Toks apibūdinimas tinka ir ekonominei krizei, nes ledas pradeda lūžinėti silpniausiose vietose ir apima vis didesnius plotus, kol lieka tik kelios ledo lytys su pagalbos besišaukiančiais žvejais. Beje, tiems žvejams daug kartų buvo siunčiami įspėjimai, bet jie nekreipė dėmesio – kaip ir ponas G.Kirkilas į ponios D.Grybauskaitės įspėjimus pernai.
Lietuvos ekonomika ant lūžtančio ledo? Dar nesimato iš biudžetų surinkimo?
Pažiūrėkime, kur pradėjo skilti ledas. Viena po kitos gamybos įmonės praneša apie darbuotojų atleidimus. Didelė Alytaus statybos bendrovė savo darbuotojų mažina 50 proc., statybos medžiagų bendrovė Kupiškyje – 85 proc., plytų gamykla Kaune – apie 50 proc. Kitos mažina tyliai po 20–30 proc. Tik būsimoji Vyriausybė valdininkų skaičių žada mažinti 10 proc. O gal žada mažinti tik jų algas arba nedidinti algų esamiems valdininkams?
Tai tik pradžia. Galbūt atleistieji iš darbo gaus mažas bedarbių pašalpas, už kurias jau nebeis į kavines, kino teatrus, nebepirks valdiškos degtinės, o savo vaikams – po du mobiliuosius telefonus, prekybos centre nebekraus prekių į vežimėlius– užteks ir mažo krepšelio.
Tada pasipils bedarbių iš maisto gamybos įmonių. Nebereiks daug ko vežti iš užsienio, sustos išperkamosios nuomos paslaugos, mažiau bereikės elektros, šilumos ir jų gamintojų. Dalis puikių darbuotojų, atsidūrę gatvėje, degraduos ir papildys benamių gretas.
Ar valdantieji ir kandidatai supranta, ką daryti? Nemanau. Valdanti koalicija kartoja, kad krizės nėra, o kandidatai kol kas svajoja, pavyzdžiui, apie informacinių technologijų proveržį Lietuvoje. JAV kompanija „Microsoft“ sukurti naujai programai paskiria 7 mlrd. JAV dolerių. O kiek mes paskirsime – 300 tūkst. litų? Ir ką ruošiamės su tiek sukurti? Būsimas premjeras vis kartoja, kad galima sutaupyti 1 mlrd. litų valstybės viešųjų pirkimų srityje.
Dabar valstybės viešieji pirkimai sudaro apie 9 mlrd. litų, tačiau žadama geriau juos organizuoti.
Galbūt, bet juk 50 proc. tų valstybinių pirkimų yra paprasčiausias lėšų švaistymas. Dažnai paskaitau skelbimus „Valstybės žiniose“. Ką gi perka valstybė? Ogi paslaugas, pavyzdžiui, bilietų nupirkimas oro uoste ir jų pristatymas į žinybos būstinę, nutarimo ar įstatymo projekto, prognozių arba galimybių studijų, ar verta dalyvauti kokioje nors parodoje, paruošimas, miesto švenčių organizavimas, limuzinų išnuomojimas vežioti ponus valdininkus į darbą 3 km ir t.t.
Ką tokiu atveju darė kitos valstybės? Vokietija po 1929 m. krizės organizavo statybas iš vietinių medžiagų. JAV – pigių gyvenamųjų namų statybą, nes statyboje viena darbo vieta sukuria darbo dar 4–5 darbininkams kitose srityse. Tačiau kokia prasmė vardyti, kai Seimo ir Vyriausybės nariai, kurių dauguma beveik gyvena komandiruotėse užsienyje, turėtų tai žinoti?
Vis tikiuosi, kad gal badas privers ieškoti tikrų išeičių.
Noriu nuraminti daugelio straipsnių apie finansų krizę pasaulyje autorius. Jų pranašystės, kad pasaulio ekonomikoje dabar dominuos Rusija ir Kinija, nepagrįstos, nes Rusijos ir Kinijos ekonomikos, sudėjus jas kartu, tesudaro apie 6 proc. pasaulio ekonomikos, kai JAV – 20 proc., ES irgi apie 20 proc. Be to, Rusijos ekonomika remiasi tik žaliavų eksportu, o Kinijos – prekių eksportu į JAV ir ES. Ateitis priklauso naujausioms technologijoms, o jos visos kuriamos JAV.