Naujoji Vyriausybė su pusmečio garantija

Tai — ne žurnalistų pramanai, o dar iki antrojo rinkimų turo politikos apžvalgininkų ir politologų išdėstytos pranašystės. Manoma, kad jau po pusmečio naują koalicinę Vyriausybę formuos socialdemokratai.

Prezidento Valdo Adamkaus įgaliojimus sudaryti naująją Vyriausybę gavęs Andrius Kubilius po aštuonerių metų pertraukos turi progą įrodyti, kad opozicijoje buvę konservatoriai, jėgas sustiprinę krikščionimis demokratais (TS-LKD) ir gavę net 45 mandatus, laidytą kritiką gali paversti kūnu.

Keturių parlamento partijų — TS-LKD, Tautos prisikėlimo partijos (TPP), Liberalų sąjūdžio (LS) bei Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) koalicija, būsimajame Seime turėsianti mažiausiai 80 mandatų, turėtų būti pati stipriausia pastaruoju metu. Tačiau politologai neatmeta, kad stiprumas gali būti tik paviršutinis įvaizdis, o iš tikrųjų koalicija bus pažeidžiama.

Naujasis ministrų kabinetas, politologų teigimu, darbą greičiausiai pradės kitų metų sausį. Priežastis — nenoras prisiimti atsakomybės už kitų metų deficitinį biudžetą, kurio projektą dar būtų galima taisyti šiemet. Jei taip atsitiks, naujosios koalicijos, kuri deklaruoja susirūpinimą krašto ekonomine padėtimi, autoritetas visuomenės akyse sumenks. O tai jau būtų rimtas pagrindas svarstymams, kiek apskritai naujoji Vyriausybė yra pajėgi valdyti.

Bene svarbiausia aplinkybė susvyruoti naujajai Vyriausybei — kitų metų gegužę vyksiantys prezidento rinkimai, nes dabartinio šalies vadovo kadencija baigiasi kitų metų liepos 12 d. Pagal įstatymą, išrinkus naują prezidentą, Vyriausybė bus priversta įteikti mandagumo atsistatydinimo raštą, o naujasis šalies vadovas turėtų spręsti, ar Vyriausybei pratęsti įgaliojimus, ar reikalauti naujos.

Kitų metų birželio viduryje vyks rinkimai į naują Europos Parlamentą. Tai irgi gali būti savotiškas pagalys A.Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės ratuose.

Jau dabar politikos apžvalgininkai prognozuoja, kad Tėvynės sąjunga gali būti palikta likimo valiai savo partnerių, kurie pasuks į kairę po pirmųjų sunkumų.

„Ar ši koalicija bus pajėgi dirbti? Iš esmės labiausiai neaišku dėl Tautos prisikėlimo partijos. Ne dėl A.Valinsko, kuris jau matuojasi Seimo pirmininko kėdę. Kiti Tautos prisikėlimo partijos nariai gali sukelti daug galvos skausmo. Kaip jie dirbs politinį darbą?“ — svarstė politologas Virginijus Savukynas, kurį vargu ar galima įtarti nemeile TS-LKD.

V.Savukynui nerimą kelia ir naujosios Seimo daugumos taktika: „Ar šiai naujai koalicijai pavyks atsigręžti į žmogų? Ar ji užsiims postų dalyba, o paskui savo valdžios įtvirtinimu? Pagaliau kyla klausimas: ar bus raganų medžioklė, ar priešinama tauta, demonizuojami net ne politiniai priešininkai, o kitaip mąstantys?“

Abiem atvejais politologas teisus, nes politikus perspėja ir pati istorija. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, konservatorių lyderiai supriešino tautą į savus ir svetimus, intensyviai vykdė raganų medžioklę. Trumparegiškos politikos finalas — tuometės Lietuvos demokratinės darbo partijos absoliuti pergalė 1992 metų Seimo rinkimuose.

Viktoro Uspaskicho sukurtos Darbo partijos pavyzdys irgi įrodo, kad net gausūs mandatai Seime nėra pagrindas tikėtis ilgiau išsilaikyti Vyriausybei.

