Pagaliau atėjo laikas, kai buvo viešai paskelbta karo pabaiga. Tą
pirmiausia suvokiau iš žmonių džiūgavimo. Pro langą iškišęs savo
šautuvą, švęsdamas pergalę, į kalnų pusę išvariau visą apkabą. Atėjo
laikas galvoti apie civilinį gyvenimą. Kur dabar turėčiau eiti? Negi
grįšiu į Lietuvą, į Stalino glėbį?
Netrukus mums buvo liepta sudėti visus ginklus. Esame paleidžiami.
Tada jau turėjau neblogą automatinį pistoletą. Turiu pasakyti, kad
šautuvą atiduoti - ne taip skaudu, bet pistoletą...
Pistoletas kišenėje leido jaustis saugiau. Ką žinai, gal dar prireiks?
Šį kartą visiems matant, su apmaudu vėl išvariau visą apkabą į medį ir
atidaviau pistoletą tuščią, be šovinių.
Tebegyvenome kareivinėse. Dieną matydavau, kaip į miestelį sugrįžta
italai, glėbesčiuojasi su savo tėvais, motinomis, broliais, seserimis,
žmonomis, vaikais. Galvodavau: kur eisiu aš?
Kareivinės tuštėjo. Naktimis negalėdavau užmigti, nes per skruostus
risdavosi ašaros. Jausmas, kad esi bejėgis, niekam nereikalingas ir
visai neturi prie ko prisiglausti, - tikra kančia.
Man pasakė, kad jau turiu eiti. Neturėdamas kur dėtis, vėl atsidūriau
Brešijoje, ištuštėjusioje karo ligoninėje, kurioje buvo suteikiama
prieglauda tokiems benamiams kaip aš.
Buvome rinktinis kontingentas. Daugiausia - italai, kurie taip pat
neturėjo, kur grįžti. Vieno artimieji žuvo, kito - namai susprogdinti.
Aš vis galvojau apie Lietuvą, apie saviškius. Jokių žinių.
Išėjęs į Brešiją, susitikau porą rusų, kurie sako man, kad jie kitą
savaitę važiuoja į Milano stovyklą, į lagerį, kuriame, praėjus tam tikrą
procedūrą, bus galima laivu išplaukti į Odesą, į Rusiją.
Man Rusija - ne tėvynė, bet žinau, kad - Sovietų Sąjunga. Mano namai ir
artimieji, jei dar yra išlikę - taip pat už tų sienų.
Beprasmiško mano buvimo Italijoje akivaizdoje kilo įvairiausių pagundų.
Tie rusai man sako: „Širdis prašosi tėvynės“. Gal ir man - su jais?
Grįžčiau į namus. Tada nežinojau, kad iš to laivo tikrai būčiau tiesiai
gyvuliniu traukiniu nuvežtas į Sibirą, nors ir kovojau su fašistais.
Visi, kurie buvo ne rusų fronto pusėje ir po karo sugrįžo į Sovietų
sąjungą, savo dienas baigė Sibiro gulaguose. Tie dalykai paaiškėjo
praėjus vos keletui metų po karo. Aš norėjau į Lietuvą. Galvojau, jei
matysiu, kad reikia - eisiu partizanauti.
Ar ką nors žinojau, kad Lietuvoje jau vyko partizaninis karas?
Nujaučiau. Vis atrodė, kad „švedai“ ar kas nors kitas ateis išvaduoti
mūsų iš vergijos. Bet buvo ir abejonių.
Vieną sykį savo vadą Davidą, jau apsikirpusį plaukus, nuvežiau su kažkuo
susitikti Amerikiečių zonoje. Kol jis ten kalbėjosi, turėjau sočiai
laiko. Vienas italas paklausė, ar nenorėčiau pasikalbėti su pora
kareivių - Amerikos lietuvių.
Tikri lietuviai, augaloti vyrai. Maloniai šypsosi ir kalba su manim.
Sakau: „Lietuviai?“ Sako: „Taip, lietuviai!“ Kalba lietuviškai, nors
man skamba keistokai, su amerikietišku akcentu.
Mano pirmas klausimas jiems: „Kada pradėsite karą su Sovietų Sąjunga?“
Jie atsako: „Ką tu, durnas? Taigi karas baigėsi!“
Mums, Lietuvos lietuviams, vėl okupuotiems net baisesnės jėgos negu
naciai, buvo visiškai aišku, kad vakariečiai yra naivūs žmonės, o žmonių
žudiką Staliną jie vadina „Uncle Joe“ (dėde Džo).
Likau be žado. Buvo aišku, kad jų smegenyse kunkulioja kitokios mintys
apie pasaulio supratimą. Jie Staliną laikė savo sąjungininku prieš
nacizmą, o man ar nacizmas, ar komunizmas - tas pats.
Brešijos ligoninėje, kurioje buvau priglaustas kaip benamis, po poros
dienų atsirado ir Vacys Lukauskas. Pasijutau kur kas geriau. Pagaliau
bus su kuo pasikalbėti, pasitarti. Pasakiau jam apie savo planus.
Vacys patylėjo, ramiai pasižiūrėjo į mane ir sako: „Einam į tratoriją,
išgersim vyno ir pasikalbėsim“.
Atsisėdom, o Vacys sako: „Ar tau protas susimaišė? Nori susitikti su
tėvais? Gal trumpam ir susitiksi. O kas toliau? Eisi partizanauti, ir
jie tavęs vis tiek nematys. Parvažiuosi į Lietuvą, kur okupantai tave
anksčiau ar vėliau vistiek nugalabys. Tėvams liks tik skausmas. Jie ir
patys tikrai nukentės, jei tu kovosi su Stalino režimu“.
