Tai pirmiausia reiškia, kad „The American Dream“ - Amerikos svajonė yra sveika ir gyva. Laimingai gyvena, atrodytų, naivi ir paprasta idėja apie tai, kad kiekvienas gali viską, jei tik labai stengsis ir lydės sėkmė.
Žinoma, daug kas to nesupranta, nejaučia skirtumo, kad Svajonė negarantuoja sėkmės, ir net nepanaikina „stiklo lubų“ (aišku, kad į viršų daug lengviau prasimušti tam, kas gimė išsilavinusioje ir turtingoje šeimoje), tik kai kur tose lubose palieka atidarytus stoglangius, pro kuriuos gali iššokti, jei esi guvus, ir jei pasiseka.
Bet geriau jau stiklo lubos, negu aklinai užkalta betono plokštė, po kuria gyvena didžioji dalis žmonijos, kuri nors ir keliais atropotų į tą Ameriką - neva tokią kupiną neteisybės, nelygybės ir žiaurumo.
Aš negaliu nesižavėti, kad šalis, kurioje gyvena, kaip visi žinome, besmegeniai mėsainių valgytojai, nenumojo ranka, nepasiliko namie žiūrėti kokio realybės šou arba talentų rinkimo, ir valandų valandas stovėjo eilėse rudeninėje Amerikoje, kad galėtų balsuoti ir pareikšti savo valią.
Jie taip darė ne tik dėl to (kaip aiškina kai kas), kad labai norėjo atsikratyti įkyrėjusios respublikonų administracijos su George’u W.Bushu priešakyje: ilgas valandas laukė ir tie, kas balsavo už senatorių Johną McCainą, kuris surinko tik truputį mažiau nei pusę visų balsų.
Aš negaliu nesižavėti, kad kandidato rasė netapo dominuojančia politinių debatų tema, ir, kiek teko matyti bei girdėti, žmonės daugiausia galvojo apie tai, kas valdys šalį, kas užtikrins saugumą, ir kas tvirčiau elgsis finansų ir ekonomikos krizės laikais.
Tad kodėl sakau, kad man sunku džiaugtis?
Pirmiausia, manau, kad respublikonų prezidentas, karo veteranas J.McCainas, nė minutės nesuabejojęs, kaip reaguoti į Rusijos agresiją Gruzijoje, būtų parankesnis Lietuvai. Tai, žinoma, nebūtų saugumo garantija, ir Lietuva, jei tik Rusija sugalvotų kišti nagus prie mūsų šalies, vargu ar būtų staigiai apginta NATO kumščiu, nepriklausomai nuo to, kas JAV prezidentas. Kažkaip labiau pasitikiu Šaltojo karo tradiciją išpažįstančiais veikėjais.
Žinau, intelektualus (ypač Europoje) purto nuo politikų-kareivių, mąstančių paprastai ir skirstančius viską į juodą ir baltą stovyklas, bet Dievas mato, paprasto mąstymo Ronaldas Reaganas mano šaliai padarė daugiau, negu koks nors moralėje ir draugų ar sąjungininkų raizgalynėje susipainiojęs Jimmy Carteris.
Bet gal aš klystu, gal bus kitaip. Laikas parodys. Rusija bet kuriuo atveju nesiveržia draugauti ir išrinktąjį JAV prezidentą pasveikino pranešimu apie tai, kad Kaliningrado srityje bus raketos. Todėl gal B.Obama nepradės nuo vaikščiojimo su Rusijos prezidentu į teatrą, kaip tai darė buvęs Britanijos premjeras T.Blairas, kuris naiviai manė, kad suras būdą suminkštinti prezidento V.Putino širdį.
Antroji priežastis, kodėl mano džiaugsmas yra apkartintas: tikriausiai esu emociškai nedosnus žmogus, bet neužpila manęs pasimėgavimas, kai matau spygaujančius iš džiaugsmo pasaulio komunistus, socialistus, kairiuosius, rausvuosius, profesionalius išlaikytinius ir pagalbos kaulytojus, kovotojus su globalizavimu ir kapitalizmu bei Amerikos amoralumo demaskuotojus, prekiautojus gamtos apsaugos baubais ir visokių klimato kaitos judėjimų aferistus.
Visi jie žviegia iš laimės: „Mes nugalėjome!”. Tarsi būtų išrinkę jų prezidentą. Lyg Barackas Obama būtų ne Demokratų partijos atstovas, Senato narys ir teisininkas, o kažin koks revoliucionierių ar raudonųjų anarchistų atstovas, naujųjų laikų Che Guevarra arba baisius filmukus apie Ameriką kuriantis ir iš to gerai gyvenantis režisierius Michaelis Moore'as.
