Antanas: „Į politiką atėjau ilgam“

Pra­ėju­sią sa­vai­tę An­ta­nas, ku­riam ko­vą su­ka­ko 27 m., gal dar ir ne­spė­jo tap­ti gei­džia­miau­siu jau­ni­kiu, bet jau tik­rai ta­po gei­džia­miau­siu žur­na­lis­tų pa­šne­ko­vu.

Pra­ėju­sio penk­ta­die­nio ry­tą jį pa­vy­ko ras­ti, bet pa­si­ro­dė, kad iš­rink­ta­sis par­la­men­ta­ras va­ži­nė­ja po Aly­taus ra­jo­ną ir dė­ko­ja rin­kė­jams. Pa­pra­šy­tas su­ti­ko anks­čiau grįž­ti į Aly­tų ir pa­si­šne­kė­ti, bet po­kal­biui ga­lė­jo skir­ti tik va­lan­dą, nes pa­va­ka­rę jo dar lau­kė su­si­ti­ki­mas su jau­nai­siais aly­tiš­kiais. Prie ka­vos puo­de­lio at­sa­ki­nė­da­mas į ,,Ūki­nin­ko pa­ta­rė­jo” ko­res­pon­den­tės Lai­mos Stankevičiūtės klau­si­mus nau­ja­sis Sei­mo na­rys nuo­lat šyp­so­jo­si, jei­gu ne lū­po­mis, tai aki­mis – tik­rai.

– Aš esu tre­čias sū­nus – jau­niau­sias, pa­gran­du­kas, tai­gi mū­sų šei­ma bu­vo to­kia – ke­tu­ri vy­rai ir vie­na mo­te­ris, ma­ma. Ma­ma Sta­sė yra mo­ky­to­ja, fi­zi­kė, vi­suo­me­nės vei­kė­ja, li­te­ra­tė, o tė­vas An­ta­nas – in­ži­nie­rius sta­ty­bi­nin­kas, vi­sų ga­lų meist­ras. Jis tu­ri už­si­spy­ri­mą vis­ką pa­si­da­ry­ti pats, vis­ko mo­kė ir mus, tris sū­nus. Kai sta­tė­mės na­mą, vis­ką da­rė­me pa­tys – mū­ri­jo­me, tin­ka­vo­me.

Ir ma­ne tė­vas iš­mo­kė im­tis įvai­rių dar­bų, tad ir se­no­vi­nių au­to­mo­bi­lių res­tau­ra­vi­mą la­biau­siai pa­ti­kiu sau. Gi­miau Aly­tu­je, au­gau Pu­ti­nų mik­ro­ra­jo­ne, ku­ris da­bar ir įei­na į ma­no rin­ki­mų apy­gar­dą. 1990 m. Mik­lu­sė­nuo­se pra­dė­jo­me sta­ty­tis na­mą ir maž­daug po pen­ke­rių me­tų į jį per­si­kė­lė­me, tuo­met ir ta­pau Aly­taus ra­jo­no gy­ven­to­ju.

Apie tai, kad da­ly­vau­siu rin­ki­muo­se į Sei­mą, sa­vo šei­mai pa­sa­kiau dar va­sa­rą, ar­ti­mie­ji man pri­ta­rė.

– Nie­ka­da ne­bu­vau toks žmo­gus, ku­riam kas duo­ta, to ir už­ten­ka, vi­sa­da sie­kiau dau­giau, jei­gu pa­si­tai­ky­da­vo ga­li­my­bė, ją iš­nau­do­da­vau. Iš pra­džių rin­kau Vy­tau­to Ne­dzins­ko straips­nius, su­kū­riau jo straips­nių vi­sa­teks­tę duo­me­nų ba­zę. Po to at­si­ra­do ga­li­my­bė iš­leis­ti kny­gą ,,Vy­tau­to Ne­dzins­ko pa­šau­ki­mas”, ku­ria įam­žin­tas šio žmo­gaus at­mi­ni­mas.

