Su šiais įrenginiais dirbantys specialistai teigia, kad aparatūros rodmenys pasitvirtina 99 proc. Tačiau netrūksta manančių, kad bejausmį kompiuterį galima apgauti. Tai liudija Lietuvoje nutikusios istorijos ir „Ekstros“ eksperimentas.
Praėjusią savaitę už netyčinį žmonos nužudymą kukli bausmė buvo pasiūlyta vilniečiui Ryčiui Kubiliui. Melo detektoriaus testas parodė, kad jis nemeluoja — į upę žmoną įstūmė netyčia. Tačiau sutuoktinės artimieji įsitikinę, kad melo detektorių kaltinamasis greičiausiai apgavo, o žmoną po konflikto jis nužudė tyčia.
Kriminalistai nebuvo linkę tikėti melo detektoriaus išvadomis, kai inkasatoriaus apiplėšimu įtariamų asmenų atsakymai nesukėlė abejonių ir jie buvo paleisti. Tyrėjai iki šiol įsitikinę, kad paleido tikruosius nusikaltėlius.
Tačiau dažniausiai šis įrenginys įrodo įtariamųjų melą. Taip nutiko po tragiškų įvykių Pakruojo ir Raseinių rajonuose, kai melo detektoriaus išvados įrodė žudikų kaltę.
Taigi ar įmanoma apgauti melo detektorių? „Ekstros“ žurnalistė ryžosi eksperimentui ketindama tuo įsitikinti. Paaiškėjo, kad kompiuteris nėra visagalis.
Pas tyrėjus — skeptišku veidu
Nesu slaptųjų tarnybų agentė, perėjusi specialius mokymus, kaip suvaldyti emocijas ir mintis, kad kūno virptelėjimas neišduotų, ką galvoju. Taip pat nesu nei gera psichologė, nei psichiatrė. Bet net ir be jokio specialaus pasirengimo man pavyko apgauti poligrafą, dar kitaip vadinamą melo detektoriumi, bei vieną geriausių poligrafo specialistų Lietuvoje.
Ar tai reiškia, kad esu puiki melagė, ar tai, kad melo detektorius tėra brangus žaisliukas, kurio rezultatai gali būti prilyginami kortų būrimui?
Turiu prisipažinti, kad visuomet buvau skeptiškai nusiteikusi dėl melo detektorių ir visuomet manydavau, kad nors šis įrenginys padeda atskleisti daugybę nusikaltimų, jį apgauti įmanoma. Tačiau eidama išbandyti melo detektoriaus jaudinausi. Kiekvienas turi savų paslapčių, o ar tiriant nebus bandoma jas išsiaiškinti, nežinojau.
Jaudulys nedingo ir užmezgus smagų pokalbį su autoritetingais poligrafo specialistais Lietuvoje, Vadovybės apsaugos departamento (VAD) direktoriaus pavaduotoju socialiniams reikalams Vitu Saldžiūnu ir jo kolega, personalo skyriaus viršininku Ugniumi Miniatu. Pasak jų, 99 procentais tiriamų atvejų jie būna teisūs.
Kompiuteris, daugybė laidų ir mažas baltas aparatėlis, kuris ir yra visos poligrafo „smegenys“. Toks šiuolaikinis melo detektorius. Jis visai nepanašus į senuosius, braižančius kreives rašalu ant ilgo popieriaus lapo.
Norint išsiaiškinti, ar žmogus sako tiesą, nepakanka išanalizuoti vien kompiuterio nubraižytų kreivių. Todėl čia pat stovi maža vaizdo kamera, fiksuojanti kūno kalbą. Be to, tiriamąjį atidžiai stebi ir poligrafo specialistas.
Atspėjo pirmą šovusią mintį
Koks tyrimas bus atliekamas, nežinojau. Vyrai buvo paslaptingi, tik perspėjo, kad man bus atliekami trys testai. Vienas jų bus panaudotas mokslo tyrimui.
Kvėpavimą fiksuojantys laideliai ant juosmens, krūtinės, keistas daiktas ant galvos, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, yra labiau dėl akių, o ne žmogaus organizmo pokyčiams fiksuoti, — jaučiausi supančiota.