Nepraėjo nė paros nuo B.Obamos išrinkimo, o pasaulio internetą užpylė seniai pažįstamų tipų laiškai.
Angliškos žiniasklaidos svetainės perpildytos su klaidomis, be kablelių ir be didžiųjų raidžių parašytais atsiliepimais ir siūlymais (mažaraščių rašybos lietuviškas variantas – autoriaus pastangos): „Pyrmasis naujo prezedento darbas turi buti – sodynti bušą į guantanamo kaleimą“, „amerika pagaleu nusyplovė aštoniu metų gėdą“ ir „obama atstatis teisinguma ir padės afrikai kaip priklauso nors jem bandė visaip pakenkti baltoji mafija“.
Komentaruose iš Brazilijos, Kenijos, Pakistano, Danijos, Prancūzijos – iš visur tas pats vergo, baudžiauninko tonas: seną poną pašalino, ateina naujas, šitas bus geresnis, duos duonos, pabers vaikams saldainių, gal ir net su kaimynu sutaikys, nes patys nesugebame nei maisto, nei cukierkų, nei taikos su kaimynu prasimanyti.
Lėtine išlaikytinio ir nuskriaustojo liga besikamuojantys afrikiečiai blaškosi tarp nuolankaus prašytojo vaidmens ir įsižeidusio nuskriaustojo bei apgautojo tono. Jie dabar švenčia Baracko Obamos pergalę lūšnose prie televizorių – pagaliau sulaukėme, pagaliau turbūt bus priklausanti jiems parama, nes parama tikrai priklauso, mat naujasis ponas yra lyg ir mūsiškis. Šis nepaliks vienų nelaimėje.
Profesionaliam prašytojui neateina į galvą, kad gal galima būtų, užuot prašius, užsidirbti pačiam, ir (dar geriau) nerinkti į valdžią kleptomanų, žmogžudžių ir aferistų. Zimbabvės diktatorius Robertas Mugabė, nustekenęs kažkada vieną turtingiausių žemyno šalių, ir šiandien yra daugumos afrikiečių garbinamas, kaip nacionalinio išsilaisvinimo didvyris. Tokiems jau nepadės niekas, net ir išrinktasis JAV prezidentas, kurio tėvas – iš Kenijos.
O labiausiai atsiliepimuose jaučiasi tai, kad ne B.Obamos pergalė džiugina daugelį – milijonai svaigsta nuo J.McCain‘o pralaimėjimo, nuo to, kad „įspyrė G.W.Busho klikai“. Atrodytų, lygiai taip pat būtų džiūgauta, kad ir kas būtų kitas kandidatas.
Visi tie, kas tikisi, kad „dabar Amerika niekada nebebus tokia, kaip buvo“, visi tie, kurie Baracko Obamos pergalę pateikia ne kaip kandidato sėkmę rinkimuose, o kaip istorinę gėrio pergalę kovoje su blogiu, liks labai nusivylę.
Naujasis prezidentas, pirmiausia, žiūrės savo šalies interesų. Nepaisant emocionalaus vizito į Europą rinkimų kampanijos metu, kai jį sutiko kvaištančios iš susižavėjimo minios, senasis žemynas neužims itin didelės vietos B.Obamos darbotvarkėje.
Amerika gyvens sau, dėl savęs ir pagal savo kriterijus - kaip jai ir priklauso, galingiausiai pasaulio valstybei, kuri dar kartą įrodė savo dydį ir svarbą.
Nes šis, pagalvojus, nedidelis politinis įvykis – 5 proc. pasaulio gyventojų vyriausiojo vykdomosios valdžios pareigūno rinkimai – patraukė viso pasaulio viltis ir privertė suklusti net tuos, kurių šiaip jau ir savos šalies politika nedomina, ką jau kalbėti apie kitas valstybes.
Rinkimai dar nesupratusiems parodė, kad per anksti kalbėti apie „kelių polių pasaulį“ ir apie naujas supervalstybes: polius kol kas yra vienas, supervalstybė – taip pat tik viena.
Todėl rinkėjų paskirtas ne tik JAV prezidentas. Ketveriems metams išrinktas – patinka tai ar nepatinka – pasaulio vadovas. Ir, nepaisant visko, ką pasakiau aukščiau, galima tikėtis, kad jaunas senatorius iš Čikagos - ne blogiausias to vadovo variantas.