Seimo kanceliarijos Parlamentinių tyrimų departamento direktorius, politologijos mokslų daktaras Alvidas Lukošaitis linkęs manyti, kad naujojo Seimo daugumos koalicija — ideologiškai prieštaringų partnerių koalicija. Šis politologas daug griežčiau vertina A.Valinsko suburtą partiją ir mano, kad ji „blogiau negu populizmas“ — V.Uspaskicho arba pašalinto prezidento Rolando Pakso suburtos partijos.

Politikos apžvalgininkas, buvęs viešosios organizacijos Konservatizmo klubo prezidentas, buvęs Tėvynės sąjungos frakcijos referentas Seime Vladimiras Laučius įtarus ne tik dėl TPP draugystės su konservatoriais.

Galimą pavojų didžiajai koalicijai Seime jis įžvelgia ir LiCS pozicijoje: „Klysta įsivaizduojantys, kad LiCS yra labiau linkusi derėtis su konservatoriais negu su socialdemokratais. Liberalcentristai su jų ryšiais, interesais ir postais sukasi LSDP politinėje orbitoje.

Manyti, kad dabartinis LiCS šliejimasis prie Tėvynės sąjungos yra natūralus, tvirtas ir ilgalaikis, būtų mažų mažiausiai naivu“.

Praėjusios savaitės įvykiai nori nenori verčia manyti, kad politologų įžvalgos, jog didžioji Seimo koalicija bus plėšoma vidaus nesutarimų ir ambicijų, turi pagrindo.

Keturioms partijoms pasirašius pareiškimą dėl valdančiosios koalicijos sudarymo, visuomenei tapo įtartinas TPP vedlio A.Valinsko elgesys, pirmiausia — picų ragavimas su V.Uspaskichu.

Kiek tvirtos turėtų būti TS-LKD ir TPP vedybos, žiūrovams turėjo atsakyti TS-LKD vicepirmininkės Rasos Juknevičienės ir A.Valinsko išpažintis vienoje televizijų, kuri iš anksto anonsavo bene svarbiausią dienos įvykį.

Tačiau žiūrovams teko pasitenkinti R.Juknevičienės ir politikos apžvalgininko V.Laučiaus pokalbiu su laidos vedėju. Tada parlamentarė teprasitarė, kad konservatorių pasitikėjimas A.Valinsko partija yra avansas.

Keturių partijų derybose praėjusią savaitę paaiškėjo, kad ambicijų tapti naujojo Seimo pirmininku turi ne tik A.Valinskas, bet ir LS vairininkas Eligijus Masiulis. Ar beveik dvigubai narių naujajame Seime turėsianti TPP sutiks su siūlymu kėde dalytis paeiliui? Pagaliau į tokią dvivaldystę vertins Seimas? Taigi atrodo, kad praėjusią savaitę priimtas koalicinių partijų sprendimas Seimo pirmininko kėdę patikėti A.Valinsko TPP bet kada gali būti partnerių revizuotas.

Artūras Zuokas, LiCS pirmininkas, retoriškai klausia: „Bet kaip paaiškinti kai kurių žurnalistikos profesionalų sunkiai tramdomą norą padaryti viską, kad tik naujosios koalicijos partneriai nesusitartų? Stengiamasi sukiršinti įvairių partijų atstovus ir tiesiog įrodyti, kad jie kartu negali dirbti. Iš kur toks pasipriešinimas?“

Gal baimė būti supriešintam — viena priežasčių, kodėl antrajame koalicijos lyderių derybų raunde prie apskritojo stalo nesėdėjo LiCS pirmininkas A.Zuokas? O gal tai — savotiškas demaršas, kad preliminariose ministrų kėdžių dalybose šiai sąjungai buvo siūloma tik viena sėdimoji vieta?

Kad ir kuria kryptimi pasisuktų aistros partijoms dalijantis ministrų bei Seimo komitetų pirmininkų portfelius, naujosios Vyriausybės lauks Sizifo darbas stabilizuojant ekonominę padėtį, pažadų rinkėjams įgyvendinimas.