Tuo­met 2005 m. aš, bū­da­mas 24 me­tų, jau pra­dė­jau žil­ti, o tai man bu­vo sa­vo­tiš­kas šo­kas. Kaip iš­aiš­kė­jo – dėl krū­vio ir ner­vi­nės įtam­pos, nes kny­gą rei­kė­jo sku­biai baig­ti, no­rė­jo­si, kad ji bū­tų tu­ri­nin­ga, spal­vo­ta, gra­ži. Lei­dy­bo­je aš dar­ba­vau­si ir anks­čiau, kai ma­ma pub­li­kuo­da­vo po­ezi­jos kny­gas. Pa­dė­da­vau ma­ke­tuo­ti, iliust­ruo­ti, tad kny­gos dar­bai man ne­bu­vo sve­ti­mi. Pir­mo­ji spe­cia­ly­bė įgy­ta Vil­niaus uni­ver­si­te­te, Ko­mu­ni­ka­ci­jos fa­kul­te­te – bib­lio­te­ki­nin­kys­tė ir in­for­ma­ci­ja, ta­pau ko­mu­ni­ka­ci­jos moks­lų ba­ka­lau­ru.

Šios stu­di­jos apė­mė ne tik bib­lio­te­ki­nin­kys­tę, bet ir kny­gos moks­lus ir me­nus, kny­go­ty­rą, ko­mu­ni­ka­ci­ją, ry­šius su vi­suo­me­ne, in­for­ma­ci­nės plėt­ros klau­si­mus. Tuo me­tu tai bu­vo man la­bai daug da­vu­si spe­cia­ly­bė. Vė­liau įsto­jau į ant­rą­ją spe­cia­ly­bę – ry­šius su vi­suo­me­ne, kai tuos moks­lus baig­da­mas pa­ra­šiau dar­bą ,,Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių ry­šių su vi­suo­me­ne in­ter­ne­te ty­ri­mas”, įgi­jau ma­gist­ro laips­nį.

O tai jau įvy­ko po da­ly­va­vi­mo re­a­ly­bės šou ,,Dan­gus”, ku­rio me­tu aš moks­lų ne­nu­trau­kiau. Kai bu­vau iš šou „pa­leis­tas į lais­vę”, su­sku­bau lik­vi­duo­ti sko­las ir sėk­min­gai baig­ti stu­di­jas. Kar­tu bu­vo moks­lai ir dai­nos, bet moks­las bet ku­riuo at­ve­ju man vi­sa­da bu­vo svar­biau.

Dai­na­vi­mas pra­si­dė­jo taip: pa­ma­čiau, kad yra šou an­ke­ta, ir aš, kaip ga­li­my­bių ieš­ko­to­jas, pa­gal­vo­jau, kad bet ko­kia at­ran­ka į bet ko­kį pro­jek­tą yra ir di­džiu­lė pa­tir­tis. Pir­miau­sia aš ėjau ne da­ly­vau­ti šou, o da­ly­vau­ti at­ran­ko­je. Net pas­ku­ti­nę mi­nu­tę man te­ko ap­si­spręs­ti, ar lik­ti, ar mes­ti, nes la­bai abe­jo­jau.

Ži­no­jau, kur ei­nu ir kas ma­nęs lau­kia, ir kas man gre­sia, nors te­le­vi­zi­jos šou tuo­met Lie­tu­vo­je bu­vo vi­siš­kai nau­jas žan­ras. Prieš ei­da­mas į te­le­vi­zi­ją, tė­vus in­for­ma­vau, kas juos tie­siog iš vi­daus ga­li pa­žeis­ti. Kuo­met da­ly­va­vau šou, jau vi­si bu­vos pa­mir­šę, kad esu pa­ra­šęs ir iš­lei­dęs kny­gą.

– Te­le­vi­zi­ja taip ,,už­ka­bi­na” ir kar­tu taip įtrau­kia, kad leng­vai iš jos ne­pa­bė­gau, nors vi­sa­da gal­vo­jau, kad jau­nas žmo­gus tu­rė­tų ieš­ko­ti rim­tes­nės veik­los. Vis tik TV ga­li­my­bės daug lei­džia, o aš daž­niau­siai vi­so­mis si­tu­a­ci­jo­mis pa­si­nau­do­ju. Ir šiuo at­ve­ju, t.y. per rin­ki­mus, te­le­vi­zi­ja man pa­dė­jo įgy­ti Aly­taus kraš­to žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą.