Vacio patirtis ir sveikas protas įveikė mano jaunatviškas emocines
kančias ir ilgesį. Į Milaną, kaip buvo tartasi su tais rusais, kitą
dieną neišvažiavau.
Turiu Vacio nuotrauką, kurios antroje pusėje jis man tą vakarą užrašė:„Nozza, kalnuose aušra, pakalnėse kova. Meilė - ateities aušra. Mylėk
tėvynę, neužmiršk manęs“.
Kitą dieną, su Vaciu eidamas per Brešijos turgų, iš tolo išvydau
elegantiškai apsirengusią savo draugę Lilly Inselvini, matyt, einančią
apsipirkti. Net apsalau.
Mintys skriejo šviesos greičiu: „Ką dabar daryti? Esu nuplyšęs, niekam
nereikalingas benamis, ateitis visai neaiški, negi galiu galvoti, kad ji
mane vėl kaip nors priglaustų ir pasirūpintų? Ką dabar jai pasakyčiau?“
Labai norėjau prie jos prieiti, bent už viską padėkoti, bet neišdrįsau.
Nusisukau ir nuėjau į kitą pusę, kad tik ji manęs nepastebėtų.
Po poros dienų kartu su Vaciu prekiniu traukiniu išvykome į Romą.
Išgirdome, kad ten buriasi ir kiti pabėgėliai lietuviai į dar
Mussollinio laikais pastatytą garsųjį „Cinecitta“ (kino miestelį).
Tikėjausi, kad aš, italų vadintas „tipo nordico“, gausiu kokį nors
vaidmenį kine. Nuvykome. Vieną sykį net ir pasisekė. Vaidinau
vokiečių esesininką. Man reikėjo suimti areštuojamą moterį ir laikyti
ją už rankų, o ji šaukė: „Negriebk manęs taip skaudžiai!“
Nežinau, ar ji tą sakė dėl savo vaidmens, ar man, nes gal jai iš tikrųjų
skaudėjo. Ligšiol nesuprantu, ar mano partizanavimo patirtis jau buvo
užgožusi įgūdžius, įgautus Didžiajame Kauno teatre ir U.Nasvytytės
laisvojo šokio studijoje.
Artistu „Cinecitta“ netapau.
Prasidėjo mano kitas gyveno etapas Italijoje ir vėliau JAV.
Pizos universitetas (1945 - 1947) Ekonomika ir prekyba.
Romos universitetas (1947 - 1949) Ekonomika ir prekyba.
1949 m. lapkričio 21 d. išlipau iš laivo Niujorko uoste.
Detroito universitetas (1950 - 1952). Politikos mokslai.
Veino valstybinis universitetas (1952 - 1953) Politikos mokslai.
JAV armija (1953 - 1955)
Polo universitetas, Čikaga (1961- 1962) Magistrantūra.
***
Pabaiga. Gyvenimui bėgant, pagaliau pajutau, kad ir man susikaupė nemažai metų,
patirties ir praeities įspūdžių. Jau perkopiau į 9 - tąjį savo
dešimtmetį. Didžiąją laiko dalį nugyvenau JAV. Studijavau, buvau
kariuomenėje, dirbau įvairius darbus: nuo darbininko, barmeno iki
gimnazijos ir kolegijos mokytojo. Būtų galima apie daug ką papasakoti.
Tačiau iš visos mano praeities bene ryškiausias išlieka jaunystės
laikotarpis.
1944 m. vasarą, eidamas 17 - uosius, išvykau iš
Lietuvos. 1949 m. rudenį išlipau iš laivo New Yorke. Per tą laiką, ypač
pirmaisiais metais, patyriau daugybę išgyvenimų. Mane, 17 - 18 metų
jaunuolį grūdino ginkluota kova Italijoje, o iš namų išsivežtas
lietuviškas ir kaimo berno auklėjimas padėjo išlikti gyvu, susidūrus su
bet kokia netikėtai karo pateikta aplinka.
Dauguma tautiečių į
JAV buvo atvykę iš Vokietijos „DP“ (Displaces Persons) stovyklų. Ten
jie pateko per Austriją, kiti per Lenkiją, per Prūsų kraštą. Buvo ir
išimčių, kurie Ameriką pasiekė per Skandinaviją. daugumą karo pabėgėlių
iš Lietuvos, vadinamųjų dypukų“ siejo panašus likimas.
Mano
patirtis buvo kiek kitokia. Gyvenimas mane buvo nubloškęs tolokai nuo
bet kokios lietuviškos aplinkos - į Italiją. Slapta pabėgęs iš
vokiškosios transporto tarnybos, savo noru ėmiausi ginklo ir
prisijungiau prie partizanų „Fiamme Verdi“ būrio, kuris Italijos
kalnuose kovojo legendinio Giacomo Perlasca (Capitano Zenit) vardu
prieš fašizmą ir prieš nacius. Komunizmas, kuriam aš tada labiausiai
norėjau durti savo ginklą, buvo toli.
Artimieji mane nuolatos
skatino užrašyti savo prisiminimus. Ilgokai delsiau. Netikėtai atsirado
naujas paskatinimas. Sūnus Tomas, olimpietis, JAV čempionas, ieties
metikas, savo vestuvių metu mane supažindino su uošvija iš Teksaso.
Pasikalbėjome. Tie teksasiečiai man ir sutvirtino mintį, kad šie
jaunystės išgyvenimai būtų išguldyti raštu.
Paprašiau savo bičiulio Arvydo Reneckio padėti užrašyti šį mano pasakojimą.