Žodis moko, pavyzdys patraukia

– Aš sten­giuo­si da­ry­ti tai, kas pri­klau­so ku­ni­gui, – pa­klaus­tas apie po­pu­lia­ru­mą ra­miai kal­ba Le­kė­čių (Ša­kių r.) kle­bo­nas Ge­di­mi­nas Mar­cin­ke­vi­čius.

Kuk­li me­di­nė Le­kė­čių baž­ny­tė­lė daž­nai at­gy­ja nuo at­vy­ku­sių­jų pri­im­ti krikš­to ar san­tuo­kos sak­ra­men­tus. Bu­vę pa­ra­pi­jie­čiai at­va­žiuo­ja iš Kau­no, Vil­niaus, ki­tų Lie­tu­vos mies­tų. Eku­me­ni­nes ves­tu­vių apei­gas te­ko su­reng­ti lie­tu­vai­tėms ir jų ki­ta­tau­čiams iš­rink­tie­siems.

Kun. G. Mar­cin­ke­vi­čius pri­si­pa­žįs­ta il­go­kai ben­drau­jan­tis su bū­si­mai­siais jau­na­ve­džiais, į gy­ve­ni­mą juos pa­ly­din­tis su li­tur­gi­jo­je nu­ma­ty­to­mis mal­do­mis, baž­ny­ti­niu pa­lai­mi­ni­mu per šv. Mi­šias. Su­tuok­ti­niai at­ve­da­mi prie Nau­jo­jo Tes­ta­mento iš­min­ties ver­smės, duo­da mei­lės ir iš­ti­ki­my­bės įža­dus.

– Žmo­gus no­ri su­si­vok­ti gy­ve­ni­me, ku­ris ti­kin­čia­jam tu­ri gi­lią pras­mę, am­ži­ny­bės di­men­si­- ją, – sa­ko kun. G. Mar­cin­ke­vi­čius. Jo nuo­mo­ne, pra­ėjęs so­viet­me­tis iš­ba­lan­sa­vo lie­tu­vio ver­ty­bių ska­lę. Im­tas gar­bin­ti auk­so ver­šis, ran­ka mo­jant į žmo­gaus dva­sios po­rei­kius ir po­lė­kius. Pra­dė­jęs kle­bo­nau­ti ap­lan­kė daug le­kė­tiš­kių šei­mų, kun. Ge­di­mi­nas ėmė­si in­ten­sy­vaus pa­ra­pi­jos sie­lo­va­dos dar­bo.

Ne­ti­kė­jo su­lauk­si­ąs to­kio at­sa­ko: su­kru­to ne tik vai­kai, jau­ni­mas, bet ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, anks­čiau lan­ku apei­da­vę baž­ny­čią. Kle­bo­nui ypač įstri­go gar­baus am­žiaus pa­ra­pi­jie­čių san­tuo­ka. Už­au­gi­nę gra­žią šei­mą, su­lau­kę pul­ko anū­kų le­kė­tiš­kiai se­nu­kai nuo­gąs­ta­vo iš­ke­liau­sian­tys į am­ži­ny­bę su nuo­dė­me. Kun. Ge­di­mi­nas pri­si­me­na, jog, baž­ny­čio­je pa­lai­mi­nus san­tuo­ką, se­nu­kai švy­tė­jo lai­me, o ra­tu­kuo­se at­vež­tai jau­na­jai net pa­ge­rė­jo svei­ka­ta.