– Ne tik žmo­nėms, ku­rie gy­ve­na Aly­taus mies­te ir ra­jo­ne, tai yra la­bai ne­ti­kė­ta, bet ir po­li­to­lo­gams, ku­rie ne­ži­no, kaip tai ko­men­tuo­ti. Kuo­met dar mo­kiau­si uni­ver­si­te­te, vie­nos ir da­bar vei­kian­čios par­ti­jos ly­de­ris ma­ne kvie­tė pri­si­jung­ti ir su­stip­rin­ti ko­man­dą. Bet tuo­met aš, kaip ir dau­ge­lis žmo­nių, į po­li­ti­ką žiū­rė­jau skep­tiš­kai ir at­sar­giai. Juk sa­ky­da­vo, kad po­li­ti­kas tam tik­ra pras­me yra su­si­te­pęs, o pri­klau­sy­ti par­ti­jai – tai lyg kaž­kas kri­mi­na­liš­ka.

Kai iš­gar­sė­jau, par­ti­niai vei­kė­jai ėmė kvies­ti pa­dai­nuo­ti su­si­ti­ki­muo­se su rin­kė­jais, nes aš ga­lė­jau su­kvies­ti pub­li­ką, su ku­ria ir po­li­ti­kai tą­kart ga­lė­da­vo pa­si­kal­bė­ti. Į Tau­tos pri­si­kė­li­mo par­ti­ją įsto­jau, nes ji man pa­si­ro­dė ar­ti­ma, da­ly­vau­siu ją to­liau ku­riant, for­muo­jant. Ki­ta ver­tus, esu ide­a­lis­tas, ti­kiu, kad ga­li­ma dau­giau pa­siek­ti ne­gu da­bar Lie­tu­vo­je tu­ri­me.

– Bu­vo taip: aš – lyg ir aly­tiš­kis, ta­čiau esu ra­jo­no gy­ven­to­jas. Mies­te, 30–ojo­je rin­ki­mų apy­gar­do­je, jau ne pir­mą kar­tą kan­di­da­ta­vo Ju­lius Sa­ba­taus­kas, ku­ris yra ger­bia­mas žmo­gus, aš ne­no­rė­jau pa­sto­ti jam ke­lio. Pa­si­rin­kau Aly­taus ra­jo­ną, ku­ria­me esu re­gist­ruo­tas, ku­ria­me gy­ve­nu ir ku­ris man yra la­bai ar­ti­mas.

- Kad lai­mė­siu, ti­kė­jau nuo pat pra­džių, bet pui­kiai ži­no­jau, kad vien ži­no­mas var­das dar nie­ko ne­reiš­kia. Nė vie­nas gar­sus žmo­gus, per rin­ki­mus ne­įdė­jęs triū­so, jų ne­lai­mė­jo. Juk da­ly­va­vo ir šou at­sto­vų, ir spor­ti­nin­kų, ir ak­to­rių, ir tie, ku­rie ne­dir­bo, pra­ki­šo.

Esu vie­nas iš tų ne­dau­ge­lio, ku­ris, bū­da­mas įžy­my­be, pa­te­ko į Sei­mą, į to­li­mes­nį po­li­ti­kos eta­pą. Ti­kiu tuo, ką da­rau, ti­kiu sa­vo dar­bu, sa­vo ga­li­my­bė­mis ir per agi­ta­ci­jos lai­ko­tar­pį ne­snau­džiau. Ti­kė­ji­mas – svar­biau­sia, to­dėl ir per vi­są rin­ki­mų kam­pa­ni­ją, ir be­veik vi­so­se si­tu­a­ci­jo­se aš bu­vau vie­nu žings­ne­liu pir­miau nei ma­no var­žo­vas.

Rin­ki­mų nak­tį bu­vau var­žo­vų šta­be, nes sa­vo­jo ne­tu­rė­jau. Pir­ma­vau 52 bal­sais, bet bu­vo pa­sa­ky­ta, kad dėl V. Žie­me­lio pro­tes­to bal­sai bus per­skai­čiuo­ja­mi. Jo­kio už­nu­ga­rio, ku­ris bū­tų sau­gik­lis, kad rin­ki­mai bus tei­sė­ti ir są­ži­nin­gi, ne­tu­rė­jau.