Kolega buvo perspėjęs, kad didžiausi melo išdavikai — pirštai. Pagal jų prakaitavimą poligrafo specialistai neva gali geriausiai nusakyti, ar tiriamas žmogus sako tiesą, ar ne.
Kai įsitaisiau juodame paprastame krėsle su patogiais ranktūriais, U.Miniatas specialiomis juostelėmis su davikliais apvyniojo mano abiejų rankų vidurinius ir bevardžius pirštus. Į galvą atėjo mintis, kad dabar apie mane melo detektoriaus specialistai sužinos viską, ką tik norės.
Ant kairės rankos jie man dar apvyniojo kraujospūdžio matuoklį. Be to, atliekant pirmąjį tyrimą, šaliku užrišo akis. Kaip man paaiškino, kad rezultatai būtų kuo tikslesni.
Per pirmąjį eksperimentą buvo tiriama mobiliojo telefono įtaka žmogaus organizmui. Poligrafo specialistai stebėjo, kaip kinta reakcija, kai šalia padedamas mobilusis telefonas ir kai jo nėra.
Viso to aš iš pradžių nežinojau. Man buvo tik patarta atsipalaiduoti, nesijuokti ir apie nieką negalvoti. „Pamedituokite“, — ramiu balsu patarė V.Saldžiūnas. Ir tą pačią akimirką pareiškė: „Kaip matau, prisiminėte kažką įdomaus ir malonaus“.
Be galo nustebau. Aš juk nenusišypsojau. Iš kur melo detektoriaus specialistas gali žinoti, kad prisiminiau vakar virusią diskusiją su bičiuliu apie meditacijos poveikį? Pasirodo, suspurdėjo mano širdis.
Vėliau V.Saldžiūnas man paaiškino: „Žmogus negali sėdėti ir nieko negalvoti. Iš kreivių galima pamatyti, kaip jis reaguoja į tas mintis. Akivaizdu, kad jums tuo momentu blykstelėjo opi mintis.
Bet ji visiškai nesusijusi su eksperimentu. Kreivėse atsispindi visa žmogaus savijauta. Mums, kaip specialistams, svarbu atskirti, kurios reakcijos yra svarbios, o į kurias neverta reaguoti“.
Tuokart mano skeptiška nuostata dėl melo detektoriaus stipriai sumenko. O kai poligrafo specialistas, stebėdamas kompiuterio ekrane braižomas kreives, tarstelėjo, kad esu be galo jautri, pamaniau, kad mano eksperimentas bus nevykęs — apgauti melo detektoriaus man niekaip nepavyks.
Tyrimams tinka ne visi
Pirmojo tyrimo rezultatai buvo aiškūs. Nereikia būti specialistui, kad pasakytum, jog organizmas stipriai reagavo į mobilųjį telefoną.
Prieš pradėdamas antrąjį tyrimą V.Saldžiūnas mane tarsi nuteikė, kad eksperimentas gali nepavykti. Amerikiečiai yra apskaičiavę, kad iki 5 procentų žmonių — nejautrūs arba jų reakcija vėluoja: jie elgiasi ne taip, kaip visi kiti, ir jiems negalioja įprastiniai fiziologiniai dėsniai.
Tų žmonių tirti melo detektoriumi netinka — iš jų negalima išgauti reikiamos informacijos.
Melo detektoriaus tyrimų rezultatai labai priklauso nuo asmens motyvų meluoti ar sakyti teisybę. Pasak V.Salžiūno, rusai poligrafijos specialistai net yra išvedę motyvacinio principo formulę.
Gerokai skiriasi rezultatai, kai poligrafu tiriami 5 dolerius ar 10 tūkstančių dolerių pavogę nusikaltėliai. Kai sprendžiamas žmogaus likimas — kalėjimas ar laisvė, kreivės paprastai būna ryškesnės ir aiškesnės.
Turimos pinigų sumos neatspėjo
Po pasirengimo V.Saldžiūnas lyg tarp kitko paklausė: „Jūs šiuo metu turite pinigų? Pasižiūrėkite, kiek jų yra piniginėje, bet mums nesakykite“. Atsipalaidavau. Antrasis tyrimas bus tik žaidimas — man net nereikės meluoti. Nereikės nieko sakyti.
