Socialdemokratai iki paskutinės akimirkos taip ir negalėjo patikėti, kad
valdžios traukinys išeis be jų. Ant kaktų švietė raudonosios rožės viltis, jog
naujoji dauguma nesugebės sklandžiai pasidalyti postų.
Pasidalijo. Ir amžinieji XXI amžiaus Lietuvos valdžioje liko tokie pat
nereikalingi, kaip R.Paksas ir V.Uspaskichas.
Nuleidę galvas socialdemokratai nuspūdino į opoziciją, iš nervų tik dar
kartą prikiaulindami būsimajai Europos kultūros sostinei - palikdami
politinio piloto lavoną dvokti Vilniaus savivaldybės dangoraižyje.
Ką padarysi - net vien tik šamaniškais užkeikimais nuo 2004-ųjų balandžio
6-osios gyvas R.Paksas pagaliau suprato, kad kuo jau kuo, o
Lietuvos prezidentu jis jau daugiau niekada nebus išrinktas.
Puspenktų metų - kaip katei į užpakalį. Su nebūdingu pašalintajam
humoru pripažino: „Į svečius su tokiu mandatų skaičiumi nenueisi“.
Iki 2009-ųjų birželio R.Pakso niekas nereabilituos, o iki 2014-ųjų -
apskritai visi pamirš, kas toks buvo R.Paksas.
Jeigu ne Vilniaus socialdemokratų politinis žemiažiūriškumas, R.Paksas
jau dabar galėtų ramiai uždaryti individualią įmonę „Tvarka ir teisingumas“,
kaip bankrutavusią.
Kad ir koks nepalankus metas rinkoje, laikas grįžti į verslą. Akivaizdaus
politinio numirėlio daugiau niekas nebešelps. Mėtyti pinigus tik tam, kad koks
V.Mazuronis galėtų patekti į Seimą su sūneliu ant rankų? Na, jau ne - šitai net
„tvarkdarių“ rėmėjams per daug.
Bet įdomiausia stebėti V.Uspaskichą.
Darbo partijos prezidiumas ir frakcija Seime įpareigoti palaikyti
valdančiąją daugumą ir valdančiosios daugumos sprendimus. Netgi
drastiškus, kaip džiugiai Kėdainiuose nusprendė Darbo partijos taryba,
po kurios, matyt, dar neatsitokėjusi ponia L.Graužinienė paskelbė urbi
et orbi, kad pasaulio ekonominė krizė gali tęstis nei daug, nei mažai, o
visus 15 metų.
Hmm, V.Uspaskichui tai jau tikrai garantuotai tiek.
Iš tiesų, o kur tas įsimintinasis kniaziaus pasipūtimas? Kur išgaravo
Archangelsko bičo stilius bendraujant su konservatoriais: „Nu, ką tu, Jurgi“?
Kas pamiršo, primenu: taip iš konservatoriaus J.Razmos dar visai neseniai visose
televizijos laidose tyčiodavosi V.Uspaskichas.
Išgaravo kaip kamparas iš pamiršto užsukti buteliuko. Tik ant kalno
pliko kniazius su keliom ištikimom moterėlėm liko, kas jo senobiniam
kniaziaus grožiui dabar tiki?
Viską padarytų uodegą pabrukęs V.Uspaskichas, kad tik naujoji dauguma
priimtų į valdžios smėlio dėžę. Jeigu ne pažaisti ES pinigų dalybas, tai
bent jau nuo baimės atsiginti. Darbo partijos finansinių suktybių
bylos, taigi, artėja prie teismo, o apie konservatorius tiek prikalbėta, kad oj, oj, oj.
Juk nepamirš, blin, - kerštingi.
Bet kam nugalėtojams toks V.Uspaskichas, jeigu apsukresnieji darbiečiai ir
taip po vieną atgailaudami atbėgs. Kaip ir paksininkai. Toks jau Lietuvos
politikos algoritmas: iš opozicijos bėgo, bėga ir bėgs į valdančiąją daugumą.
Naujosios Vyriausybės schema buvo sukurta greitai. Postais pasidalyta
dar greičiau. Ir be sensacijų. Jaunesnioji žurnalistų karta net pasimetė -
kaip čia dabar taip, juk nebūdavo tokių dalykų.
Būdavo, bet tik labai seniai.
Kaip vertinti numanomą ministrų kabinetą? Tikrai ne pats blogiausias
variantas. Nors galima kalbėti ir apie dvejopą įspūdį.
Dauguma paskelbtų arba numanomų kandidatų į ministrus (A.Šemeta,
R.Šukys, A.Sekmokas, I.Degutienė, R.Juknevičienė, R.Šimašius,
G.Steponavičius, E.Masiulis, K.Starkevičius) turintys darbo
Seime ir net ministrų kabinete patirties, o Lietuvoje tai itin svarbu,
dar ir rimtai niekur neužkliuvę politikai.
Bet yra ir tamsių arkliukų.
