Norėtų suvienyti laimingus vyrus
Gera nuotaika ir šmaikščiu humoru aplinkinius nuolat džiuginantis 65 metų Jonas Svečiulis svarsto galimybę įkurti iš santuokos pančių išsivadavusių, tačiau gyvenimo džiaugsmo nepraradusių vyrų klubą „Išsiskyrę ir laimingi“.
Keturių Pakruojyje esančių bendrovių savininkas yra įsitikinęs, kad visoje šalyje galėtų surinkti nemenką vienminčių būrį.
Idėja įkurti laimingus vyrus vienijančią organizaciją J.Svečiuliui toptelėjo po to, kai „Panevėžio ryte“ perskaitė straipsnį apie Šilagalyje gyvenantį vienišių Petrą Domkų.
Pasak J.Svečiulio, iki šiol buvo priimta, jog tik moterys garsiai kalba apie nevykusias santuokas, viešai džiūgauja nutraukusios jas kankinusius saitus ir pasakojasi, kad išsivadavus nuo nenaudėlių vyrų gyvenimas suspindo visomis vaivorykštės spalvomis.
Vyrams pasisakyti šia tema buvo tarsi tabu.
Panevėžietis - tarsi kraujo brolis
Panevėžio rajone gyvenantis P.Domkus pralaužė vyriško užsisklendimo ledus ir išdrįso garsiai pasakyti, jog gyvenimas be moters yra net puikesnis nei dviese.
Vyras tvirtino, kad tikrą gyvenimo skonį pajuto tik apsigyvenęs vienas, tik tuomet galėjo įgyvendinti svajones.
Laisvą nuo vedybinių pareigų ir prievolių P.Domkaus gyvenimą apvainikavo prie namų iškeltas šūkis: „Vienatvė - brangiausias turtas“.
Pakruojiečiui J.Svečiuliui šilagaliečio P.Domkaus mintys pasirodė artimos lyg kraujo brolio.
„Aš esu toks sutvėrimas, kad visą laiką mėgdavau juokus, visas gyvenimas man - kaip anekdotas, tad kodėl, moterų pykčiui, nepapokštavus dar kartą, kodėl negalėtų būti išsiskyrusių ir laimingų vyrų klubo?“ - linksmai klausė J.Svečiulis.
„Po skyrybų lyg geležinė uždanga nukrito, niekas nebekontroliuoja, nepriekaištauja, nebekelia pavydo scenų. Laisvė ir ramybė“, - taip gyvenimą be žmonos apibūdina P.Domkaus bendramintis J.Svečiulis.
„Kamasutros“ dar nespėjo perskaityti
J.Svečiulį „Panevėžio ryto“ korespondentai aplankė vienoje iš jo įmonių Pakruojyje, darbo kabinete.
Plastikiniais langais prekiaujančios bendrovės vadovo kabinetas nė iš tolo neprimena įprastos įstaigos.
Rašomieji stalai, dokumentų segtuvai, kompiuteriai, spausdintuvai ir kita moderni technika stovi tik biuro administratorės priimamajame. Didžiulis J.Svečiulio kabinetas labiau panašus į viengungio būstą nei į darbo vietą.
Ten, kur įprasta matyti įstaigos vadovo darbo stalą, stovi svetainės komplektas: sofa, foteliai ir žurnalinis staliukas.
Didžiąją dalį patalpos užima knygų spintos su įvairia grožine, moksline, istorine bei pažintine literatūra. Vyras darbe laiko ir vertingą senoviškų kalendorių kolekciją.
Akį patraukia ant lentynos krašto pūpsančios dvi naujutėlaitės knygelės ryškiai rožiniais viršeliais - lietuviškai išleista meilės technikos vadovėlio „Kamasutra“ santrauka.
„Nusipirkau šiaip sau, kad gražiai atrodė, bet dar nebuvo laiko pavartyti“, - dėl pikantiškos literatūros teisinasi linksmuolis.
Smagius sąmojus laidantis verslininkas kviečia įsitaisyti patogiuose foteliuose ir išklausyti jo vedybinio gyvenimo istoriją.