„Didelių valymų nebus“, — ministerijų ir jiems pavaldžių institucijų valdininkams prižadėjo būsimasis penkioliktosios Vyriausybės vadovas A.Kubilius.

Pažadas avansu intriguoja. Tačiau kaip jis suderinamas su TS-LKD rinkimų pažadais mažinti išpūstą valdininkijos aparatą?

O statistika būtų ne būsimojo premjero naudai. Statistikos departamento duomenimis, šiuo metu yra per 55 tūkstančius algą gaunančių valstybės tarnautojų — vien per pastaruosius dvejus metus jų padaugėjo net 7,5 tūkstančio. Ekonomistų skaičiavimu, vieną jų išlaikyti valstybei per metus atsieina vidutiniškai 35—40 tūkstančių litų. O per 7 tūkstančius padidėjusi valstybės tarnautojų armija — tai vos ne 300 milijonų litų iš biudžeto. Skaičiuojant kitaip — ne mažiau negu ketvirtadalis planuojamo „Sodros“ deficito.

Taigi iš tikrųjų naujajam premjerui teks rinktis vieną iš dviejų blogybių — arba tesėti rinkėjams duotus pažadus mažinti valstybės valdymo išlaidas, arba tęsti dabartinės Vyriausybės pasirinktą kadrų politiką.

Kokį gelbėjimo ratą ekonominės krizės akivaizdoje ruošiasi mesti būsimasis premjeras A.Kubilius? Ar neatsitiks taip, kad vos tai pabandžius naujoji Vyriausybė su pagreičiu smigs į dugną?

„Esame pasiruošę veiksmų planą įgyvendinti kaip airiškojo pavyzdžio Nacionalinį susitarimą, kuris airiams padėjo 1987 metais rasti išeitį iš ilgalaikės ekonominės krizės. Todėl suformuota mūsų Vyriausybė iš karto imsis iniciatyvos ir sieks, kad toks susitarimas būtų parengtas ir pasirašytas“, — tai citata iš TS-LKD rinkimų programos.

Dar neprasidėjus oficialiai rinkimų kampanijai A.Kubilius buvo pamėgęs akcentuoti, kad tolesnis Lietuvos kelias — airiškasis, o ne portugališkasis, kurį siūlo Gedimino Kirkilo Vyriausybė.

Kas tas airiškasis kelias į ekonomikos sėkmių viršūnę? Airija tiek gyventojų skaičiumi, tiek plotu panaši į Lietuvą.

Airija — valstybė, kurioje per pastarąjį dešimtmetį bendrojo valstybės produkto (BVP), skaičiuojant vienam statistiniam jos gyventojui, sukuriama daugiau negu vidutiniškai ES. Kitaip tariant, šioje šalyje gyvenimo lygis yra ganėtinai aukštas, šalis patraukli investuotojams.

„Lietuvoje dažnai diskutuojama apie Airijos ekonominį stebuklą, tačiau pamirštama, kad jis įstojus į Europos Sąjungą 1973 m. prasidėjo ne iš karto, o maždaug po 12—15 metų, t.y. antrojoje devintojo dešimtmečio pusėje. (...) Pažymėtina ir tai, kad įstojus į ES Airijai iš karto buvo skiriamos didžiausios finansinės paramos lėšos vienam gyventojui“, — pagrindinę priežastį, kodėl Airijos ekonomika kilo lyg ant mielių, dar prieš dvejus metus Lietuvos politikams buvo atskleidęs ekonomistas Gitanas Nausėda.

G.Nausėdos teigimu, vien 1994—1999 metais Airijai kasmet iš ES struktūrinių fondų buvo skiriama 1,9 procento BVP paramos.

Teigiama, kad vien struktūrinių fondų parama sudarė 10 procentų Airijos ekonomikos augimo 1988—1998 metais.

Ką tai reikštų Lietuvai?

