Žiūrėkite reportažą iš
Stakliškių.
Kai šalia stovinti moteris pradeda
aiškinti, jog jai Vėlinių tradicijos svarbios, nes yra tikinti,
Albinas karštai puola ginčytis: „Ką tu tiki, kunigai juk tokie
patys kaip aš. Jie irgi „pijokai“ – ir bažnyčioj iš tos
taurės vyną geria, ir po mišių geria, ir panas vedžiojasi“. Iš
nusidėjėlių Dievo tarnų jis šaiposi, bet ant jų nepyksta. Jei
jis būtų kunigas, elgtųsi taip pat. „Bet netapau kunigu –
nepriėmė manęs, sakė, per „durnas“, – vyriškio akys
valiūkiškai žybčioja, džiaugiasi jis, gerą pokštą pasakęs.
Saulėtą ketvirtadienio popietę prie Stakliškių miestelio parduotuvės daug šurmulio. Abiejose gatvės pusėse įsitaisę atvykėliai prekiautojai pardavinėja šakočius ir chrizantemas „Jau tik menkesni krūmai liko, kur gražesni buvo, tai išpirko“, – Antanas iš Jiezno kiloja augalus, nuo jų šaknų byra žemės. Dauguma pirkėjų – moterys. Vyrai kapuose irgi padeda, bet moterims reikia pasistengti, kad juos iš namų iškrapštytų.
„Ant kapų jau buvau. Einu į parduotuvę, atsiprašant, rūkyt nusipirkt“, – plačiai išsišiepęs traukia keliu Romas. Ar tik cigarečių – gal dar ir ko nors stipresnio? „Oi, ne, šventė tokia, gerti negalima, reikia tvarkytis. Tėvukas jau devyniolika metų kapuose, reikia pagerbt“, – stakliškietis žada būti tvirtas. Tačiau mielai pasakoja mums apie populiariausius kaime stipriuosius gėrimus.
Prienų rajone esančios Stakliškės garsėja savo midumi, čia yra midų gaminanti įmonė ir firminė parduotuvėlė. Tačiau saldžiu gėralu troškulio nenumalšinsi. Kur kas geriau – devynių su puse laipsnių stiprumo alus. Iš žvilgančių Romo akių matyti – norėtų jis to alaus. Tačiau net iki parduotuvės vyrui nepavyksta nukeliauti. „O, bobikė mano eina“, – sutrinka, išvydęs keliu einančią žmoną. Ir klusniai paskui ją atgal į kapines nubidzena.
Šeštadienį Stakliškių kapinių kalnelis bruzdės kaip skruzdėlynas. Tačiau ir prieš kelias dienas vaizdas čia – ne kaip kapinėse, o kaip vasarą kolektyviniuose soduose. Moterų rankos piktžoles ravi, sudžiūvusius gelsvus lapus grėbsto, gėlių krūmus sodina ar dirbtines gėles į žemę kaišo. Iš medžiagos ir plastmasės pagamintos saulėgrąžos, narcizai, plastikinė žalia veja – puošmenos, kurioms negresia greitas sunykimas, čia populiarios.
Keli vyrai kapinėse „vyriškus“ darbus dirba. „Iš seno kapo bandom naują padaryt. Čia paliksim gėlėms, šičia skalduke užpilsim“, – išdidžiai aiškina prie kapo, kuriame palaidoti Pranas, Domicėlė ir Benediktas, keliais ropojantys žemėti vyriškiai. Į žemę jie spraudžia metalo juostą – tarsi tvorelę, išdalinsiančią kapo žemę į kelias dalis. „Ne moterų darbas šitą daryti. Joms tik gėles liks pasodinti“, – vyrai aiškina, jog ne moterys juos privertė dirbti, o patys per Vėlines sumąstė pagerbti mirusiuosius.
78–erių Janina Armanavičienė ravi margas našlaites – gėlės pačios sudygo iš prikritusių sėklų, tereikėjo praretinti. Į Stakliškių kapinaičių kalnelį ji kopia kasdien, mat daugiau nėra ką veikti. Vaikų moteris neturi, o į žemę atgulęs vyras buvo vienintelis turtas.