Įspū­din­gos Le­kė­čių baž­ny­čio­je ir krikš­to apei­gos. Kun. Ge­di­mi­nas pri­si­me­na sa­vo dės­ty­to­jo – Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to doc. Al­gi­man­to Ka­jec­ko pa­sa­ko­tą šių apei­gų is­to­ri­ją. Po gim­dy­mo „nuo­dė­me su­si­te­pu­si“ mo­te­ris bu­vo įves­di­na­ma į baž­ny­čią per pres­bi­te­ri­ją, ku­ni­gas skai­ty­da­vo eg­zor­ciz­mo mal­dą. Vė­liau per krikš­ty­nas kū­di­kis bū­da­vo tri­skart nar­di­na­mas į spe­cia­lų gi­lų van­dens in­dą. Nū­nai pa­gal nau­ją­jį apei­gy­ną mo­ters „įves­di­ni­mo“ nė­ra, ta­čiau krikš­ti­jant kū­di­kį kal­ba­ma eg­zor­ciz­mo mal­da, ku­rio­je sa­ko­ma: „Iš­va­duok ši­tą kū­di­kį iš gim­to­sios nuo­dė­mės pan­čių ir pa­da­ryk jį sa­vo di­dy­bės šven­to­ve, kad ja­me gy­ven­tų šven­to­ji dva­sia.“ Po to krikš­ti­ja­ma­jam tri­skart už­pi­la­ma van­dens, jis pa­te­pa­mas ka­te­chu­me­nų alie­ju­mi.

Tam tik­rą re­for­ma­ci­ją iš­gy­ve­na ir iš­pa­žin­ties sak­ra­men­tas. Pa­sak kun. Ge­di­mi­no, Dzū­ki­jo­je dar iš­li­kęs pa­pro­tys kas mė­ne­sį ar daž­niau iš­pa­žin­ti sa­vo nuo­dė­mes klau­syk­lo­je sė­din­čiam ku­ni­gui, ta­čiau za­na­vy­kai tą da­ro re­čiau. Baž­ny­čia re­ko­men­duo­ja bent du­kart me­tuo­se at­lik­ti są­ži­nės są­skai­tą – prieš Ka­lė­das ir Ve­ly­kas. Ku­ni­gas pri­me­na, jog šv. Mi­šių mal­do­se ti­kin­tie­ji pra­šo at­leis­ti jų pa­da­ry­tas nuo­dė­mes, po to ei­na pri­im­ti Ko­mu­ni­ją. Žmo­gus tar­si tei­sus, nors ir ne­bu­vo pri­klau­pęs prie klau­syk­los

– Yra ti­kin­čių­jų, yra baž­ny­čios lan­ky­to­jų, yra in­di­fe­ren­tų, – kal­ba kun. Ge­di­mi­nas. Jis pri­ta­ria baž­ny­čios tė­vams – po­pie­žiams Jo­nui Pau­liui II, Be­ne­dik­tui XVI, kvie­tu­siems žmo­nes ne kan­čiai, o dva­sios at­gi­mi­mui, at­si­nau­ji­ni­mui. Kiek­vie­nam va­lia pai­sy­ti Die­vo įsa­ky­mų, vė­liau (am­ži­ny­bė­je) at­sa­ky­ti, ku­ni­gas – ne tei­sė­jas.

Kun. G. Mar­cin­ke­vi­čius kal­ba apie šian­die­nos gy­ve­ni­mo ak­tu­a­li­jas: Sei­mo rin­ki­mus, eko­no­mi­nę ir vi­suo­me­nės kri­zę. Pa­ra­dok­sa­lu, ta­čiau at­sa­ky­mų ga­li­ma ras­ti Šven­ta­ja­me Raš­te. Rin­ki­mų agi­ta­ci­jos įkarš­ty­je į Le­kė­čių baž­ny­čio­je vy­ku­sias pa­mal­das ne­ti­kė­tai su­gu­žė­jo gru­pė Ša­kių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės at­sto­vų, kan­di­da­tų į Sei­mą. Kle­bo­nui te­ko pa­keis­ti pa­moks­lo te­mą ir iš­aiš­kin­ti su­si­rin­ku­sie­siems Nau­jo­jo Tes­ta­mento pa­ra­bo­lę apie vy­nuo­gy­no sam­di­nius ir mo­kes­tį už jų dar­bą. At­ro­do, kad ir ti­kin­tie­ji, ir baž­ny­čios sve­čiai su­pra­to Die­vo žo­džio ale­go­ri­ją...

– Žo­dis mo­ko, žo­dis gy­do, žo­dis žei­džia, – sa­ko kun. Ge­di­mi­nas. – Kiek­vie­nam žmo­gui gy­ve­ni­mo pa­ži­ni­mas pra­si­de­da bū­tent nuo žo­džio. Pra­džio­je – mo­ti­nos, po to tė­vo, mo­ky­to­jo.

