Rusiški degalai tuština vairuotojų pinigines

„Ekstros“ žurnalistė prisipylė Utenos rajone pirktų kontrabandinių degalų. Šis sprendimas gerokai kirto per kišenę, o vizitai į servisą tapo reguliarūs.

Šio eksperimento iš anksto neplanavau. Prisipažįstu: ir anksčiau prasikalsdavau savo automobiliui įsipildama gerokai pigesnių rusiškų degalų, tolyn vydama mintį, kad nuo kontrabandinio dyzelino mašinai tikrai nenutiks nieko bloga.

Tų degalų nė kontrabandiniais nepavadinsi: sąlygiškai pigių degalų Rusijoje, Baltarusijoje ar Kalinigrado srityje pripildyti vilkikai legaliai kerta mūsų valstybės sieną. Čia vilkikų vairuotojai nupila degalus ir parduoda.

Apskaičiuota, kad šiais degalais Lietuvoje jau varoma kone trečdalis automobilių.

Uteną paprastai pasiekia vilkikų iš Rusijos — nuo Daugpilio Latvijoje per Zarasus sukantis srautas. Vargu ar sumeluočiau rašydama, kad Šiaurės ir Rytų Aukštaitijos vairuotojai yra nukėlę kepurę prieš pigesnį rusišką dyzeliną.

Man pačiai neteko degalų pirkti tiesiai iš vilkiko vairuotojo. Nežinau, kurioje Utenos vietoje jie stabteli, kad galėtų pirkėjams pripildyti bakus. Bet dyzelinas iš jų nusėda gyvenvietėse aplink Uteną.

Lankydama Utenos rajone gyvenančius artimuosius, pati šiuo dyzelinu esu keletą kartų susigundžiusi. Kai vasarą degalų kainos šoktelėjo iki 4,5 lito už litrą, manasis „Nissan Sunny“ (jo dyzelinis variklis — 2 litrų darbo tūrio) buvo pasotintas maždaug ketvirtadaliu pigesniais rusiškais degalais. Bet niekada nesu rusiškų degalų pylusi į tuščią baką. Jie paprastai susimaišydavo su degalinėse pirkto dyzelino likučiais. Gal todėl vienintelis neigiamas pojūtis vairuojant taip pripildytą automobilį — lyg ir sumažėjusi jo trauka.

Vidurvasarį, kai Lietuvos degalinėse dyzelino kainos šokčiojo apie 4,5 lito už litrą, vilkikų vairuotojai jį pardavinėjo už 3,5. Spalio viduryje, kai degalinėse dyzelino kaina smuktelėjo iki 3,75—3,80 lito, rusiški degalai atpigo iki 3 litų. Vidaus rinkoje esančių ir kontrabandinių degalų kainų santykis iki šiol išlikdavo toks pat: 4:3.

Taigi spalio 12-ąją į baką, kuriame teliūskavo apie 25 litrus „statoilinių“ degalų, susiverčiau kita tiek rusiško dyzelino. Pastarasis tąkart man kainavo 75 litus: pirkdama dyzeliną po 3 litus, sutaupiau 15 litų.

Grįždama namo, iš Utenos į Vilnių, nieko įtartina nepajutau: automobilis važiavo kaip važiavęs. Bet jau kitądien užvesti mašiną buvo sunkiau. Anksčiau pakakdavo vos suktelėti raktelį, o dabar mašina ėmė spyriotis: starteris sukdavosi vis ilgiau, kol variklis užsikabindavo.

Maždaug po savaitės, kai nuvažiavau maždaug 250 kilometrų, vienas įvykis privertė gerokai pasinervinti. Spalio 21-osios rytą iš namų kiemo taip ir neišvažiavau. Paleidau variklį, kad jis nors keletą minučių pakaistų, bet vos pajudėjus iš vietos variklis užgeso. Pabandžiau dar kartą jį paleisti, bet iš duslintuvo išvirto kamuoliai šviesių dūmų. Dar vienas raktelio pasukimas, ir, atrodo, gyvybės neliko ne tik variklyje, bet ir akumuliatoriuje.

