Ką tik paskelbta tradicinė Europos Komisijos ataskaita ir prognozės palaidojo viltį, jog Lietuvą aplenks pasaulį krečiančios negandos. Priešingai. Prognozuojama, kad Lietuvos padėtis bus blogiausia. O prie to blogumo dar teks pridėti energetikos problemas po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo.
Traukti tokį didelį kąsnį iš žmonių ir valdiškos burnos nereikėtų, jeigu būtų padaryti kiti darbai. Bet nebuvo.
Prakeiksmų lavina jau užgriuvo socialdemokratų premjerą Gediminą
Kirkilą. Suspardyti ir dar užmėtyti akmenimis nueinančius ir paprasta,
ir labai malonu. Lietuvoje tai visada buvo madinga.
Bet ar visi akmenys dėl trumpėjančio diržo turi lėkti į vieną vienintelį
mažumos Vyriausybės premjerą?
Pirmasis skambutis suskambo prieš trejus metus. Buvo garsiai ištarta,
jog darbo užmokestis šalyje didėja greičiau nei darbo našumas. Tai -
tikrų tikriausias atslenkančios krizės pranašas.
Kur tik nori, bet ne Lietuvoje.
Nuolatiniai viešosios erdvės ekspertai sunerimo, nemažai pakalbėjo. Bet
galiausiai kone sutartinai prieita išvados, jog Lietuvoje kitaip nei visur.
Tiesiog ilgą laiką mokėti per maži atlyginimai. Emigracija bei
nykstančiai mažas nedarbas pagaliau privertė darbdavius papurtyti
kišenes.
Ypač aktyviai šią tezę gynė socialdemokratinės pakraipos
ekonomistai. Tie patys, kurie dabar virkauja dėl gresiančių
socialinių išmokų karpymo. Tarytum noras jas mokėti prilygtų galimybei.
Įdomu ką pasakys, kai mokėti nebebus iš ko.
2005-aisiais Gediminas Kirkilas dar galėjo tik svajoti
apie premjero kėdę. Bet kodėl turėjo nerimauti premjeras Algirdas
Brazauskas? Ekspertai ramūs, žmonės patenkinti, ekonomika ir biudžetas
kilo lyg ant mielių. Opozicija murdėsi kovoje su valstybininkais. Ir ryžtingai kėlė rankas už išlaidų didinimą.
Nepraėjus nė metams suskambo jau ne skambutis, o tikra sirena.
Nekilnojamojo turto kainų burbulas. Kada sprogs? O gal nesprogs?
Diskusijų buvo tikrai daug. Bet pasibaigdavo jos liūliuojančiu
nuraminimu, kad dar ne šiandien ir ne rytoj. Tikriausiai niekada. Nes
čia - Lietuva.
Tokia nata savo prognozes pabaigdavo kone visi visuomenės vertinami autoritetai. Pirmieji, valdžios koridoriuose tyliai prakalbę apie didelį pavojų, buvo išvadinti kvailiais.
Būtų gerai, jeigu Vyriausybės būtų įžvalgesnės. Bet tai nutinka retai. Gerai bankams ir jų prižiūrėtojui, gerai statybininkams ir jų
klientams. Gerai ir valdžiai.
Faktas, kad Lietuva milžinišką užsienio bankų pinigų srautą naudoja neefektyviai, o taip stimuliuojamas ekonomikos augimas visada baigiasi taip, kaip ir dabar Lietuvoje, buvo nutylėtas.
Tereikėjo padaryti vos kelis nesudėtingus darbus. Įvesti spekuliantų apetitą mažinantį nekilnojamojo turto mokestį, išlaisvinti žemės rinką iš administracinių bei biurokratinių gniaužtų ir sugriežtinti reikalavimus komerciniams bankams. Kainų burbulas būtų išsipūtęs palengva. Blogų paskolų, asmeninių ir statybų verslo bankrotų būtų mažiau.
Šiandien nei eurokomisarei Daliai Grybauskaitei, nei naujos
valdančiosios daugumos vedliui Andriui Kubiliui nereikėtų kalbėti tokiu
tragišku tonu ir gąsdinti bankrutavusios Islandijos pavyzdžiu.
Matomas nerimas apėmė tik šįmet. Kai metų pradžioje infliacija pasiekė
dviženklį skaičių. Ir apėmė tik todėl, kad didėjančios kainos gresia
socialiniais neramumais, o šie pavojingi valdžiai.
Tačiau nustelbė rinkimai ir nuostata, kad rinkėjus reikia vilioti dosnumu. Todėl iki rinkimų gyvenimas Lietuvoje “gerėjo”.
Tenka pripažinti, kad į sunkmetį, vedini Vyriausybės ir ekspertų,
draugiškai keliavome visi kartu. Kartu reiks ir kapstytis. Atliekant tą
paskutinį, pasak Algirdo Brazausko, vyrišką darbą.
Veržti diržus didelės išminties nereikia. Kaip tai darant nepasmaugti
ir taip jau dūstančio verslo? Kaip suderinti tuštėjantį iždą ir
būtinybę finansuoti mokyklas, ligonines, senjorus, socialiai jautrias
visuomenės grupes?
Tie sprendimai, kurie dar buvo geri užvakar (nekilnojamojo turto mokestis), šiandien nebetinka, nes veiktų priešingai.
Didinsi mokesčius, nebeliks kam jų mokėti. Naikinsi lengvatas, kils
pasipiktinimas. Tiesiausias kelias iš visų bėdų - didėjantis
eksportas. Kaip jį skatinti, kai kitose rinkose bėdų dar daugiau. Suveltą prieštaravimų kamuolį teks narplioti ir formuojamai, ir dar vienai kitai Vyriausybei.
Andrius Kubilius turi tokios patirties. Bet prieš devynerius metus
kilusi krizė, palyginti su dabartine, turėjo vieną esminį skirtumą.
Tada buvo galima ir taupyti, ir palaikyti ekonomiką pasiskolinus
pinigų. Dabar pasiskolinti nebegali net tokios valstybės kaip Austrija.
Tų veiksmų, kurių pakako 2000 metais, dabar nebepakaks.
Valios ir drąsos taip pat reikės daugiau.
Labiausiai reikės tiesos sakymo. Šis deficitas - viena priežasčių, kodėl tie trys banalūs priešpaskutiniai darbai nebuvo padaryti.
Teorija skelbia: krizė - staigaus posūkio momentas. Arba laikas, kai galima padaryti tai, kas seniai pribrendo, bet neįvyko dėl politinės valios stokos.
Posūkis gali ir neįvykti. Jeigu prasidės priešų ir kaltųjų medžioklė.
Prioritetu taps kadrų valymas. Jeigu Vyriausybė elgsis tarsi
gydytojas, kuris nedrįsta amputuoti galūnės ir išgelbėti viso kūno,
nes ligonis bus negražus ir dėl to labai supyks.