Šeimos pamatus išklibino linksmas būdas
Santuokoje su žmona verslininkas pragyveno 38 metus, užaugino du sūnus. Prieš trejus metus du brandaus amžiaus žmonės išsidalijo nemažą turtą ir pasuko skirtingais keliais.
J.Svečiulis vedė jaunas, vos perkopęs 22-ejus, trejais metais už save jaunesnę merginą.
„Kažkaip netyčia pabučiavau ir pasijutau įsipareigojęs, prisiėjo vesti. Anuomet tokia mada buvo, kad nesibučiuodavo jaunimas šiaip sau“, - paklaustas, ar iš didelės meilės kūrė šeimą, išsisukinėja pašnekovas.
Pora gyveno kaip visi: dirbo, namus puoselėjo, vaikus augino ir kaupė bendrą turtą.
„Ji darbšti ir tvarkinga buvo, sakau tiesą, bet baisiai pavydi“, - buvusios žmonos charakterį apibūdino J.Svečiulis.
Pasak vyriškio, į subyrėjusią santuoką žiūrint per laiko atstumą, atrodo, kad vedybinio gyvenimo pamatus išklibino jo linksmas būdas ir aplinkiniams dosniai dalijama plati šypsena, nes šios sutuoktinio charakterio savybės labai nervino žmoną.
J.Svečiulis įsitikinęs, kad žmonai pavydo priepuolius sukeldavo jo komunikabilumas ir malonus bendravimas su aplinkiniais.
Jis gaudavo pylos už kiekvieną į šoną nukreiptą žvilgsnį, už draugišką pašnekesį su bet kuria svetima moterimi.
Jei į bendrovę užsisakyti langų kreipdavosi moterys, J.Svečiulis žmonai privalėjo pasiaiškinti, kas jos, kodėl jos, o ne vyrai pateikė užsakymą, ką šiaip gyvenime jos veikia.
„Ji savais kanalais išsiaiškindavo, kur užsakovė gyvena, kur jos namiškiai dirba ir ką ji pati veikia, o paskui man priekaištaudavo, sakydavo, kad vyras jaučius šeria, o žmona pasikėlusi sijoną paskui mane laksto“, - iš sutuoktinės įtarinėjimų dabar kvatoja J.Svečiulis.
„Per pavydo priepuolius namie byrėjo durų stiklai, lūžo baldai, dužo indai. Iš šešių virtuvės kėdžių sveika liko tik viena, namo durys su visom staktom išlėkė“, - žmogus su siaubu prisiminė moteriško įsiūčio uraganus.
Kiekviena moteris atrodė įtartina
J.Svečiulis sako, kad labiausiai jam nervus ėdė begalinis žmonos noras kontroliuoti kiekvieną žingsnį. Užtekdavo iš darbo grįžti 15 minučių vėliau, ir namie kildavo audra.
Sutuoktinė tikrino vyro kišenes, kontroliavo telefoninius pokalbius, užsirašinėdavo automobilio spidometro rodmenis, kad galėtų patikrinti, ar vyras buvo ten, kur sako.
„Net pinigus bendrovės kasoje pertikrindavo, kad susektų, ką pirkau. Bet nieko iš to neišėjo, vietoje „mažiau“ rasdavo „daugiau“, - ilgus šeimyninės dramos metus humoru verčia pašnekovas.
Dabar J.Svečiuliui tik juokas ima iš kuriozinių situacijų, į kurias teko pakliūti per sutuoktinės pavydą, bet anuomet ne kartą raudo iš gėdos prieš darbo kolegas ir verslo partnerius.
„Banko valdytoja skambino savo sūnui, bet apsirikusi surinko mano numerį. Žmona griebė telefoną iš nagų, išvadino ją visaip ir dar mestelėjo, kad toji su manimi gulėjo.
Vėliau skambinu tai moteriai atsiprašyti, o ji praneša, kad mano žmona jau jos vyrui išrėkė, jog esame slapta pora. Taip mane gal su penkiasdešimčia moterų buvo „suporavusi“ ir jų vyrams apie mūsų santykius pranešusi.
Daugelis netikėjo, bet buvo tokių, kurie ir patikėdavo, jausdavau iš tų vyrų šaltuką“, - apie buvusius šeimyninius santykius pasakojo vyriškis.