Tą pa­čią nak­tį bu­vau nu­va­žia­vęs į apy­gar­dos rin­ki­mų ko­mi­si­ją do­mė­tis vi­sais rei­ka­lais ir to­li­mes­niu bal­sų skai­čia­vi­mu. Kon­sul­ta­vau­si su ki­tų par­ti­jų at­sto­vais, sa­vo bu­vu­siais var­žo­vais, kaip elg­tis, kaip vis­kas ga­li vyk­ti. Ki­tą die­ną iš Vil­niaus at­va­žia­vo ke­tu­ri tei­si­nin­kai ir jiems ste­bint bu­vo per­skai­čiuo­ti vi­si bal­sai. Ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas bu­vo toks: už ma­ne – 6060 bal­sų, už ma­no var­žo­vą – 6000.

Tai vis tie še­še­tu­kai ma­ne ly­di, juk ma­no apy­gar­da – 69–oji, ma­no nu­me­ris par­ti­jos kan­di­da­tų są­ra­še bu­vo 33, to­kie sa­vo­tiš­ki su­ta­pi­mai. Bal­sų skai­čia­vi­mas vy­ko nuo 17 val. iki 22 val., ta­da su­pra­tau, kad re­zul­ta­tas kar­di­na­liai ne­si­keis, ir pa­ti­kė­jau, kad tik­rai lai­mė­jau. Tik tuo­met ga­lė­jau pa­kel­ti šam­pa­no tau­rę.

– Kaip sa­kiau, esu ide­a­lis­tas ir ne­bi­jau, jei­gu pa­si­ry­žau, tu­riu ei­ti iki ga­lo ir dirb­ti. Vi­sa­da ti­kiu, kad daug ga­li­ma nu­veik­ti ir pa­siek­ti, tą įro­dė ir rin­ki­mų re­zul­ta­tai. Ne­bū­siu vie­nas, o su ko­man­da, jei ji dar­bin­ga, ma­nau, vis­ką ga­li­ma pa­da­ry­ti. Aiš­ku, bus sun­ku, bet ne to­kius sun­ku­mus, kri­zes ir ka­rus esa­me per­gy­ve­nę. Ki­ta ver­tus, ne vien mū­sų par­ti­ja ei­na į val­džią, kar­tu bus kon­ser­va­to­riai, ku­rie yra pa­ty­rę po­li­ti­kai.

– Aš pa­ten­kin­tas, nes ma­nau, kad bū­na ir blo­ges­nių va­rian­tų, o tuš­tu­mos bet ku­riuo at­ve­ju ne­bus. Kai bu­vo ke­lios ga­li­my­bės, iš jų pa­si­rink­ta ge­res­nė, nes Arū­nas Va­lins­kas jau anks­čiau sa­kė, kad ne­su­da­ry­si­me ko­a­li­ci­jos su ,,Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo“ par­ti­ja. Po pir­mo­jo rin­ki­mų tu­ro su vi­sais sa­vo var­žo­vais kal­bė­jau ir apie rin­ki­mus, ir apie da­bar­ti­nę si­tu­a­ci­ją, su vi­sais ga­li­ma ben­drau­ti ir vi­so­se par­ti­jo­se yra pro­tin­gų, ga­bių ir no­rin­čių dirb­ti Lie­tu­vos žmo­nėms po­li­ti­kų.

– Ne­nu­si­vy­liau, nes ne vien esan­tie­ji mi­nis­te­ri­jo­je ga­li pa­dė­ti ir tar­nau­ti kul­tū­rai.

– Esu kai­mo žmo­gus, ži­nau, kad vis dar opi že­mės grą­ži­ni­mo pro­ble­ma, ir ap­skri­tai že­mės ūkio, eko­no­mi­kos rei­ka­lai.

Kiek ga­lė­siu, tiek žmo­nėms skir­siu dė­me­sio, juk ma­ne iš­rin­ko tar­nau­ti, tad ir tu­riu tar­nau­ti, ne­ga­liu nu­si­gręž­ti ir pa­sa­ky­ti, kad su­si­tik­si­me prieš ki­tus rin­ki­mus. Sei­mo na­rys sa­vo apy­gar­do­je tu­ri at­sto­vą ir yra tam tik­ras sa­vo­tiš­kas sau­gik­lis ra­jo­no ar mies­to val­džiai.