Ką daryti? Išsikviesti taksi į sodininkų bendriją, kurioje gyvename, nėra paprasta. O kaip apmirusį au-tomobilį iš tokio užkampio nugabenti į servisą?

Sprendimų atsiranda visuomet, tik jiems reikia šalto proto. Todėl atvėsinusi emocijas sugebėjau surinkti arčiausiai namų — už 5 kilometrų esančio automobilių serviso „Autotonas“ telefoną. Jame dirbantis meistras Marius keletą kartų buvo taisęs manojo „Nissan“ važiuoklės gedimus.

Taigi spalio 22 dieną automobilis buvo nutemptas į „Autotono“ kiemą. Meistrui galėjau pasakyti tik tai, ką diktavo nuojauta: gali būti, kad „Nissan“ užspringo rusiškais degalais. Bet juk visi tie „ligos požymiai“, kurie atsirado įpylus kontrabandinio dyzelino, galėjo būti ir paprasčiausias sutapimas — gedimas kažkur, degalų sistemoje, galėjo tūnoti ir anksčiau.

„Degalų filtras buvo užsikišęs. Pakeičiau jį“, — meistras Marius lyg ir pasidžiaugė atradęs tokią paprastą gedimo priežastį. Gūžtelėjau pečiais: automobilio techninė patikra buvo atlikta rugpjūtį. Ar galėjo per tris mėnesius užakti degalų filtras?

Už filtrą ir jo keitimą sumokėjusi 120 litų, iš autoserviso išvažiavau neramia širdimi. Marius patikino, kad į baką supilti 3 litrai benzino turėtų ištirpdyti jame susidariusias drumzles. Bet automobilis vis dar spyriojosi užvedamas. Trauka irgi buvo šiaip sau. Ties posūkiais įjungus antrąją pavarą, jis imdavo dusti ir trūkčioti. Taigi penki kilometrai kelio iki namų tapo šiokia tokia kančia.

Kitąryt kelionės į darbą istorija buvo panaši: automobilis sunkiai užsivedė ir trūkčiojo ties posūkiais. Laimė, iki miesto prisikasiau nesustodama. Bet netrukus variklis, keliskart automobiliui springtelėjus, liovėsi veikęs. Liko nuriedėti į pakalnę ir suakmenėti troleibusų stotelėje. Dar vienas spontaniškas raktelio pasukimas, ir vietoj veikiančio variklio garso pro langus vėl ėmė virsti balkšvų dūmų kamuoliai.

Šįkart teko pasikliauti tik „Autotono“ meistrų gera valia: jie dar turėjo žmoniškumo, ir po kelių valandų apmiręs „Nissan“ atsidūrė to paties serviso kieme.

Pati galėjau kliautis vien ramybės neduodančia nuojauta: priprašiau meistro, kad jis išleistų tuos nelemtus, ir dar benzinu praskiestus, degalus. O visa kita buvo — jo valia.

„Puikūs degalai. Visa kita — grynas atsitiktinumas“, — iš Utenos skriejo mano bičiulių SMS žinutės. „Nuosėdos užkimšo purkštuvus: degalai į variklio cilindrus nebe įpurškiami debesėliu, bet įvarva srovele“, — atrėmė draugai Vilniuje.

„Mes visi važinėjame prisipildę bakus šių degalų ir vargo nematome, — ginčijo Aukštaitijoje gyvenantys vokiškų automobilių vairuotojai ir patarinėjo: — Galbūt atsirado įtrūka „Nissan“ variklio galvutėje?“

„Nuosėdos užkimšo degalų tiekimo sistemą, gal ir patį degalų siurblį“, — iš peties kirto stovykla Vilniuje.