Janina pasirengusi ir pati palikti šį pasaulį. „Drabužius esu pasiruošusi, viską sudėjusi. Ir kasdien, eidama gulti, mirti žadu“, – atvirauja insultą ir širdies operaciją išgyvenusi moteris. Prieš kelias dienas mirtis pas ją atėjo sapne.
„Atėjo ji su tokiu baltu apsiaustu, pravėrė duris. Žiūri į mane ir nieko nesako. Toks baltas apsiaustas iki žemės, o ant galvos – juoda juoda. Paskui ji išėjo. Nieko nesakė, tik akysna žiūrėjo“, – sapne Janina nė nedvejojo, kad keistoji būtybė yra mirtis, tačiau baisu nebuvo. Moteris tiki, kad mirtis yra tik žemiškojo gyvenimo pabaiga. „Jie girdi, kaip mes už juos meldžiamės“, – viliasi ji, kad po mirties kas nors pasimels ir už jos „dūšelę“.
Janinos bendraamžė Marijona – didesnė skeptikė. „Anksčiau buvau labai tikinti, o dabar labai pradėjau abejot. Įsiklausau į viską, pažiūriu, kaip žmogus žmogaus nekenčia, kas Seime darosi ir abejoju“, – išberia žilagalvė, o paskui ima atsiprašinėti Dievo savo žodžių – esą, kaip bebūtų, ji yra tikinti. Tik ne taip stipriai, kaip anksčiau.
Iš lazda besiramstančios močiutės akių pasrūva ašaros – rugsėjo mėnesį anapus iškeliavo jos vyras. „Smegenys apėjo kraujais – trombozė. Pusantro mėnesio be kalbos prasikankino, dešinė pusė visa paralyžiuota, o tada pasimirė, – šniurkščioja susigraudinusi, – O aš vis dar tąsausi. Toks likimas“. Liūdna vienai. Gerai, kad šeštadieniais iš Vilniaus atvyksta dukra ir jos šeima. Aplankys ir per Vėlines – bus senolei su kuo pasišnekučiuoti.
Paėję tolėliau sutinkame dar vieną Janiną, atvykusią iš Vilniaus. Janina Antanavičienė ryškiai išsiskiria iš kapinių močiučių būrio. Rusvai dažyti plaukai, ryškiai raudona striukė, pilkos kostiuminės kelnės, greiti judesiai – kai moteris pasisako esanti 79-erių, sunku ja patikėti.
Ji atrodo laimingiausia iš visų Stakliškėse sutiktų žmonių, nors gyvenime patyrė daug skausmo. Dukrai – skrandžio vėžys, sūnui – žarnyno vėžys, vyrui – plaučių vėžys. Visi jie čia, kalnelyje, ilsisi. Todėl Vėlinės Janinai – didžiausia metų šventė. Prieš lapkričio 1-ąją ji visuomet sapnuoja vyrą ir vaikus. Šiemet jie mamos klausė, ar ši pas juos ateis.
Šiurpina tokie žodžiai. Tačiau Janina rami: „Visiškai nebijau mirties. Ko čia bijoti – vis tiek kažkada reikės mirti. Yra pomirtinis gyvenimas, tikrai jis yra. Jaučiu tą. O jūs netikit? Tikėkit, vaikeli“. Ji daug mąstė apie gyvenimo prasmę ir suprato: prasminga yra tikėti ir daryti žmonėms gera. Ir žinoma – džiaugtis gyvenimu. Janina pluša sode, skaito knygas, mezga ir bendrauja su anūku. „Po insulto nevaikščiojau, bet atsikėliau ir viskas išėjo į gera. Džiaugiuosi, kad vaikštau ir protaunu“, – plačiai šypsosi moteris.
Kapinėse ūžčioja šiltas vėjas, tolumoje mūkia karvė, saulė žarsto spindulius. Šeštadienio naktį čia žiburiuos šimtai žvakučių.