Praėjusį pavasarį, Bankas Y, kuris šiuo metu yra visiškai stabilus, pervedė didžiulę sumą pinigų savo savininkui į Italiją, kuris šiuo metu net purtosi nuo finansinės krizės. „Nieko čia neįprasto“, - teigė reguliuotojai ir sprendė kitas problemas.
Kitą dieną apie pinigų pervedimą pranešė nedidelis, kraštutinių kairiųjų pažiūrų laikraštis. Antraštė skelbė: „Milijardai dolerių pervesti į Italiją! Šalies X žmonių sunkiai uždirbti pinigai keliauja į užsienį!“ Per kelias valandas visi puola pardavinėti Banko Y akcijas, o jų kaina biržoje krinta kas minutę. Taip pat reaguoja ir likusi šalies rinka. Nuvertėja ir šalies X nacionalinė valiuta.
Po kelių valandų šalis X ima šauktis tarptautinės pagalbos, pasipila skambučiai Tarptautinės valiuotos fondui (TVF), o visa vyriausybė ima klibėti.
Išskyrus paskutinį sakinį – niekas neprašė tarptautinės pagalbos, niekas neskambino TVF ir vyriausybė liko sveika – visa kita tiksliai atkartota tai, kas nutiko prieš kelias savaites vienam iš didžiausių Lenkijos bankų.
Vyko realus susitikimas, sklido nepagrįsti gandai viename laikraščių, o daugybė nervingų investuotojų puolė pardavinėti akcijas. Banko akcijos nusirito į rekordines žemumas. Per vieną bjaurią dieną visa Lenkijos akcijų rinka nugarmėjo nuo aukšto kalno, o zloto vertė pasiekė 27 mėnesių žemumas.
Kaip jau minėjau, istorija pasibaigė čia. Bet ji galėjo tęstis toliau, o keliose šalyse panašios istorijos baigėsi liūdnai. Prieš mėnesį, kai kilo pirmoji pasaulinės krizės banga, panikos sukelti gandai žlugdė bankus. Dabar tie patys ženklai žemyn tempia valstybes.
Visi žino Islandijos pavyzdį, kai šalis nacionalizavo tris didžiausius bankus, sustabdė prekybą akcijomis ir įšaldė prekybą nacionaline valiuta. Mažiau žinomas dabar yra greitis, kuriuo sklinda Islandiją į lovą paguldžiusi liga.
Pažvelkime į Vengriją, kur anksčiau investuotojai degė noru turėti biurus XIX amžiaus pastatuose su pyragaičių parduotuvėmis šalia, o dabar suglumę stebi nacionalinės valiutos ir akcijų rinkos smukimą. Vienas užsienio investuotojų štai ką pasakė Vengrijos verslo portalui: „Aš visiškai nenutuokiu, kada ir kaip tai baigsis, dabar aš tik spoksau į tuščią erdvę”.
Galime kalbėti ir apie Ukrainą. Vieną dieną šalies centrinis bankas tikino, kad šalies bankų sistema yra „normali ir patikima“, o kitą dieną desperatiškai prašė pagalbos šiai bankų sistemai iš Tarptautinio valiutos fondo.
Šių krizių priežastys aiškinamos taip: Islandijos bankų skolos yra didesnės nei šalies bendrasis vidaus produktas, Vengrijos finansai ilgai buvo blogai tvarkomi, o Ukrainoje prezidentas per trejus metus skelbia jau trečius parlamento rinkimus, tad apie valdymo kokybę šioje šalyje net neverta kalbėti.
Bet greitis, kuriuo sklinda ekonominės negandos, susikibusios rankomis kai kurių šalių politikos kultūrai būdinga paranoja, leidžia įtarti, kad čia nagus prikišusi ir politinė manipuliacija.
Pažvelkime į šią situaciją iš kitos pusės: jei jūs norėtumėte destabilizuoti kurią nors šalį, ar dabar tam būtų ne pats tinkamiausias laikas? Jei šalies X akcijų rinką gali sugriauti vienintelė publikacija mažai skaitomame laikraštyje, pagalvokite, kas nutiktų, jeigu kam nors kiltų mintis surengti gerai koordinuotą kampaniją prieš šalį X. Jeigu jūs galite tai įsivaizduoti, vadinasi, tai gali ir kiti.
Visos vyriausybės turi vidaus ir išorės priešų, arba bent yra susidūrusios su elementais, nelinkinčiais joms nieko gero: politinė opozicija, kaimyninė šalis, buvusi imperinė jėga. Kažkas visada turės kėslų nuversti dabartinę vyriausybę, destabilizuoti visą šalį ir taip sukurti politinį chaosą.
Jeigu net nėra politinio įsikišimo, kas nors vis tiek įtars, kad jis buvo. Čia galima papildyti posakį, kad kiekvieną ekonominį nestabilumą būtinai lydi politinė suirutė taip, kaip naktis būtinai pakeičia dieną. Islandija šiuo atveju ne viena. Serbija, Baltijos šalys, Kazachstanas, Indonezija, Pietų Korėja ir Argentina taip pat įkrito į finansinę duobę. Į tą pačią eilę jau galime statyti Rusiją ir Braziliją.
O sužeistųjų gale – nemaloni žinia. Pakistanas taip pat čia. Šioje šalyje metinė infliacija siekia 25 proc., o valiuta krenta žemyn ir dugno kol kas nematyti. Ir tai vyksta šalyje, kur pilna ekstremistų kovotojų netoli sienos su Afganistanu, o pasienyje su Indija – nuolatinė karinė parengtis. Tai vyksta šalyje, kuri turi branduolinį ginklą, o į kiekvieną laikraščio publikaciją reaguojama masiniais protestais gatvėse.
Daugybė žmonių iš įvairių organizacijų, iš įvairių sričių yra suinteresuoti pasinaudojant finansų rinkomis destabilizuoti padėtį Pakistane ir kartu Afganistane. Galų gale vienam iš jų pavyks.
***
Anne Applebaum yra dienraščio „Washington Post“ apžvalgininkė, Pulitzerio premijos laureatė. Ji kelerius metus dirbo garsaus britų savaitraščio „The Economist“ korespondente Varšuvoje. Pirmoji A.Applebaum knyga „Tarp Rytų ir Vakarų: skersai Europos pasieniu“, kurioje rašoma apie Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos artėjimą prie nepriklausomybės.
Už knygą „Gulagas: istorija“ 2004 metais žurnalistė gavo prestižinį JAV žurnalistų apdovanojimą – Pulitzerio premija dokumentikos kategorijoje.
A.Applebaum už šią knygą ir transatlantinių ryšių plėtojimą prieš kelias savaites taip pat gavo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklą „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė”.