„Galas man ir mano „Nissan“, — galvoje ėmė kauptis mintis. Tuo tarpu serviso meistras, įvykdęs mano prašymą — išpylęs degalus ir išvalęs baką, ilgai galvos nesuko dėl gedimo priežasties.

„Pakeičiau perrūdijusį degalų tiekimo vamzdelį. Atrodo, variklis veikia gerai“, — po kelių dienų telefono ragelyje pasigirdo kuo ramiausias Mariaus balsas.

Raktelio pasukimas, akimirkos pauzė, ir variklis suburzgė taip gerai pažįstamu garsu. Šįkart už darbą meistrui sumokėjau 100 litų. Suskaičiavus, kad teko išpilti maždaug 40 litrų degalų mišinio, mano kontrabandinis nuotykis, sutaupęs 15 litų degalams, kainavo ne tiek ir daug: apie 370 litų. Bet vien nuo minties, kad būtų tekę pakeisti nors vieną degalų sugadintą degalų sistemos detalę, pasidarydavo silpna: visa tai galėjo ne juokais atsirūgti.

Prastos kokybės, dažniausiai iš Baltarusijos ir Rusijos į mūsų rinką plūstantis dyzelinas vienodai gadina ir lengvųjų, ir sunkiasvorių automobilių degalų sistemas.

Paprastam vairuotojui patikrinti dyzelino kokybės Lietuvoje bemaž nėra galimybių. Tai atlikti pajėgi būtų Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai pavaldi Šiaulių naftos produktų bandymų laboratorija. Bet ji dyzeliną gali ištirti tik pagal keletą parametrų: drėgnumą, sieringumą, tepamąsias ir kai kurias kitokias savybes.

Todėl į Lietuvą plūstančio nelegalaus dyzelino kokybė, atrodo, patikėta tik juo prekiaujančių vilkikų vairuotojų „garbės žodžiui“.

„Esame surinkę ir susisteminę duomenis, kokie degalai naudojami miško kirtimo ir traukimo technikoje ir kokių degalų sistemos gedimų joje atsiranda“, — sakė statybinėmis ir miško mašinomis prekiaujančios UAB „INTRAC Lietuva“ technikos direktorius Tautvydas Jautakis.

Maždaug per trejus metus įmonės sukaupti duomenys rodo, kad tose Lietuvos zonose, į kurias plūsta degalų srautas iš Baltarusijos, statybų ar miško technika (medvežiai, medpjovės ir kt.) genda daug dažniau nei Vidurio Lietuvoje ar Žemaitijoje.

„Miškininkai, kurie dirba rytinėje ar pietrytinėje Lietuvos dalyje, palei Varėną ar Šalčininkus, sugedus jų naudojamos technikos degalų sistemai, pagalbos į mus kreipiasi daug dažniau ir greičiau nei iš kitų teritorijų. Kartais pirmųjų signalų apie gedimus sulaukiame praėjus vos pusmečiui nuo pardavimo sandėrio“, — pasakojo T.Jautakis.

Tuo tarpu Vakarų Lietuvos miškininkai, kurie degalus paprastai perka iš didmenine prekyba besiverčiančių bendrovių, miško technika be problemų naudojasi 5—6 kartus ilgiau.

Savitumų turi ir pietvakarinė Lietuvos dalis: ten rusiškas dyzelinas plūsta iš Kaliningrado srities. Tačiau esant didelei apyvartai pačioje Kaliningrado srityje jis neužsiguli sandėliuose. Tai — vienintelis nelegalaus degalų tiekimo privalumas: kuo greičiau jie patenka į vilkikus ir kuo greičiau parduodami Lietuvoje, tuo mažiau žalos automobiliams pridaro.

Yra ir daugiau regioninių dyzelino naudojimo ypatumų. Šiauliai ir Radviliškis — du rajonai, kuriuose, tikėtina, naudojamas ne tik kontrabandinis, bet ir traukinių dyzelinas. O jis turi degalų filtrus užkemšančių abrazyvų.