Antai į Seimą Tėvynės sąjungos sąraše išrinkta Kuršių nerijos
nacionalinio parko direktorė A.Stancikienė, sužinojusi, kad A.Valinskas
į Tautos prisikėlimo partijai skirtą be galo svarbų aplinkos ministro
postą gali siūlyti Neringos vicemerą A.Burkšą, sureagavo aiškiai
nepalankiai.
„A.Burkšas yra gerokai susipykęs su aplinkosauga, - komentavo
A.Stancikienė. - Jei jis savo vadybinius gebėjimus naudos, kaip ir dabar,
verslo plėtojimo tikslais, padarys žalos gamtai“.
Beje, kas pasakys, kuriai partijai priklauso A.Burkšas? Pernai į
savivaldybių tarybos rinkimus dabartinis Neringos vicemeras lyg ir ėjo
nešdamas „abonento“ vėliavą?
Jei jis ir dabar liberalcentristas, vadinasi, A.Zuokas gauna ne dvi, o
tris ministerijas? Dar anksčiau A.Burkšas yra buvęs konservatoriumi, o
gal net ir Tautos pažangos partijos nariu. Beliko „prisikelti“?
Velnią supaisysi. Bet jeigu jau Neringos savivaldybėje politinę patirtį
kaupęs politinis vyras taps aplinkos ministru, rimta opozicija
bent jau koalicijos dešinėje jam - garantuota.
Kaip visada, įdomiausia kultūros ministro kandidatūra - šiaulietis
L.Dinis. Nėra politinis našlaitis - turi darbo Šiaulių taryboje patirties.
Irgi buvęs zuokininkas.
Įmanoma ir trintis tarp konservatorių ministrų, kuriuos bendraminčiais
pavadinti gali tik politikos naujokas. Čia galima išskirti bent tris
skirtingas grupes.
Pirmoji - A.Kubilius ir jam artimesni, su ekonomika nesipykstantys
tokie veikėjai, kaip A.Šemeta, A.Sekmokas, D.Kreivys bei iš dalies -
racionaliai mąstanti, tik nedrįstanti to viešai deklaruoti, nes ne kartą
per pastaruosius dvejus metus partijoje buvo išvadinta prieše,
I.Degutienė.
Iš kitos pusės, radikalai - R.Juknevičienė ir A.Ažubalis, jei tik
Tėvynės sąjungos vadams trumpam aptems protas, o prezidentas V.Adamkus
nuspręs, kad tas užtemimas yra Dievo siųstas ženklas, ir A.Ažubalį vis
dėlto nuspręs paskirti užsienio reikalų ministru.
Kuriai pusei priskirti žemės ūkio ministrą K.Starkevičių, spręskite
patys. O kiek dar konservatorių, norėjusių tapti ministrais, liks už
ministrų kabineto borto. Tarp jų - ir visi krikščionys demokratai.
Gal ir nesišakos, kaip buvo iki šiol, bet vis tiek truputį pikta.
Šiandien pasigirdo gandų, kad I.Degutienė atsisako būti socialinės apsaugos ir darbo ministre. Vietoj jos - buvęs krikščionių demokratų lyderis V.Stundys? Žodžiu, intriga nebaigta.
Tamsiausias arkliukas - būsimasis ūkio ministras D.Kreivys.
Verslininkas, daug tekstų prirašęs apie ekonomiką, bet lyg ir iš
jaunalietuvių perbėgęs? Jaunalietuvis ir Ūkio ministerija? Skamba
intriguojančiai.
Tiesa, visą šią tikrai į gera pusėtiną ministrų kabineto dėlionę vis
dėlto galima sugriauti vienu vieninteliu balsavimu.
Jeigu Seimas praverčia A.Valinsko kandidatūrą į Seimo pirmininkus, visa
tai, kas čia pasakyta apie ministrų kabinetą, tampa apskritu nuliu.
Balsavimas dėl Seimo pirmininko - pirmasis tikras naujosios
Lietuvos valdžios, pirmiausia jos ariergardo, žaidime dar nedalyvavusių eilinių keturių partijų partinių, patikrinimas karo lauko sąlygomis. Mat šis balsavimas - slaptas.
Avangardas kol kas su savo uždaviniais susitvarkė geriau nei dviejų
ankstesnių Seimo kadencijų avangardai.
Tai, kad būsimoji dauguma bent jau formaliai ėmėsi antikrizinio plano,
jai prideda dar ir solidumo. Ir verkti dėl galimai nukerpamų kai kurių
socialinių išmokų nereikėtų, juolab prezidentui V.Adamkui.
Kai tėvo kišenėje švilpauja vėjai, kritikuoti jį už tai, kad vaikui
nenuperka naujų džinsų, mažų mažiausiai keista. Anksčiau sriūbauti
reikėjo, kai G.Kirkilas ir K taškėsi Lietuvos ūkiui nepakeliamais pažadais,
remdamiesi siurrealistiniu ekonomikos vaizdu.