Be barzdos jaustųsi esantis nuogas
Nors 67 metų Zbignevo Jackevičiaus barzda ne kartą buvo kalvėje apsvilusi, iš kažkada buvusios juodos dabar tapusi balta, vyriškis jos atsisakyti nesirengia.
„Be barzdos būčiau kaip nuogas. Be to, pase nuotrauką reikėtų keisti“, - samprotauja jau pensininko duoną valgantis Z.Jackevičius.
Vietos žmonės prie tokios Zbigu vadinamo vyriškio išvaizdos seniai priprato, žino visą barzdos puoselėjimo istoriją. O atvykėliai dažnai barzdoto tiltagaliečio klausia, kokio jis tikėjimo, ar ne sentikis. Net rusiškai kartais užkalbina.
Tuščiai burnos aušinti nemėgstantis Z.Jackevičius tik šypsosi. Žino - tokios barzdos kaip jo niekas kitas šiuose kraštuose neturi. Ir tokiu pačiu vardu vadinamą žmogų vargu ar sutiksi.
„Šlėktiškas mano vardas“, - juokiasi Zbignevas.
Varžovo barzda tapo raudona
Garsiosios barzdos istorija prasidėjo nuo kalvio ir santechniko lažybų.
Vieną pavasarį jiedu sutarė nesiskusti iki pat Naujųjų metų. Sukirto rankomis: kuris pirmas barzdą nusiskus, du butelius konjako privalės nupirkti.
„Tai nuo tada ir nebesiskutu“, - sako Zbigas.
O kitas lažybų dalyvis iki sutarto termino barzdos neišsaugojo. Nusiskuto, užtat kalvį turėjo vaišinti konjaku.
Z.Jackevičius sako tikrai nebūtų to reikalavęs - barzdą šviesaus atminimo Antanas buvo tiesiog priverstas skustis.
„Rudenį, kai jis iš burokų gamino silosą, tiek tos masės į barzdą prisivarė, kad ši pasišiaušė ir raudonai nusidažė. Negalėjo žmogus su tokia vaikščioti“, - prisimena tiltagalietis.
Tiesa, jo paties barzda taip pat ne kartą buvo nukentėjusi, ypač kai nuo suvirinimo aparato ar nuo žaizdro svilti pradėdavo. Tekdavo ją patrumpinti, nudegusius galus nukirpti.
Barzdą Zbigas visada apkerpa pats, kirpyklos jam nereikia. Metai ir barzdos spalvą be kirpyklos pakeitė - iš juodos ji tapo baltutėlė.
Vienatvę praskaidrina draugai
Suvirintojo specialybę profesinėje mokykloje įgijęs Z.Jackevičius Tiltagalių kalvėje dirbti pradėjo 1973-iaisiais.
Per 100 kilogramų sveriantis beveik 1,85 metro ūgio kalvis sako jokio darbo nebijantis. O kolūkio laikais jo tikrai nestokojo. Labiausiai vyriškiui patikdavo daryti įvairias sklendes, jis mėgdavo jas įvairiai pagražinti, papuošti.
Z.Jackevičius pripažįsta, kad kalvio amatas nelengvas, ne taip greitai gali visas jo paslaptis per-prasti.
„Dabar kas tik kala, tas ir kalvis“, - paklaustas, ar parengė sau pamainą, sako tiltagalietis.
Namelyje prie ežero Zbignevas gyvena vienas. Bet, sako, jam neliūdna. Dažnai draugai aplanko - pasėdi su jais, pabendrauja, alučiu pasivaišina. Kartais žvejoti su draugais valtimi išplaukia. „Vienas žvejoti nemėgstu“, - prisipažįsta vyriškis.
Labiausiai jis laukia trijų anūkų atvažiuojant. Atvykstantiems svečiams ir lieptelį į ežerą nutiesė. Džiaugiasi, kad niekam neužkliuvo, dar nesulaužė.
Apsieina be telefono
„Visada laukiamos viešnios - dukros Ilona ir Renata“, - sako Z.Jackevičius.
Tik žmonos vyriškis nebeturi jau 11 metų. Skaudus ir netikėtas buvo jos išėjimas - moteris paskendo Tiltagalių tvenkinyje.
Žmoną Zbignevas prisimena dažnai ir tvirtina kitos jau nebeieškosiantis: „Vieną turėjau, kitos nebereikia“.
Nesiskundžia gyvenimu kalvis pensininkas.
„Žinoma, tokį sunkų darbą dirbus, galėtų pensija būti didesnė. Bet nedejuoju - užtenka“, - sako Z.Jackevičius.
Laikas vyriškiui niekada neprailgsta: tvarko, remontuoja namą. Pavargęs televizorių pažiūri, laikraščius paskaito. Dviračiu į parduotuvę nuvažiuoja ar prie ežero nueina.
Tik niekas negali Z.Jackevičiaus įkalbėti įsigyti mobilųjį telefoną. Nereikia jo Zbignevui, jam daug geriau gyvai su žmonėmis kalbėtis.