Su­mo­kė­jo pi­ni­gus už orą

Ta­čiau ar iš tik­rų­jų ga­li­ma ti­kė­ti to­kia sa­vi­rek­la­ma? Nei­gia­mos in­for­ma­ci­jos apie UAB „Gar­lia­vos ag­ro­tech­ni­ka“ tei­kia­mas pa­slau­gas ga­li­ma bu­vo ne­ma­žai su­rink­ti per tuos de­vy­ne­rius jų veik­los me­tus. Į re­dak­ci­ją pa­skam­bi­no „Ūki­nin­ko pa­ta­rė­jo“ skai­ty­to­jas, Pa­sva­lio r. Gi­nei­kių k. ūki­nin­kas Po­vi­las Kaz­laus­kas. Šie­met, lie­pos mėn., dar ne­pra­si­dė­jus ja­vap­jū­tei, iš UAB „Gar­lia­vos ag­ro­tech­ni­ka“ jis pir­ko nau­ją srai­gę grū­dams krau­ti.

Iš ūki­nin­ko iš­rei­ka­lau­ta su­mo­kė­ti tos pre­kės ne­ma­čius. Ka­dan­gi ūki­nin­kui jos ver­kiant rei­kė­jo, iš kar­to ir su­mo­kė­jo, nes tą srai­gę ir ki­tus jos kom­po­nen­tus ga­mi­no vie­na ir ta pa­ti Da­ni­jos įmo­nė. Pa­ga­liau tą srai­gę at­siun­tė... Bet ne vis­ką. Sti­go svar­biau­sios da­lies, be ku­rios ta srai­gė nie­kam ne­rei­ka­lin­ga.

Pa­sak P. Kaz­laus­ko, jiems skam­bi­no kas­dien, bet „Gar­lia­vos ag­ro­tech­ni­kos“ va­do­vai šal­ta­kraujiškai pa­aiš­kin­da­vo, kad iš nau­jo už­sa­kė, o kai jiems jau at­si­bo­do įky­rūs skam­bu­čiai, pa­ta­rė pa­čiam ūki­nin­kui skam­bin­ti į ga­myk­lą, kad jam at­siųs­tų ga­mi­nį, už ku­rį ofi­cia­lu­sis Da­ni­jos fir­mos at­sto­vas Lie­tu­vo­je – UAB „Gar­lia­vos ag­ro­tech­ni­ka“ iš ūki­nin­ko ga­vo vi­są su­mą – 13,1 tūkst. Lt su PVM.

Prieš pen­ke­rius me­tus šią „sėk­min­gai“ dir­ban­čią įmo­nę ki­to­je ša­ly­je bū­tų vi­sai už­da­rę. UAB „Gar­lia­vos ag­ro­tech­ni­ka“ Vil­ka­viš­kio r. ūki­nin­kei Sta­sei Maks­vy­tie­nei par­da­vė (22 m. se­nu­mo) nau­do­tą „John De­e­re“ kom­bai­ną be dir­žų, žvaigž­du­čių, pe­lių iš­grauž­tais trans­por­te­rio kau­šais ir vi­siš­kai su­by­rė­ju­sia pa­va­rų dė­že. Kol ne­bu­vo su­mo­kė­ti pi­ni­gai, „Gar­lia­vos ag­ro­tech­ni­kos“ at­sto­vė Dia­na Bro­ni­šev­skie­nė mi­nė­tus trū­ku­mus pa­va­di­no smul­kme­nė­lė­mis.

Ta­čiau ki­tą die­ną, kai už šį me­ta­lo lau­žą į sa­vo ran­ki­nu­ką ji su­si­žė­rė 20 tūkst. Lt ir dar vi­so­kiau­sių ūkiš­kų do­va­nų į sa­vo au­to­mo­bi­lį pri­sik­ro­vė, pra­dė­jo aiš­kin­ti, kad esą ūki­nin­kė ne taip su­pra­tu­si. Ji die­va­go­jo­si, kad iki šiol nie­kam ne­re­mon­tuo­ja vel­tui, o už de­ta­les ir dar­bą rei­kia mo­kė­ti. To­kio ci­niz­mo ne bet kur pa­ma­ty­si

Ta­čiau įdo­miau­sia tai, kad nie­kas iš val­džios at­sto­vų, pre­ky­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų ne­pa­si­do­mė­jo šiuo fak­tu. O jis yra ydin­gas. Pa­si­kar­to­ja tai vie­nur, tai ki­tur. Pir­miau iš sa­vo klien­to iš­vi­lio­ja pi­ni­gus, o pas­kui „rū­pi­na­si“ pir­ki­niu.

Ir vis dėl­to to­kiais at­ve­jais tu­rė­tų ryž­tin­giau ko­vo­ti pa­tys žem­dir­biai. Tad ir ūki­nin­kas P.Kaz­laus­kas da­bar tu­rė­tų pa­mo­ky­ti to­kius pre­kiau­to­jus. UAB „Gar­lia­vos ag­ro­tech­ni­ka“ tu­rė­tų teis­mo ke­liu be jo­kių iš­ly­gų pa­deng­ti pa­tir­tus nuos­to­lius – juk per vi­są grū­dų tvar­ky­mo lai­ko­tar­pį vis dar ve­žė iš Da­ni­jos grū­dų pa­kro­vi­mo srai­gės de­ta­lę...