Poligrafas fiksuos mano organizmo reakciją išgirdus skirtingas specialisto tariamas pinigų sumas. O pagal gautus rezultatus tyrėjas mėgins atspėti, kiekgi iš tiesų mano piniginėje yra pinigų.
Netikėtas V.Saldžiūno klausimas, ar šiuo metu aš nevartojanti jokių vaistų, sukėlė nerimo. Kas man blogai? Negi melo detektorius mato ir mano ligas? Patikinau, kad nevartoju jokių vaistų. Ir tąkart nemelavau. Poligrafo specialistas buvo nustebęs.
Kai primygtinai paklausiau, kodėl kilo toks klausimas, jis atsakė, kad mano pirštų odos laidumas labai mažas. Paprastai jis sumažėja, kai žmogus vartoja narkotikus.
Nežinau, ar tai buvo provokacija mėginant išsiaiškinti, kaip reaguoja mano kūnas, veidas, išgirdus nemalonų teiginį. Jaučiausi sutrikusi ir tarsi pagauta, nors iš tiesų niekuomet nesu vartojusi jokių narkotinių medžiagų.
Matydamas mano sutrikimą juokaudamas V.Saldžiūnas rado pateisinimą — galbūt kaltos mano pirštams šiek tiek per didelės juostelės su davikliais.
Man buvo liepta išsitiesti, pilnomis pėdomis tvirtai remtis į žemę, nesidairyti ir nelinksėti galva. Nusprendžiau, kad geriausia visai negalvoti apie konkrečią pinigų sumą. Prisipažinsiu — labai norėjau apgauti ir poligrafą, ir jo specialistą.
Todėl įsistebeilijau į vieną tašką lubose ir girdėdama ramiu tonu lėtai V.Saldžiūno tariamus žodžius: „nieko neturite“, „iki 10 litų“, „iki 20 litų“, „iki 50 litų“, „iki 100 litų“, „iki 150 litų“, „iki 200 litų“ ir „daugiau nei 200 litų“, nuolat sau mintyse kartojau labai moterišką ir malonų sakinį: „Už tokią sumą nusipirksiu sau naujus batelius“.
Neaptarę rezultatų nusprendėme tą patį tyrimą pakartoti antrą kartą, tik į pateiktus klausimus garsiai atsakinėjant „taip“ arba „ne“. Pasirinkau paprasčiausią taktiką atsakymus kaitalioti iš eilės — vieną kartą „taip“, kitą — „ne“ ir nuolat mintyse kartoti tą pačią frazę.
Kai buvo pasakyta tikroji mano turima suma (piniginėje turėjau 120 litų), buvo eilė atsakymui „ne“.
Baigęs šį tyrimą V.Saldžiūnas pranešė, kad jis žino teisingą atsakymą. Tiriant mano kreivės stipriai kilo į viršų išgirdus atsakymą „daugiau nei 200 litų“.
„Jūs bandėte žaisti žaidimus. Bet ir aš, ir kompiuteris sakome, kad turite daugiau nei 200 litų“, — patenkintas konstatavo V.Saldžiūnas. Kalbėdamas apie tylųjį testą, kai man net nereikėjo meluoti ir buvo fiksuojamos vien mano kūno reakcijos, poligrafo specialistas sakė esąs įsitikinęs šimtu procentų.
Antrasis testas jam atrodė ne toks ryškus ir akivaizdus kaip tylusis. Antrojo testo kreivės labai akivaizdžiai išdavė, kad stengiuosi meluoti atsakydama „taip“ į teiginį, kad nieko neturiu. Kai buvo ištartas teisingas atsakymas — „iki 150 litų“, mano reakcija niekuo nesiskyrė, kaip ir išgirdus kai kuriuos kitus atsakymus.
Regis, mano žaidimai pavyko — pasiekiau tikslą. Man pavyko apgauti 99 procentais atvejų teisingas išvadas padarantį šiuolaikinį melo detektorių ir šešiolikos metų patirtį turintį vieną autoritetingiausių Lietuvos poligrafo specialistų.
Kaltinamasis apgavo detektorių?
Prieš porą mėnesių paskelbta, kad pasitikrinti melo detektoriumi sutiko vilnietis 44 metų Rytas Kubilius, kaltinamas 2004 metų rudenį nužudęs savo žmoną Daivą. Pagal teisėsaugininkų versiją, R.Kubilius savo žmoną tyčia įstūmė į Neries upę ir moteris nuskendo.