„Laborantai, kurie tiria rusiškus degalus, kartais randa daugybę cheminių priemaišų, tačiau sunku pasakyti, kokiais junginiais jos pavirsta sušilusiuose dyzeliniuose degaluose, tekančiuose per visą automobilio degalų sistemą“, — kalbėjo T.Jautakis.

Bet kas nutinka, kai dyzelinis variklis penimas abejotinos kokybės degalais?

Mašinų eksploatuotojai pastebi, kad pamažu ima kristi variklio galingumas, padidėja degalų sąnaudos, iš išmetamųjų dujų vamzdžio ima verstis daugiau dūmų. Iš pradžių šie požymiai vos juntami, bet netrunka ateiti laikas, kai variklis teįstengia ištempti 80 proc. galios. Tai — ženklas, kad degalų sistemoje atsirado rimtų pokyčių. Kodėl taip nutinka, paaiškinti nėra painu.

Rusiškos naftos kokybei keliama anaiptol ne tokių pat reikalavimų kaip ES rinkose: sieros kiekis joje yra didesnis. Lietuvos, kaip ir ES, keliais daugumą automobilių varo vadinamieji tiesioginio įpurškimo dyzeliniai varikliai, kurie yra ypač jautrūs degalų kokybei.

Tiesioginio įpurškimo dyzeliniuose varikliuose sieros junginiai kristalizuojasi į kietąsias daleles, kurios įstringa degalų purkštuvuose. Pastarųjų adatos į cilindrus nebeįstengia įpurkšti degalų ir nieko kita nelieka, kaip užsikimšusius purkštuvus keisti naujais.

Daug sieros turintis dyzelinas sugadina ne tik purkštuvus. Prasti degalai daro tiesioginį poveikį siurblio detalėms, kurios degalų sistemoje sukuria reikiamą slėgį. T.y. kietosios sieros ir kitokių junginių dalelės įstringa degalus suspaudžiančiuose ir dozuojančiuose vožtuvuose ir degalų siurblys sugenda.

„Visos degaluose esančios priemaišos vienaip ar kitaip gadina automobilio degalų sistemą, todėl krinta variklio galia. Suremontuoti sugadintų šios sistemos elementų neįmanoma. Detales tenka keisti naujomis, o tai — brangu“, — sakė T.Jautakis.

Dar vienas dyzelino kokybę nulemiantis veiksnys — degalų sandėliavimo laikas ir sąlygos.

Dyzeline, sandėliuojamame ilgiau nei 1—1,5 mėnesio, atsiranda nuosėdų.

Net „Mažeikių naftos” gaminamo dyzelino, atitinkančio ES nustatytus standartus ir turinčio turėti 5 proc. biologinių aliejų, nevalia sandėliuoti ilgiau nei pusantro mėnesio. Antraip ant talpyklos dugno nugrimzta nuosėdos (jos panašios į aliejų ar gliceriną). Patekusios į automobilio baką jos užkemša visą degalų sistemą.

Degalų drėgnumas — irgi vienas blogiausių dyzelino požymių, nes drėgmė netrunka sukelti dyzelinių variklių degalų sistemos korozijos.

Kad ir kokia būtų degalų sandėliavimo tara, jei ji laikoma netinkamomis sąlygomis (dieną — sušyla, naktį — atšąla), joje ima kauptis kondensatas.

Naftos bendrovėms priklausančiose degalinėse cisternų dugnas yra kilstelėtas — pritaikytas drėgmei kauptis. Prireikus susidaręs vanduo išsiurbiamas.

Tuo tarpu neįmanoma nuspėti, kokiuose rezervuaruose degalus laiko atokesnių Rusijos ar Baltarusijos degalinių savininkai. Didelė tikimybė, kad talpyklas Rusijoje pripildę vilkikų vairuotojai į Lietuvą suveža ne tik pasenusį, bet ir drėgmės prisisunkusį dyzeliną.