Praėjusiais metais Lietuvoje BVP sudarė maždaug 96 milijardus litų. Jei būtų laikomasi Airijos pavyzdžio, mūsų šalis galėjo tikėtis apie 5 milijardų litų paramos.

Tuo tarpu šiandienos realybė kitokia: 2004—2006 metų programavimo laikotarpiui iš struktūrinių fondų Lietuvai tebuvo skirta vos per 3 milijardus litų. Šios lėšos turi būti panaudotos iki 2010 m. pabaigos.

Apskaičiuota, kad per paskutinį dešimtmetį Airija iš ES gavo apie 35 milijardus litų. Subsidijos žemės ūkiui nuo maždaug 69 milijonų litų 1974 metais išaugo iki beveik 3 milijardų litų 1996 metais.

Dar daugiau įspūdingų skaičių: 1998 metais tiesioginės užsienio investicijos Airijoje buvo apie 32 milijardus litų, o po metų — jau net 72 milijardai litų.

Kaip sakoma, būkime vargšai, bet teisingi: ar naujoji Vyriausybė gali tikėtis ne tik tokios finansinės ES paramos, kuri šiandienos kainomis turėtų būti vos ne dvigubai didesnė negu teikta Airijai, ir milijardinių užsienio investicijų?

Vargu. Taigi greičiausiai tik laiko klausimas, kada naujoji Vyriausybė prisipažins negalinti įvykdyti iš anksto duotų pažadų ir sutiks, kad šiandienos ekonominė situacija Lietuvoje daugiau priklauso ne nuo Vyriausybės orientacijos į kairę ar dešinę, o nuo bendros ES ir pasaulio ekonomikos.

Jei naujoji Vyriausybė nenorės savęs pasmerkti greitesniam žlugimui, giliau į stalčius turės paslėpti liberaliųjų koalicijos partnerių eskaluotus pažadus, kuriems antrina ir konservatoriai, — mažinti mokesčius. Tas pats Airijos pavyzdys sako, kad ekonomikos ir gyventojų gerovės šuolis buvo pasiektas, kai mokesčiai buvo dideli, kai kurie siekė net 40 procentų grynojo pelno.

Nors naujosios Seimo daugumos Vyriausybė dar popieriuje, tačiau de facto premjeras A.Kubilius jau sulaukė kirčių iš saviškių.

Konservatorių rėmėjai jau piktinasi, kodėl Vyriausybę buriantys politikai nebežada laikytis per rinkimus duotų pažadų sutramdyti nacionalinį investuotoją LEO LT. Tuo tarpu A.Kubilius žada galvoti tik apie galimus nacionalinio investuotojo stebėtojų tarybos pokyčius.

Konservatorių vicepirmininkė ir greičiausiai būsima karybos ministrė Rasa Juknevičienė dar atsargesnė ir aidu atkartoja dabartinės G.Kirkilo Vyriausybės žodžius: jeigu kas mato problemų dėl nacionalinio investuotojo steigimo, reikia palaukti Konstitucinio teismo ir Europos Komisijos išaiškinimų.

Vėlgi tik laiko klausimas, kada A.Kubiliaus Vyriausybę pasieks verslininkų smūgiai iš pajūrio. Mat Susisiekimo ministerija ką tik pareiškė, kad planuojamo giluminio jūros uosto statyba greičiausiai nebus pradėta. O tai — dar viena nemaloni žinia konservatorius gausiai pinigais rėmusiam verslo magnatui Bronislovui Lubiui.

Taigi pasaulinė ekonominė krizė, artėjanti žiema ir būsto išlaikymo įkainių padidėjimas, gresiantis nedarbas būsimai Vyriausybei gali būti tik menka problema, palyginti su ketinimais ištraukti iš ekonominės duobės valstybę.

Kiauras biudžetas ir menkos galimybės sutaupyti, metinio valstybės biudžeto dydžio skola naujajai Vyriausybei gali būti neįveikiama kliūtis darniai dirbti. Jau šiandien akivaizdu, kaip kiekviena partija stengiasi kuo šilčiau užsikloti ta pačia, vienintele, antklode.