Kaip šiandien išlaikyti nenuostolingą ūkį?

„Šių me­tų der­lin­gu­mo sta­tis­ti­nių duo­me­nų dar ne­tu­ri­me, bet ma­no­me, kad jie bus re­kor­di­niai, ko ne­ga­li­me pa­sa­ky­ti apie su­pir­ki­mo kai­nas, – tei­gia J. Pu­pi­nis. – Ki­ta bė­da, kad di­des­nė už­au­gin­tų grū­dų da­lis šie­met tin­ka pa­ša­rams.“

Jo­nas Jur­ge­liū­nas ša­lia Ro­za­li­mo mies­te­lio (Plau­čiš­kių k.) ūki­nin­kau­ti pra­dė­jo 1992 m. ir, kaip pats sa­ko, yra ūki­nin­kas su sta­žu. „Iki tol gy­ve­nau ir dir­bau Mo­lė­tų r., bet kai ma­ma at­si­ė­mė jai pri­klau­san­čius 27 ha že­mės, pa­si­tai­kė pui­ki pro­ga su­grįž­ti į tė­viš­kę, esan­čią gre­ti­ma­me Mel­di­nių kaime.

Ne­abe­jo­da­mas mo­ky­to­jo spe­cia­ly­bę iš­kei­čiau į žem­dir­bio da­lią“, – pri­si­me­na J. Jur­ge­liū­nas. Pa­sak jo, anks­čiau čia bu­vęs eko­no­miš­kai stip­rus „Ąžuo­lo“ ko­lū­kis, pas­kui – stip­ri „Ąžuo­lo“ ŽŪB ir kai dir­bu­sie­ji at­si­ė­mė už pa­jus ati­te­ku­sį už­dirb­tą tur­tą, pra­džia bu­vo ne­blo­ga. Nu­spren­dė plės­ti miš­rų ūkį: iš ki­tų pa­ji­nin­kų įsi­gi­jo fer­mas, ga­ra­žus, san­dė­lius, da­lį dirb­tu­vių. Tuo me­tu 27 ha at­ro­dė ne­ma­žai, o da­bar nuo­sa­vos bei nuo­mo­ja­mos že­mės ūky­je yra 1250 ha.

Ūki­nin­kas pri­si­me­na, kad iš pra­džių ke­le­rius me­tus ūki­nin­kau­ti bu­vo la­bai sun­ku: dar ne­bu­vo Že­mės ūkio kon­sul­ta­vi­mo tar­ny­bos, kū­rė­si sėk­las, trą­šas bei pes­ti­ci­dus par­duo­dan­čios ir žem­dir­bius kon­sul­tuo­jan­čios fir­mos. Ta­čiau ži­nios at­ei­na kas­met, at­si­ran­da su­pra­ti­mas apie au­gi­ni­mo tech­no­lo­gi­jas, ge­bė­ji­mas su­de­rin­ti dar­bus pa­ta­riant kva­li­fi­kuo­tiems ra­jo­no spe­cia­lis­tams.

„Pats lan­kiau vi­sus se­mi­na­rus, da­bar fir­mų spe­cia­lis­tai kon­ku­ruo­ja tar­pu­sa­vy­je, kon­sul­tuo­ja, ste­bi ūkio veik­lą ir siū­lo sa­vo že­mės ūky­je nau­do­ja­mus pro­duk­tus, – pa­sa­ko­ja J.Jur­ge­liū­nas. – Tuo me­tu po­žiū­ris į ūki­nin­kus bu­vo at­sai­nus, ypač tei­kiant kre­di­tus, be ku­rių ne­ap­si­ė­jau ir aš. Bet ūkis plė­tė­si, dirb­ti da­rė­si leng­viau. Iš vi­sų ES lė­šų, skir­tų kai­mo plėt­rai, pa­si­nau­do­jau lė­šo­mis 2004-2006 me­tų Nit­ra­tų di­rek­ty­vai įgy­ven­din­ti.“

J.Jur­ge­liū­nas sa­ko, kad ki­to­se KPP pro­gra­mo­se ne­da­ly­vau­ja, nes į ūkį ir taip ne­ma­žai in­ves­ta­vęs, o pas­ta­rai­siais me­tais rei­kia ga­na at­sar­giai žiū­rė­ti į bet ko­kias fi­nan­si­nes in­ves­ti­ci­jas ne tik dėl di­dė­jan­čios in­flia­ci­jos, bet ir dėl ma­žė­jan­čių grū­dų bei pie­no su­pir­ki­mo kai­nų. Kal­bė­da­mas apie eko­no­mi­ką, ūki­nin­kas pa­brė­žė, jog smul­kūs ir spe­cia­li­zuo­ti ūkiai yra pa­tva­res­ni, rei­kia ma­žiau in­ves­ti­ci­jų, bū­na ma­žiau rū­pes­čių, bet kol rin­ko­je cha­o­sas, spe­cia­li­za­ci­ja ga­na ri­zi­kin­ga. „Miš­raus ūkio pa­ja­mos už au­ga­li­nin­kys­tės pro­duk­ci­ją daž­nai vė­luo­ja, tuo tar­pu už pie­ną kol kas at­si­skai­to­ma re­gu­lia­riai, – aiš­ki­na jis, – ta­čiau to­li­mos at­ei­ties prog­no­zuo­ti jo­kiam ūki­nin­kui šiuo me­tu ne­pa­tar­ti­na.“