Jei­gu vie­ti­nė val­džia ne­si­tei­kia tar­nau­ti žmo­gui ir vai­ko ko­ri­do­riais, rin­kė­jai tu­ri tei­sę kreip­tis į sa­vo Sei­mo na­rį, ku­rį iš­rin­ko. Šis tu­ri ei­ti ir pa­klaus­ti vie­ti­nės val­džios, ko­dėl taip yra, ir to­kiu bū­du kon­tro­liuo­ti tų ins­ti­tu­ci­jų dar­bą.

– Man at­ei­ti po K. Či­lins­ko, ku­ris Sei­me dir­bo vie­ne­rius me­tus, nė­ra nei ne­jau­ku, nei ne­pa­to­gu. Aš jau kal­bė­jau­si su jo pa­ti­kė­ti­ne Aly­tu­je, do­mė­jau­si, ko­kios pro­ble­mos, ko­kia si­tu­a­ci­ja. Ma­nau, kad bus su­reng­tas ben­dras ren­gi­nys, ku­ria­me K. Či­lins­kas at­si­svei­kins, o aš pri­sis­ta­ty­siu, kad esu jo pra­dė­tų dar­bų tę­sė­jas. Bus pri­sta­ty­ti ir pir­mie­ji ma­no ko­man­dos na­riai.

– Žmo­nės ir per rin­ki­mų kam­pa­ni­ją pri­im­da­vo ga­na tei­gia­mai, bet kai ku­rio­se Aly­taus ra­jo­no vie­to­se – la­bai at­sar­giai. Žmo­nės bi­jo pra­ras­ti bet ko­kį dar­bą, o jei­gu tas dar­bas val­diš­kas, iš kar­to pa­jun­ti, kad žmo­gus pri­klau­so­mas nuo ra­jo­no val­džios. Aiš­ku, kad drą­sūs pa­si­reiš­kė ma­no nau­dai ir per rin­ki­mus, bet da­bar į juos iš val­džios pu­sės le­kia strė­lės.

Lo­giš­kai mąs­tant, val­diš­kų įstai­gų, ku­rios tu­rė­tų bū­ti ne­po­li­tiš­kos, dar­buo­to­jams rei­kė­tų už­draus­ti agi­tuo­ti, nes jie agi­tuo­ja taip, kaip nu­ro­do me­ras. Se­niū­nas pri­va­lo tar­nau­ti kai­mui, o ne val­džiai, šiai jis tu­ri bū­ti tik at­skai­tin­gas, bet per rin­ki­mus ne­tu­ri vyk­dy­ti po­li­ti­nių nu­ro­dy­mų. Rei­kia keis­ti rin­ki­mų įsta­ty­mą ir įra­šy­ti punk­tą, kad se­niū­nams, val­diš­kų įstai­gų dar­buo­to­jams per rin­ki­mus drau­džia­ma agi­tuo­ti.

– Mies­te yra li­be­ra­liau, ir tas la­bai jau­čia­si. Da­bar, kiek lei­džia lai­kas, kol esu lais­ves­nis, va­ži­nė­ju po ra­jo­ną, su­si­pa­žįs­tu su se­niū­nais, žmo­nė­mis, ku­rių vie­ni yra šne­kes­ni, o ki­ti – ne. Sten­giuo­si nu­va­žiuo­ti vi­sur, kur lan­kiau­si per rin­ki­mų kam­pa­ni­ją, ir pa­dė­ko­ti, sten­duo­se pa­ka­bi­nu sa­vo pa­dė­ką.

Dė­ko­ju tiems, ku­rie už ma­ne bal­sa­vo, pa­si­ti­kė­jo, pa­si­ža­du, kad steng­siuo­si dirb­ti sa­vo kraš­tui, jo žmo­nėms. Kar­tu dė­ko­ju ir tiems, ku­rie nė­ra už ma­ne bal­sa­vę, nes bal­sa­vo apy­ly­giai, ir ne­rei­kia pa­lik­ti to­kios si­tu­a­ci­jos, to­kios kon­fron­ta­ci­jos, kad pu­sė žmo­nių yra už vie­ną po­li­ti­ką, o ki­ta pu­sė – už ki­tą. Da­bar aš tu­riu at­sto­vau­ti vi­siems.