Le­kė­čių kle­bo­nas šian­dien pa­si­gen­da bū­tent pa­gar­bos žo­džiui. Vie­šo­je erd­vė­je lie­ja­si ne­at­sa­kin­ga, kar­tais net pa­vo­jin­gai ag­re­sy­vi in­for­ma­ci­ja. Anks­čiau jos sie­tu tar­na­vo šei­ma. Vai­kai, pa­aug­liai bu­vo ap­sau­go­ti nuo ža­lin­gos įta­kos. Da­bar šei­mos dva­si­nio ug­dy­mo funk­ci­ja vi­siš­kai iš­blė­su­si.

Kun. G. Mar­cin­ke­vi­čius pri­si­me­na sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią. Gi­mė Dar­gu­pio kai­me (Prie­nų r.). Tė­vai bu­vo ko­lū­kie­čiai, sun­kiai ne­šė so­vie­ti­nės bau­džia­vos naš­tą. Dva­sios at­gai­vos, tvir­ty­bės sė­mė­si iš tė­vų, se­ne­lių, ra­gi­nu­sių my­lė­ti Die­vą ir ar­ti­mą. Sek­ma­die­niais Ge­di­mi­nas su tė­vu be­veik ke­tu­ris ki­lo­met­rus ei­da­vo į baž­ny­čią. Šei­mo­je bu­vo to­kia tra­di­ci­ja: į ry­ti­nes pa­mal­das ei­na tė­vas su sū­nu­mi, į sek­ma­die­nio Su­mą – mo­ti­na su duk­ra. So­dy­bo­je prie di­de­lio miš­ko vie­nų na­mų be prie­žiū­ros žmo­nės ne­pa­lik­da­vo.

Mies­te­lio mo­kyk­lo­je Ge­di­mi­nas bu­vo ty­lus, pa­sken­dęs sa­vo min­ty­se. Kar­tą už kaž­ko­kį ne­at­lik­tą dar­bą ir dar pri­mi­nus baž­ny­čios lan­ky­mą mo­ky­to­ja ant­ro­kui drau­gų aki­vaiz­do­je lie­pė gul­tis ant suo­lo ir pa­ža­dė­jo duo­ti dir­žų. Vai­kui tai bu­vo tra­ge­di­ja. Jis li­ko po pa­mo­kų, pa­vė­la­vo į marš­ru­ti­nį au­to­bu­są, pės­čias dau­giau nei 5 km ėjo na­mo. Tė­vas tą pa­tį va­ka­rą dvi­ra­čiu nu­va­žia­vo pas mo­ky­to­ją. O vai­kui dar il­gai nak­ti­mis sap­nuo­da­vo­si koš­ma­rai.

Aš­tuo­ne­rius me­tus Ge­di­mi­nas mo­kyk­lo­je pe­da­go­gų bu­vo šie­pia­mas, links­niuo­ja­mas kaip lan­kan­tis baž­ny­čią. Ge­res­nį pa­žy­mį gau­ti bū­da­vo sun­ku.

Ki­tu žmo­gu­mi Ge­di­mi­nas pa­si­ju­to pra­dė­jęs mo­ky­tis Bal­bie­riš­kio pro­fe­si­nė­je tech­ni­kos mo­kyk­lo­je (da­bar – že­mės ūkio mo­kyk­la). Čia pe­da­go­gai ver­ti­no moks­lei­vio ži­nias, ge­bė­ji­mus ir įgū­džius, o ne įsi­ti­ki­ni­mus. La­bai ge­rais pa­žy­miais bai­gęs tech­ni­kos mo­kyk­lą, Ge­di­mi­nas at­va­žia­vo mo­ky­tis ag­ro­no­mi­jos į Lie­tu­vos že­mės ūkio uni­ver­si­te­tą. Sto­jan­čių­jų kon­kur­sas bu­vo ne­ma­žas – ke­tu­ri į vie­ną vie­tą. Iš­lai­kius eg­za­mi­nus Ge­di­mi­nui pri­trū­ko vie­no ba­lo.