Ūkio že­mių na­šu­mas – apie 50 ba­lų, o va­sa­ri­nių ir žie­mi­nių kvie­čių der­liaus vi­dur­kis tiek 2006 me­tais, tiek šie­met bu­vo per 6,5 t/ha. Anot J.Jur­ge­liū­no, per­nykš­čiai der­liai ir su­pir­ki­mo kai­nos su­da­rė ga­li­my­bes grą­žin­ti sko­las ir in­ves­tuo­ti į ūkį. Šie­met prog­no­zės pe­si­mis­ti­nės, tad be­lie­ka stengtis iš­lai­ky­ti ūkį be nuos­to­lių.

Iš tu­ri­mų ūkio že­mių gy­vu­li­nin­kys­tei skir­ta 350 ha – tai pie­vos, ga­nyk­los, ku­ku­rū­zų plo­tai. Ūki­nin­kas pa­ten­kin­tas tu­ri­ma gal­vi­jų ban­da, ku­rios bran­duo­lys įsi­gy­tas Vo­kie­ti­jo­je, Da­ni­jo­je ir Šve­di­jo­je.

„Do­mi­nuo­ja Vo­kie­ti­jos žal­mar­giai holš­tei­nai, iš vi­so tu­riu 600 gal­vi­jų. 250 mel­žia­mų kar­vių su­skirs­ty­tos į dvi ban­das, o vi­są prie­aug­lį pa­si­lie­ku ban­dai jau­nin­ti. No­rint per lak­ta­ci­ją iš kiek­vie­nos kar­vės pri­melž­ti apie 7 tūkst. l pie­no, kas­met rei­kia at­nau­jin­ti apie 35 proc. mel­žia­mų kar­vių ban­dos, - aiš­ki­no J. Jur­ge­liū­nas. - Šiuo me­tu ga­nia­va bai­gia­si ir kar­vės re­konst­ruo­tuo­se tvar­tuo­se vaikš­to lais­vai, še­ria­mos bei mel­žia­mos me­cha­ni­zuo­tai. Gy­vu­li­nin­kys­tės pa­da­li­ny­je dir­ba de­vy­ni žmo­nės.“

Li­ku­sios dir­vos šie­met bu­vo ap­sė­tos ja­vais ir rap­sais. 45 ha au­go cuk­ri­niai run­ke­liai, nes jiems bu­vo įdirb­ta dir­va ir tu­rė­ta sėk­los. „Pas­kui pa­kė­lė ir su­pir­ki­mo kai­nas, – sa­ko ūki­nin­kas. – Ta­čiau at­ei­ty­je au­gin­siu tik ja­vus ir rap­sus. Šį ru­de­nį apie 650 ha žie­mi­nių ja­vų ir rap­sų jau se­niai pa­sė­ta, o tręš­ta la­bai tau­piai.

„Spė­jau nu­si­pirk­ti nau­ją šve­dų sė­ja­mą­ją, ku­ri, be pir­mi­nio dir­vos įdir­bi­mo, ne tik trę­šia lo­ka­liai, bet ir pa­pil­do­mai įter­pia trą­šų po 40 kg/ha sėk­lų ei­lu­tė­se, – aiš­ki­na sė­jos tech­no­lo­gi­ją J.Jur­ge­liū­nas. – Šiuo at­ve­ju ge­riau iš­si­vys­to au­ga­lų šak­nys ir su­si­tau­po ne­ma­žai trą­šų. Jei­gu anks­čiau rap­sų pa­sė­liams lo­ka­liai pa­tręš­ti rei­kė­jo apie 400–500 kg/ha, tai nau­ją­ja sė­ja­mą­ja pa­kan­ka apie 150 kg/ha trą­šų. Į sėk­lų ei­lu­tes iš­ber­ta dar 40 kg/ha trą­šų (iš vi­so apie 200 kg/ha) ir rap­sų pa­sė­liai at­ro­do pui­kiai.“

Ūki­nin­kas pa­sa­ko­ja, jog tech­ni­ka iš pra­džių bu­vo įsi­gy­ta se­na tarybinė, pas­kui pir­ko va­ka­rie­tiš­ką. Ta­čiau dau­giau dė­me­sio krei­pi­ąs į pa­dar­gus, ku­rie dir­ba že­mę, o ne į tech­ni­ką, ku­ri juos trau­kia. Daug ką mon­tuo­ja, re­konst­ruo­ja ir to­bu­li­na pa­tys, ap­žiū­rė­ję pa­ro­do­se eks­po­zi­ci­jas, juo­lab kad ūky­je dir­ba ke­le­tas vy­rų, iš­ma­nan­čių šiuos rei­ka­lus.

„Vi­soms re­konst­ruk­ci­joms idė­jų man ne­trūks­ta, tad jei­gu nau­jas ra­žie­nų sku­tik­lis kai­nuo­ja apie 120-150 tūkst. Lt, mes jį pa­si­da­rė­me už 15 tūkst. Lt“, – su­kon­kre­ti­no ūki­nin­kas.