Pats įtariamasis tvirtino, kad visa tai įvyko netyčia. Porai audringai aiškinantis santykius Neries krantinėje, jis netyčia įstūmęs žmoną į upę, bet nepuolęs gelbėti.
„Įvyko tragedija. Neatsargus susistumdymas ir ji įkrito į vandenį. Aš ją gelbėjau, bet fiziškai jos negalėjau sugriebti. Šokau į vandenį paskui ją. Ji mokėjo plaukti. Šaukiau, kad nusimestų paltą. Bet jos pačios nemačiau, tik raibuliavo vanduo“, — taip apie įvykį pasakojo R.Kubilius.
Moters lavono policija iki šiol nerado. Tai atrodo keista, nes Neris anksčiau ar vėliau atiduoda savo aukas. Todėl įtikima dar viena versija — kad R.Kubilius savo auką sudegino ar kur nors užkasė. Tačiau melo detektoriaus specialistai atlikę tyrimą pareiškė, kad R.Kubilius nemeluoja.
Kaip šiuo atveju elgtis pareigūnams, jei Lietuvoje beveik nebūta atvejų, kad narpliojant kriminalines bylas poligrafo duomenys neatitiktų tikrovės?
„Melo detektorius niekada nepasakys — kaltas žmogus ar ne. Jis tik gali konstatuoti — padarė žmogus tai, kuo įtariamas, ar ne. R.Kubiliaus atveju teigėme, kad jis savo žmonos nesudegino krosnyje ir neužkasė. Tačiau ar tyčia jis ją įstūmė į upę, ar ne, suteikė jai visą būtina pagalbą ar ne, šito nežinome“, — diplomatiškai atsakė V.Saldžiūnas.
Nors aparatas parodė, kad kaltinamasis galbūt nemeluoja, tai neįtikino dingusios jo sutuoktinės giminių. Jie klausė, kodėl R.Kubilius apie žmonos įstūmimą papasakojo tik beveik po metų tylos, kai buvo priremtas įrodymų?
Dvikovai su melo detektoriumi jis ryžosi po tragedijos praėjus ketveriems metams. Gal per tiek laiko jis sugebėjo tinkamai pasirengti akistatai su detektoriaus specialistais?
Kartais ir patys bylų tyrėjai nenori patikėti melo detektoriaus išvadomis.
„Nenorėčiau minėti konkrečios bylos, tačiau galiu pasakyti, kad po vieno inkasatorių apiplėšimo nuvylėme kriminalistus teigdami, jog sulaikyti įtariamieji nėra prisidėję prie šio nusikaltimo. Tačiau iki šiol kriminalistai tuo netiki“, — pasakojo VAD specialistas V.Saldžiūnas.
Įrodė, kad įtariamieji meluoja
Tačiau dažniausiai melo detektorių išvados nepalieka abejonių ir įtariamiesiems nebelieka nieko kita, tik prisipažinti.
Praėjusią žiemą Raseinių rajoną sukrėtė šiurpi drama. Pradingus 20 metų Ginčaičių kaimo gyventojai Raimondai Taučaitei, įtarimai griuvo ant jos sugyventinio 47 metų Jono Benekeraičio.
Moters kūnas nebuvo rastas, o įtariamasis neprisipažino. Tačiau melo detektoriaus tyrimas parodė, kad J.Benekeraitis meluoja ir jis gali būti prisidėjęs prie nužudymo.
Tardomas įtariamasis teigė nežinąs, kur dingo sugyventinė. Per apklausą į klausimus, kaip nužudė sugyventinę, Jonas jaudindamasis atsakinėjo jos nežudęs. Tyrimo atsakymas buvo teigiamas — jis melavo. Artimiausia versija — kad Jonas sugyventinę galbūt pasmaugė.
Nesulaukęs melo detektoriaus atsakymo, J.Benekeraitis Šiaulių tardymo izoliatoriuje pasikorė.
Panaši istorija nutiko ir Pakruojo rajone, Žvirbloniuose. Ten rugsėjo 17-ąją be žinios dingo kaimo gyventojas Paulius Mickeliūnas.
