuvybės išlaikymas jungia mus visus, kur mes bebūtume, nes mes esame lietuviai, tvirtai siekiantys išlikti, išsaugoti savo kalbos ir kultūros unikalumą, iki šiol visai neblogai tai ir sekėsi atlikti.

Lietuvių diaspora JAV turi gilias, labai kilnias ir prasmingas tradicijas. Tai – ne todėl, kad kažkas tuos žmones vertė dirbti dėl bendruomenės, bet taip sakė vos ne kiekvieno čia gyvenančio lietuvio emigranto vidus: tarp visame pasaulyje pasklidusių lietuvių išsaugoti lietuvybę. Dėl to esame suinteresuoti keistis informacija, žiniomis iš Lietuvos, televizijos, pasitelkdami spaudą, vadovėlius. Ir manau, kad Lietuvoje gyvenantys tautiečiai neprieštaraus, kad toks informacijos dalijimasis būtų finansuojamas Lietuvos valstybės mokesčių mokėtojų lėšomis.