***
Aš neseniai grįžau iš Baltijos gynybos koledžo Estijoje, kur Rusijos kontrataka prieš Gruziją ištampė nemažai nervų. Nors jiems nekilo grėsmė, nebent estai būtų pakartoję Gruzijos beprotybę ir puolusi Rusiją. Tačiau tai iškėlė klausimą, kokią gynybą galėtų taikyti Baltijos šalys.
Blogiausias variantas tokiu atveju būtų imti pavyzdį iš Gruzijos ir sukurti žaislinę kariuomenę. Saujelė modernių naikintuvų, vienas ar du batalionai tankų, karinio laivyno fregata - visa tai nieko verta. Prieš Didžiąją Jėgą žaislų kariuomenė palūš per kelias dienas, o galbūt ir per valandas.
Be to, keli modernūs naikintuvai ar tankai kainuoja labai daug - tikrai gynybai nelieka pinigų. Jeigu Baltijos šalys nesirengia kariauti tarpusavyje, jos turėtų atiduoti karinius žaislus vaikams.
Antra išeitis - Baltijos šalys galėtų sudaryti sąjungą su pakankamai stipriomis artimosiomis Jėgomis, kurios padėtų atsverti Rusiją. Tačiau šis variantas tik teorinis. Jėgos vaidmuo galėtų tekti Vokietijai, tačiau ji prarado Didžiosios Jėgos ambicijas. O Švedija žaidime nedalyvauja jau daugiau negu du amžius.
Galbūt ir galėtų egzistuoti Baltijos valstybių ir Suomijos sąjunga po Švedijos karūna - visos narės išlaikytų autonomiją, bet kurtų jungtinę gynybos ir užsienio politiką. Vis dėlto tik istorikai tokioje sąjungoje galėtų įžvelgti potencialą.
Trečias kelias - prisišlieti prie tolimųjų Didžiųjų Jėgų, kurios saugotų nuo vietinės Didžiosios Jėgos. Būtent tai Baltijos šalys ir padarė įstodamos į NATO. Deja, nors centrinės Europos šalys įgyvendino svajonę, kurios siekdavo per amžius, tačiau rezultatas visada nuvildavo. Tai gali įtraukti Vakarų Jėgas į karą su Rusija, kaip praeityje įtraukė Vokietiją, tačiau šalių saugumo klausimo tai neišsprendžia.
Geriausias pavyzdys yra Lenkija: nors dėl Lenkijos į karą 1939 metais įsitraukė Prancūzija ir Didžioji Britanija, tačiau Lenkija vis tiek turėjo iškęsti 50 okupacijos metų.
Narystė NATO skatina šalis kurti žaislines kariuomenes, kurios turėtų tik labai siaurą funkciją, pavyzdžiui, vandens valymo. Tai tarnauja NATO, o ne savo šalies gynybai. Tai kelias į karinį bejėgiškumą. Tačiau veiksmingas planas yra. Jis tiktų Baltijos šalims ir kitoms mažoms valstybėms.
Tai - Irako modelis.
Vietoj to, kad kurtų žaislines armijas, šalys turėtų planuoti Irako stiliaus pasipriešinimo kovą su okupantais. Tam reikia universalios kariuomenės kaip Šveicarijoje, kur kiekvienas pilietis vyras moka šaudyti ir minuoti kelius, žino, kur yra po šalį išbarstytos ginklų ir sprogmenų slėptuvės.
Jei konfliktas vyktų Baltijos šalyse, pagrindiniai mūšiai vyktų kaimo vietovėse, o ne ginant miestus. Rusija pajėgtų užimti miestus, tačiau neįveiktų kaimo vietovių. Šalys galėtų panaudoti „miško brolių“ patirtį - partizanams penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sekėsi gerai.
Tačiau Irako modelis nėra garantija, kad Rusijai neužkariaus Baltijos valstybių. Tokia gynyba Rusiją priverstų labiau rizikuoti ir išlaidauti. Galbūt karas Maskvai taptų per brangus.
Besirūpindamos ilgalaikiu saugumu, Baltijos valstybės į problemą turi pažvelgti ne tik kaip į karinę užduotį. Tai turi būti vykdoma strateginiu lygiu.
Vadinasi, visos netoli Didžiųjų Jėgų esančios mažos šalys, turi prisitaikyti prie Didžiųjų Šalių interesų. Puikus pavyzdys yra Šaltojo karo Suomija. Ji išlaikė visišką suverenitetą ir nepriklausomai sprendė vidaus klausimus, bet Suomija buvo itin atidi derindama savo užsienio ir gynybos politiką su galingąja kaimyne - Sovietų Sąjunga.
Suomija buvo gera Rusijos kaimynė - to paties turi siekti ir Baltijos valstybės. Jų tikslas turi būti toks - sukurti padėtį, kurioje pačiai Rusijai rūpėtų išlaikyti Baltijos šalis nepriklausomas, o ne vėl prisijungti prie Rusijos imperijos.
Suprantu, kad mano patarimas Baltijos šalims yra nemalonus. Pusė amžiaus sovietų okupacijos paliko neapykantos Rusijai nuosėdų. Bet didžioji strategija turi būti paremta faktais ir priežastimis, o ne emocijomis. Svarbiausias dalykas yra geografija, kuri diktuoja, kad Baltijos valstybės turi prisiderinti prie Rusijos interesų, nori jos to ar nenori.
Jeigu jos atsisakys, nesenas Gruzijos pavyzdys turės kur kas daugiau reikšmės, negu kiekvienas norėtų.