Paaiškėjo, kad tądien jis buvo susitikinęs su savo bendramoksliu Vytautu Urbonu. Šis pareigūnams tvirtino P.Mickeliūną pavėžėjęs iki pietinėje miesto dalyje esančios degalinės ir čia jį išleidęs.
Norėdamas įrodyti esą teisus, V.Urbonas sutiko pasitikrinti poligrafu. Melo detektoriumi nustačius, kad įtariamasis meluoja, V.Urbonas prisipažino nušovęs draugą ir parodė vietą, kur užkasė lavoną.
Paaiškėjo, kad penkis šūvius į draugą V.Urbonas paleido iš legaliai įsigyto pistoleto IŽ-71 H („Baikal“).
Kai įtariamasis buvo tikrinamas melo detektoriumi, jam buvo pateikti klausimai. Vienas jų skambėjo apie ginklą „Baikal“. Detektorius parodė, kad V.Urbonas susijaudino išgirdęs šio ginklo pavadinimą.
Iš viso jam buvo pateikta 12 klausimų, o šis tyrimas pateko į Krokuvos universiteto kolegijos leidinį, kuriame rašoma apie sėkmingiausius tyrimus melo detektoriumi.
Aparatu galima daug sužinoti
Apie melo detektorių jau prikurta daugybė viena kitai prieštaraujančių legendų. Yra manančių, kad jo apgauti neįmanoma, kiti įsitikinę, kad šis prietaisas tėra bevertis žaisliukas, treti karštai įrodinėja, neva poligrafą gali apgauti tik specialiai parengti slaptųjų tarnybų agentai.
Ar galima apgauti poligrafą? To „Ekstra“ teiravosi VAD direktoriaus pavaduotojo socialiniams reikalams V.Saldžiūno.
„Poligrafo apgauti neįmanoma, kaip neįmanoma apgauti geležies gabalo. Juk melo detektorius tėra bejausmė mašina, itin tiksliai fiksuojanti žmogaus kūno kalbą ir braižanti bejausmes kreives.
Poligrafas nesupranta į kėdę pasodinto tiriamojo žodžių, atliekant testus žmogui visiškai nebūtina atsakinėti į klausimus, svarbiausia juos jam pateikti. Tai vadinamasis tylos testas. Apgauti galima tą žmogų, kuris analizuoja poligrafo nubraižytas kreives, — sakė V.Saldžiūnas. — Gavus tyrimo rezultatus tenka ginčytis su kompiuteriu. O tais atvejais, kai ir poligrafo, ir žmogaus nuomonės sutampa, galima neabejoti, kad tiriamasis meluoja arba jam metami kaltinimai yra nepagrįsti“.
Kokią informaciją šiuo įrenginiu galima išpešti iš žmogaus? Pavyzdžiui, iš potencialaus būsimo darbuotojo galima sužinoti, kiek jis gali būti pavojingas tarnybai, kokios silpniausios jo charakterio savybės, kokių turi ydų, kuriomis gali pasinaudoti užsienio šalių specialiosios tarnybos.
Galima sužinoti ir moterų praeities nuodėmes, jų meilužius, ar žmogus vartojo narkotikus, kokie jo santykiai šeimoje ir panašiai.
Prieš keletą metų tokių patikrinimų vajus buvo kilęs Valstybės sienos apsaugos tarnyboje: nemažai pasieniečių varu varyti į melo detektoriaus kėdę.
„Ekstros“ žiniomis, tuomet nemažai pareigūnų atsisakė pereiti šią procedūrą motyvuodami, kad daug klausimų susiję būtent su jų asmeniniu gyvenimu, su tarnyba neturinčiu nieko bendra.
Pateikia apgalvotus klausimus
Kiek kitokios taktikos laikomasi apklausiant nusikaltimu įtariamus asmenis. Norėdami sužinoti, ar įtariamasis sako teisybę, melo detektoriaus specialistai turi parengę tam tikrų klausimų.
„Parengiame 5—10 gerai apgalvotų klausimų, po kurių dažniausiai jau galime duoti gana konkretų atsakymą, meluoja žmogus ar ne. Tačiau norint parengti klausimus, kartu su tardytojais ir kriminalistais tenka ruoštis 1—2 mėnesius. Iš pradžių surenkame kuo išsamesnę informaciją tiek apie įtariamąjį, tiek apie nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo laiką, vietą, įrankį“, — pasakojo V.Saldžiūnas.
