Mat ši skylė įsiurbia į save ne orą, vandenį ar žmones, o pinigus. Kas keisčiausia – dar net neuždirbtus.
Skylė jau turi ir savo vardą – 2009-ųjų „Sodros“ biudžetas.
Keliolika metų pusiau snaudusios antigravitacinės jėgos pabudo pažadintos Visos Lietuvos Pensininkų Geradarės užmojų.
Prieš rinkimus – šūkiai: keliame pensijas, išmokame anksčiau uždirbtus ir jau pamirštus pinigus, pažadame milžiniškas motinystės ar tėvystės išmokas. Po rinkimų žiūrime – jau veriasi skylė.
Matuojant pinigais, šios skylės dydis – mažiausiai 700 milijonų litų per metus. Trūks plyš reikia užkamšyti.
Tik ką daryti, kai valstybės biudžete juodosios skylės siautėja dar įnirtingiau?
Receptas paprastas: atimti iš darbdavių ir dirbančių žmonių po vieną kitą procentą pajamų. Kas čia tokio – juk visi turtingi, ekonomika kyla kaip ant mielių, pasaulio finansų rinkų uraganai Lietuvos nepasiekia ir nepasieks.
Toks receptas jums netinka? Gerai, galima surasti kitą. Atimsime iš privačių pensijų fondų. Kur matyta pinigus kaupti ateičiai, kai jų reikia dabar?
Anot vieno garbaus amžiaus aksakalo iš „Sodros“ aūlo, jaunimas palauks, pensija jam dar toli.
Tiktai viena bėda: gamtos ir ekonomikos dėsniai aiškiai sako, kad taip kamšomos juodosios skylės linkusios atsiverti dar labiau. Ką darysime, kai skylės skersmuo pasieks du ar penkis milijardus litų?
Nors ką čia galvoti apie ateitį. Reikės – surasime iš ko dar atimti ar bent jau pasiskolinti.
Ir spjauti mums į visokiausius dėsnius – skylę reikia pamaitinti.