Grį­žo na­mo, ėjo su tė­vu į ko­lū­kį dirb­ti. Į so­vie­tų ka­riuo­me­nę Ge­di­mi­ną pa­ė­mė pir­mu šau­ki­mu: pa­kvie­tė į Prie­nų ka­ri­nį ko­mi­sa­ria­tą ir jau ne­pa­lei­do. Iš­ve­žė į Mask­vą, po to į Aš­cha­ba­dą, o iš čia – „in­ter­na­cio­na­li­nės pa­gal­bos“ pra­gaiš­čiai į Šan­dan­tę, Ka­bu­lą, Dža­la­la­ba­dą Af­ga­nis­ta­no mės­ma­lė­je. Bu­vo 1987-ie­ji.

Ty­čio­ji­ma­sis iš „pri­bal­tų“, smur­tas, prie­var­ta bru­ka­mi nar­ko­ti­kai, mir­tis kiek­vie­na­me žings­ny­je. Vie­ni žu­vo nuo mi­nų, ki­tus pa­kir­to snai­pe­rio kul­ka, tre­ti pa­tys pa­kė­lė ran­ką prieš sa­ve. Tan­ko šar­vai ne kiek­vie­ną ka­rei­vį sau­go­jo.

– Ma­ne gel­bė­jo mal­da ir ti­kė­ji­mas, – pri­si­me­na bu­vęs tan­kis­tas kun. Ge­di­mi­nas, ten, Af­ga­nis­ta­no ka­ro ka­ti­le, da­vęs žo­dį: jei grįš gy­vas, pa­si­rinks ku­ni­gys­tę.

Na­mus G. Mar­cin­ke­vi­čius pa­sie­kė po dve­jų me­tų tar­ny­bos so­vie­tų ka­riuo­me­nė­je. Af­ga­nis­ta­no duš­ma­nų kul­kų su­ža­lo­tas, bet iš­lai­kęs žmo­gaus va­lios eg­za­mi­ną.

Mo­ti­na į sū­naus ke­ti­ni­mą siek­ti ku­ni­gys­tės re­a­ga­vo pri­ta­ri­mu, tik pa­klau­sė: „Ar iš­tver­si?“ Pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Juo­za­pas Ber­teš­ka pa­ta­rė pa­si­tik­rin­ti pa­šau­ki­mą, gi­lin­tis į Baž­ny­čios is­to­ri­ją. Kaip tik pa­si­tai­kė pro­ga – Ne­pri­klau­so­my­bę at­ga­vu­sio­je Lie­tu­vo­je rei­kė­jo ti­ky­bos mo­ky­to­jų. Vie­nas pir­mų­jų bai­gęs ka­te­che­tų kur­sus Ge­di­mi­nas dir­bo Ku­ni­giš­kių, Ža­ga­rių, Žiū­ro­nių (Prie­nų r.), Ūd­ri­jos (Aly­taus r.) pa­grin­di­nė­se mo­kyk­lo­se. Jam pa­ti­ko vai­kų smal­su­mas, vil­ti­mi gy­ve­nan­ti mo­kyk­la.

Gim­to­sios pa­ra­pi­jos kle­bo­no re­ko­men­duo­tas G. Mar­cin­ke­vi­čius 1991 m. lie­pos 5-ąją drau­ge su ke­tu­rias­de­šim­čia jau­nuo­lių iš­lai­kė sto­ja­muo­sius eg­za­mi­nus į Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Ne vi­si su­lau­kė moks­lų pa­bai­gos. Ge­di­mi­nas 1997 m. gruo­džio 14-ąją gim­to­sios pa­ra­pi­jos (Bal­bie­riš­kio) baž­ny­čio­je bu­vo įšven­tin­tas į ku­ni­gus, o gruo­džio 28 d. au­ko­jo pir­mą­sias sa­vo šv. Mi­šias, tei­kė pa­lai­mi­ni­mą su­si­rin­ku­siems ti­kin­tie­siems. Mo­ti­na brau­kė lai­mės aša­rą.