Beveik du dešimtmečius J.Svečiulis dirbo Pakruojo savivaldybėje, kelerius metus - savivaldybės administracijos direktoriumi.
„Darbo kolegės moterys net įeiti į kabinetą bijodavo: žinojo, kad mano žmona atlėks į darbą ir iškels skandalą. Kolegos nesišaipydavo, bet būdavo nepatogu“, - suvaržymų metą prisimena vyras.
Pagailėjo pinigų savam vaikui
„Nesu aš šventas, bet beveik apyšventis. 38 metus šeimoje pragyvenau ir toliau būčiau gyvenęs, bet žmona vandenį galutinai sudrumstė: sužinojo, kad mudviejų bendram vaikui paskolinau pinigų, ir pakėlė skandalą. Sako, ubagais mus paleisi. Pareikalavo, kad turtą pasidalintume“, - skyrybų priežastį įvardijo J.Svečiulis.
Sutuoktiniai nusibraižė lentelę, į ją surašė viską, ką per ilgus metus užgyveno: žemės sklypus, sodybas, pastatus mieste, automobilius. Nuėjo pas notarą ir pasidalijimą įteisino.
Kad nebūtų problemų su vėliau atsirasiančiu turtu, sudarė vedybų sutartį, tačiau šie žingsniai poros nuo šeimos subyrėjimo nebeišgelbėjo.
Po oficialių turto dalybų žmona nusipirko kelis butus Šiauliuose ir išsikraustė ten su nauju gyvenimo draugu.
J.Svečiulis liko gyventi sodyboje, esančioje šalia Pakruojo. Pas jį atsikėlė sūnus su būsima žmona.
„Kai galutinai išsiskyrėm, ji palinkėjo, kad padvėsčiau patvoryje“, - J.Svečiuliui įstrigo atsisveikinant žmonos sviesta replika.
Laisvalaikiu tyrinėja nuotakų rinką
„Na, jau ne, antrą kartą ant grėblio nelipsiu“, - sodriai kvatojasi J.Svečiulis, kai kas nors iš pažįstamų mesteli užuominą apie šaltus viengungiškus vakarus ir naujas piršlybas.
Pagyvenęs be žmonos, J.Svečiulis sako supratęs, jog būti be poros kartais iš tiesų yra daug geriau, nei be tarpusavio supratimo būti dviese.
Vyriškis pripažįsta, kad skyrybos buvo skaudžios, tačiau pykčio ant visos moteriškos giminės dėl to nelaiko.
„Aš gatvėje visoms moterims šypsausi, mano toks būdas, šypsena juk nekainuoja“, - atvirauja pašnekovas.
Jis ne tik nevengia moterų, bet dar ir pažinčių skelbimus kartais pavarto, patyrinėja nuotakų rinką, peržiūri, kokie jaunikiai pageidaujami.
„Save patraukliomis, žavingomis ir malonaus būdo moterimis pristatančios personos pageidauja vyrų be žalingų įpročių, tad tokioms aš siūlytis negaliu. Juk nesu šventas, kartais ir burnelę išmetu“, - pokštauja verslininkas.
Ramia viengungyste besidžiaugiantis J.Svečiulis sako antrą kartą vesti nerizikuotų, tačiau jei netikėtai likimas iškrėstų pokštą ir sugundytų dar kartą moteriškai būtybei užmauti aukso žiedą, jis būtų gerokai apdairesnis ir ramų gyvenimą bandytų užsitikrinti originalia vedybine sutartimi.
„Reikalaučiau, kad sutuoktinė įrašytų tokius punktus: nedaužysiu indų, nelaužysiu baldų, sodinsiu ir laistysiu gėles, drabužius į skalbyklę sukišiu ir valgyti pagaminsiu.
Aš įsipareigočiau namų ūkiu rūpintis, pievas šienauti, remonto darbų imtis.
Visa kita - nei plaukų spalva, nei centimetrai per liemenį ar kitur - neturi reikšmės. Aišku, nenorėčiau, kad šalia sukiotųsi moteris, kurios užpakalis lyg altorius“, - sodria gaida pasakojimą baigia viengungis.