„Dyzelinių variklių degalų sistemos metalas ypač jautrus drėgmei. Jei į degalų sistemą patenka nors kiek drėgmės, metalas juoduoja, yra veikiamas korozijos ir netrunka prarasti būtinųjų savybių. Variklis kurį laiką dar ištempia apie 80 proc. galingumo, bet netrukus degalų sistemą tenka remontuoti, sugadintas, korozijos pažeistas detales keisti naujomis“, — paaiškino T.Jautakis.

* Už 25 litrus rusiško dyzelino buvo sumokėta 75 litai. Toks pat dyzelino kiekis degalinėje spalio viduryje būtų kainavęs apie 90 litų.

* Degalų filtras ir mokestis už jo keitimą kainavo 120 litų.

* Automobilį nutempti į servisą, išvalyti degalų baką ir pakeisti surūdijusį degalų tiekimo vamzdį — 104 litai.

* Iš bako buvo išpilta 40 litrų degalų: maždaug už 150 litų.

* Jei būtų tekę ardyti ir valyti 1994-ųjų gamybos „Nissan Sunny“ degalų sistemą, tai galėjo kainuoti iki 1000 litų. Tačiau kainą nulemia degalų sistemos detalių kaina: naujas degalų siurblys, sugedus naujam automobiliui, gali kainuoti ir 10 000 litų.

Nėra dienos, kad dyzelinių variklių remontu užsiimančios UAB „Dyzelservisas“ meistrams netektų taisyti degalų sistemos gedimų.

Vanduo, chemikalų likučiai taroje, nuosėdos, aliejai, patekę į automobilio degalų sistemą, sukelia jos detalių koroziją arba ją suvis užkemša.

Per kiek laiko prastos kokybės dyzelinas pridarys vairuotojams rūpesčių, turi įtakos ir šių degalų tarša.

„Viena paprasčiausių degalų taršos priežasčių — nešvarūs bakai ar kanistrai. Jei dyzelinas supilamas į chemikalais užterštus bakus, tokie degalai gana greitai sukelia automobilio degalų sistemos detalių metalo koroziją“, — paaiškino UAB „Dyzelservisas“ technikos direktorius Michailas Gorbunovas.

Kartais užtenka labai nedaug, vos vienąkart, įpilti prastos kokybės dyzelino ir sistemą ima veikti korozija. Kuo naujesnis automobilis, tuo greičiau prasti degalai jam pridaro bėdos.

Automobilis netenka galios, bloga trauka, gęsta, dūmija, sunkiai užvedamas — tai pirminiai požymiai, įspėjantys, kad degalų sistemoje prasideda griūtis.

Anot M.Gorbunovo, ne tik kontrabandiniai degalai vairuotojams pridaro rūpesčių.

Taip gali nutikti degalų prisipildžius ir Lietuvos degalinėse. Drėgmė, jei degalai buvo blogai sandėliuojami, kaip ir chemikalai, sukelia degalų sistemos koroziją. Nuo per didelio (didesnio nei 3—5 proc.) biodegalų kiekio ši sistema užsiklijuoja. Jei dyzelinas skiestas benzinu, tai irgi sistemą išveda iš rikiuotės.

„Gali būti, kad ir patys degalai yra nedegūs. Kartais pakanka juos išpilti, degalų baką išplauti ir, pripylus gerų degalų, automobilis rieda toliau“, — sakė M.Gorbunovas.

Degalų sistemos diagnostika nėra itin brangi: pirminiame etape elektroninės sistemos (naujesniuose automobiliuose gedimų pradedama ieškoti būtent nuo jos) diagnostika kainuotų apie 90—120 litų. Tačiau remontas — korozijos pažeistas detales pakeisti naujomis — gali kainuoti ir dešimt kartų brangiau.