Šilutės rajone tokių kapinių – beveik du šimtai. Šiame krašte 1709–1710 metais siautė maras, išmirė ištisi kaimai, 1831 metais šienavo gyvybes cholera, 1832 - raupai, 1869-aisiais – šiltinė.
Lrytas.lt videorubrikoje galite žiūrėti reportažą.
Po Antrojo pasaulinio karo kaimai vėl ištuštėjo, nes A.Hitleris ir J.Stalinas privertė vietinius gyventojus palikti savo namus ir tėvų kapus. Liko gal šimtas ar du. Visų išėjusiųjų Anapilin kartų jie nepajėgūs pagerbti.
Palikusi išpuoštas miesto kapines, vakarėjant važiuoju į Rupkalvius, maro laikų kapinaites. Aplink jau telkiasi vanduo, bet šlapžeme prieiti dar galima, potvynis dar neapsupo. Bet takai ne žmonių, o karvių ir veršių išminti, blynais nukloti. Skersai išilgai nutrypta visa kapinaičių teritorija, smenga į mėšlą puikių karšto kalvių padirbdintos ažūrinės tvorelės ir kryžiai. Mėtosi karvių šeriai – jos čia pasturgalius kasėsi.
Uždegu žvakę aplūžusioje, bet gyvuliams neprieinamoje vienintelėje kapavietėje.
Kodėl čia iš viso jie bastosi?
Todėl, kad aplink plyti plačios vešlios lankos, aplinkinių gyventojų ganyklos Šilutės polderyje, o išlakių medžių guotas yra tik vienas – būtent maro aukų kapinių kalnelyje. Karvės ir veršiai čia per karščius vasarą randa puikų pavėsį, tarsi į diendaržį lindo ir per vėtras rudeniop.
Menką tvorelę išvertė seniai. Taisyti niekas nesivargino.
Tas pats – ir Lapaliuose, Stubriuose.
Lapalių ūkininko Antano Jankausko ir Stubrių Kazimierio Stirbio karves iš kapinaičių ne kartą ginė vietos žmonės, bet ir gėdijami ūkininkai randa kuo pasiteisinti. Vienas sako, kad kapinaitės įsiterpę vidur nuosavos žemės, jas aptverti brangu, o kitas kaltina pikta valia kaimynus – jie neva paleidžia jo gyvulius iš aptvarų, o šie ir eina į kapines.
Tik vieno kaimo – Mingės - gyventojai, šiemet rudeniop buvo suburti kaimo turizmo sodybos šeimininko kauniečio Žygimanto Šarakausko ir savo iniciatyva senąsias kapinaites išvalė bei papuošė naujais vartais.
Ąžuoline konstrukcija įrėmino autentišką kaldinto metalo vartelių ažūrą pasamdyti Priekulės meistrai tėvas ir sūnus Aldvinas ir Osvaldas Jasiuliai. Lietuvių ir vokiečių kalbomis jie išskaptavo Biblijos žodžius ant pagrindinės sijos „Juk aš žinau, kad mano atpirkėjas gyvas“.
Ganyklų aplink daug, bet karvės į neaptvertą amžinojo poilsio vietą nelenda, turi savo aptvarus.