Iš­oriš­kai šven­tiš­kos ku­ni­go pa­rei­gos G. Mar­cin­ke­vi­čiui ri­kia­vo­si in­ten­sy­vių dar­bų vir­ti­ne. Tar­nau­da­mas Aly­taus An­ge­lų sar­gų baž­ny­čios vi­ka­ru, jis ren­gė jau­na­ve­džius san­tuo­kai ir ją lai­mi­no, krikš­ti­jo vai­kus, tei­kė li­go­nių sak­ra­men­tą, klau­sė iš­pa­žin­čių, au­ko­jo šv. Mi­šias. Ša­lia pa­ra­pi­jos pra­dė­jus veik­ti nak­vy­nės na­mams, kun. Ge­di­mi­nas ben­dra­vo su jų lan­ky­to­jais – vie­ni­šais, nuo gy­ve­ni­mo bui­ties pa­var­gu­siais, dva­si­nių pro­ble­mų ka­muo­ja­mais žmo­nė­mis.

Pir­mo­ji kun. G. Mar­cin­ke­vi­čiaus pa­ra­pi­ja – Le­kė­čiai. Prieš dau­giau nei šim­tą me­tų ją įkū­rė kun. Jus­ti­nas Stau­gai­tis (vė­liau Tel­šių vys­ku­pas), ku­rio ku­ni­gys­tės ke­lias pra­si­dė­jo Bal­bie­riš­kio baž­ny­čio­je. Is­to­ri­ja mi­ni, jog Le­kė­čiuo­se tar­na­vo ku­ni­gai Vin­cas Sla­vy­nas, Pra­nas Gar­mus, Po­vi­las Jan­čaus­kas, Pran­ciš­kus Bas­tys, Juo­zas Šal­čius, Jo­nas Bu­čins­kas, Gvi­do­nas Pu­ši­nai­tis. Le­kė­tiš­kiams švie­sos spin­du­liu iš­li­ko kun. P. Bas­tys, mo­kė­jęs at­ra­kin­ti žmo­nių šir­dis, tar­na­vęs ir ti­kin­čių­jų dva­sios va­du, ir sie­lų ga­ny­to­ju, my­lė­jęs ar­ti­mą ir tą mei­lę skie­pi­jęs pa­ra­pi­jie­čiams.

Le­kė­tiš­kiai kle­bo­ną va­di­no ma­lo­ny­bi­niu žo­džiu – Bas­te­lis. Nuo 2001 m. pa­ra­pi­jai va­do­vau­ja kun. G. Mar­cin­ke­vi­čius. Po sep­ty­ne­rių pa­žin­ties ir ben­dra­dar­bia­vi­mo me­tų se­nie­ji Le­kė­čių gy­ven­to­jai jį ly­gi­na su po­pu­lia­riuo­ju P. Bas­čiu.

2006 m. Le­kė­čių mies­te­lis at­šven­tė 500 me­tų ju­bi­lie­jų ir pa­ra­pi­jos 100-ąsias įkū­ri­mo me­ti­nes. Daug dar­bų te­ko kle­bo­nui kun. G. Mar­cin­ke­vi­čiui. Jo rū­pes­čiu at­nau­jin­tas šven­to­rius, iš­da­žy­ta ir su­re­mon­tuo­ta baž­ny­čia, į bokš­tą įkel­tas nau­jas var­pas, su­tvar­ky­tos ka­pi­nės, at­lik­ti ki­ti svar­būs dar­bai. Kle­bo­nui tal­ki­na pa­sto­ra­ci­nė ta­ry­ba, tu­rin­ti li­tur­gi­jos, gie­do­ji­mo, ka­te­che­ti­kos, „Ca­ri­tas“, jau­ni­mo ir eko­no­mi­kos sek­ci­jas. Le­kė­čiai gar­sė­ja sa­vo ben­druo­me­ne, ku­ri rū­pi­na­si ne tik eko­no­mi­niu, bet ir kul­tū­ri­niu gy­ve­ni­mu.

– Dirbk pats, ta­da ir Die­vas pa­dės, – sa­ko kun. G. Mar­cin­ke­vi­čius. Ir šį pa­ta­ri­mą pir­miau­sia tai­ko sau.