– Tik­rai neap­si­spren­dęs ir ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kol kas dar vyks­ta įta­kos sfe­rų, mi­nis­te­ri­jų, ko­mi­te­tų da­ly­bos. Jau sa­kiau, kad ne tik mi­nis­te­ri­jos ga­li da­ry­ti įta­ką, yra ir ki­tos gran­dys, ku­rios pa­de­da ku­rią nors kryp­tį stip­rin­ti.

Prak­tiš­kai ga­liu dirb­ti bet ku­ria­me ko­mi­te­te, nes ma­no spe­cia­ly­bė – ry­šiai su vi­suo­me­ne, o vi­sur rei­ka­lin­gas ben­dra­vi­mas. Man ar­ti­miau bū­tų pri­klau­sy­ti In­for­ma­ci­nės vi­suo­me­nės plėt­ros ko­mi­te­tui.

– Lai­ko kny­goms ra­šy­ti kol kas tur­būt ne­bus, teks įsta­ty­mus leis­ti. O kaip bus su dai­na­vi­mu? – Su abe­jo­ti­nos ver­tės šou pro­jek­tais tik­rai ne­ben­dra­dar­biau­siu, dai­na­vi­mas taps tik „po­pa­mo­ki­ne“ veik­la. Ta­čiau jei­gu bus pa­siū­ly­mų, ypač iš sa­vo kraš­to, ko­dėl man at­sa­ky­ti, o ne pa­dai­nuo­ti? Tik kol kas ma­nęs ne­įleis­tų nė į vie­nus Aly­taus ra­jo­no kul­tū­ros na­mus.

– Pa­tys žmo­nės tu­rės su­pras­ti, kad An­ta­nas nė­ra tas žmo­gus, ku­rį iki šiol ma­tė. Ten bu­vo tie­siog te­le­vi­zi­jos per­so­na­žas, o ne iš­si­la­vi­nęs po­li­ti­kas. Bet vis­kas įvyks ir su­pra­ti­mas at­eis sa­vai­me. Aš ne­auk­lė­siu ir nie­ko ne­įro­di­nė­siu, kad esu ki­toks nei iki šiol ma­ne pa­ži­no. Ne­auk­lė­siu ir po­li­to­lo­gų, ku­rie ma­ne va­di­na vi­siš­ku po­li­ti­kos ne­iš­ma­nė­liu, nes jiems pa­tiems dėl to tu­rė­tų bū­ti šiek tiek gė­da.

Ma­niau, kad Sei­me bū­siu jau­niau­sias, po­li­ti­ko­je ne­da­ly­va­vęs, o to­kių kaip aš iš­rink­ta apie de­šimt. Per de­šimt­me­tį su­si­for­muos nau­ja tris­de­šimt­me­čių po­li­ti­kų kar­ta, ku­ri bus be dog­mų ir su­var­žy­mų, ji Lie­tu­vą ir pa­keis.

– Te­oriš­kai Sei­mo na­rys apy­gar­do­je tu­rė­tų dirb­ti kar­tą per sa­vai­tę, taip ir bus. Jei­gu rei­kės, jei­gu kvies, ma­nau, ga­li­ma ir daž­niau at­vyk­ti spręs­ti at­sa­kin­gų klau­si­mų ar su­si­tik­ti su rin­kė­jais. Į po­li­ti­ką at­ėjau il­gam, Aly­taus kraš­te su­bur­siu stip­rią ko­man­dą, ji ruo­šis ir sa­vi­val­dy­bių rin­ki­mams.

O per ki­tus Sei­mo rin­ki­mus tik­rai ne­va­ži­nė­siu vie­nas, kaip šį kar­tą, su ma­ni­mi bus ir ki­ti, jau­ni po­li­ti­kai. Da­bar žmo­nėms lin­kiu op­ti­miz­mo, nes jei­gu jie ne­ti­kės, kad si­tu­a­ci­ja Lie­tu­vo­je nors kiek ge­rė­ja, taip ir ne­įvyks.