Nors V.Saldžiūnas nepanoro atskleisti visų tyrimo poligrafu subtilybių, apie kai kurias sutiko papasakoti.
„Mums svarbiausia žinoti, ką žmogus atsimena. Nes tik tuo atveju, jei atmintyje yra įstrigęs įvykis, apie kurį klausiame, poligrafas gali parodyti žmogaus reakciją.
Pavyzdžiui, jei tikrai žinome, kad įtariamasis šovinius ginklo, kuriuo vėliau buvo padarytas nusikaltimas, laikė rankinėje, nebūtina jo tiesmukiškai to klausti. Galima paklausti, kokios spalvos ar formos buvo rankinė, kurioje buvo šoviniai. Jei žmogus tikrai bus tai matęs, poligrafas jį iššifruos“, — pasakojo V.Saldžiūnas.
Kita istorija: kriminalistai įtarė, kad kaltinamasis nužudė žmogų ir užkasė jį savo sodybos teritorijoje, tačiau lavono rasti nepavyko. Šiuo atveju ėmėmės kitokios taktikos — buvo nufotografuota sodybos teritorija, o fotografijos parodytos įtariamajam. Parodžius nuotraukas pagal įtariamojo reakciją pavyko gana tiksliai nustatyti vietą, kur užkastas lavonas.
Dar vienas pavyzdys. Kartą melo detektoriumi buvo tikrinamos keturios banko darbuotojos: įtarta, kad jos prisidėjo prie banko skyriaus Priekulėje apiplėšimo.
„Stebint jas prieš detektoriaus testą buvo matyti, kad jos labai nervinasi. Logiška buvo manyti, kad jos kažko bijo, tačiau procedūrai artėjant į pabaigą moterys vis labiau rimo. Poligrafo išvados nedviprasmiškai rodė, kad jos nekaltos. Tai vėliau patvirtino ir teismas.
Kiti žmonės elgiasi atvirkščiai — prieš sėsdami į detektoriaus kėdę atrodo labai ramūs, tačiau po kiekvieno klausimo pradeda vis labiau jaudintis. Pažiūrėję į testų rezultatus nesuprantame, ko jie jaudinosi, nes poligrafo nubrėžtos kreivės jiems buvo palankios. Tad kiekvienas žmogus elgiasi labai savitai“, — darbo su detektoriumi ypatumais pasidalijo V.Saldžiūnas.
O ar jis pats sugebėtų apgauti melo detektorių?
„Manyčiau, kad taip, nes žinau, kaip jis veikia, į kokias reakcijas reaguoja jo jutikliai. Be to, melo detektoriaus kūrėjai nerekomenduoja į kėdę sodinti psichiatro ar gero psichologo. Žinau, kad žvalgybos mokyklos agentus rengia taip, kad šie sugebėtų apgauti melo detektorių“, — šyptelėjo pareigūnas.
„Ekstros“ žiniomis, melo detektorių savo darbe naudoja ne tik Lietuvos saugumiečiai, Krašto apsaugos ministerijos Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas. Poligrafo vis nesiryžta įsigyti Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir Lietuvos policijos departamentas.
Nors poligrafas gana brangus: jis kainuoja kelias dešimtis tūkstančių eurų, dvejonių priežastis — ne pinigai, o specialistų trūkumas.
„Gerų specialistų parengti ir juos išlaikyti labai brangu, tad apskaičiavome, kad mums šiuo metu geriau naudotis kolegų turimais poligrafais“, — sakė STT vadovas Žimantas Pacevičius.
Poligrafu naudojasi Vidaus reikalų ministerijos įgaliota institucija, Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos, Valstybės saugumo departamentas, Finansų ministerijos įgaliota institucija, Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Poligrafas (melo detektorius) — nustatytos formos sertifikatą turintis prietaisas, fiksuojantis tiriant atsirandančius asmens kvėpavimo, kraujotakos, kitokius fiziologinius pokyčius, kuriais grindžiamas tiriamojo teiginių teisingumo vertinimas. Beje, įtariamieji dėl kriminalinių nusikaltimų poligrafu gali būti tiriami tik jiems sutikus.