Permainų vėjai Žemės ūkio ministerijoje verčia perkainoti vertybes

Po­ky­čiai mi­nis­te­ri­jo­je

Ne­pa­no­ręs bū­ti įvar­dy­tu, vie­nas po­li­ti­nio pa­si­ti­kė­ji­mo tar­nau­to­jas pa­si­guo­dė, kad teks at­si­sta­ty­din­ti. Jo ma­ny­mu, tai nie­ko nau­jo, ta­čiau jį ste­bi­na kai ku­rių ko­le­gų el­ge­sys. „Jie lei­džia su­pras­ti, kad esi nu­ra­šy­tas žmo­gus. Dar dau­giau. Kai ku­rie ma­no ko­le­gos jau net ne­be­at­si­lie­pia, pa­ma­tę ma­no skam­bu­tį“, – sa­kė mi­nis­te­ri­jos dar­buo­to­jas.

Tuo tar­pu mi­nis­te­ri­jos va­do­vy­bė ra­miai dir­ba sa­vo dar­bą ir apie pos­tų kei­ti­mo me­tą dar ne­mąs­to. Tad po­ky­čių Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jo­je ne tiek ir daug. At­si­sta­ty­di­no vi­ce­mi­nist­rė Vir­gi­ni­ja Žoš­tau­tie­nė. Bu­vu­si po­li­ti­nio pa­si­ti­kė­ji­mo val­di­nin­kė ta­po mi­nis­te­ri­jos sek­re­to­re.

„Aš tie­siog grį­žau į vals­ty­bės tar­ny­bą, ku­rio­je dir­bu nuo 1994-ųjų, pra­dė­ju­si dirb­ti spe­cia­lis­te. Vė­liau, 1997 m., lai­mė­jau kon­kur­są ir bu­vau pa­skir­ta sky­riaus ve­dė­ja. Pra­dė­ju­si dirb­ti vi­ce­mi­nist­re nie­ka­da ne­slė­piau no­ro pa­si­bai­gus ka­den­ci­jai grįž­ti į vals­ty­bės tar­ny­bą. Tai­gi da­bar pa­si­nau­do­jau vals­ty­bės tar­ny­bos įsta­ty­mo su­teik­ta tei­se ir su­si­grą­ži­nau vals­ty­bės tar­nau­to­jos sta­tu­są. Tuo la­biau kad ir dirb­da­ma vi­ce­mi­nist­re dir­bau ne vien šiai pa­rei­gy­bei pri­klau­san­tį dar­bą. Vi­sa­da sten­giau­si va­do­vau­tis su­pra­ti­mu, ko rei­kia Lie­tu­vos kai­mui ir jo pa­žan­gai. Ma­nau, kad tu­rė­da­ma pa­tir­tį ir kom­pe­ten­ci­ją, tik­rai ga­lė­čiau są­ži­nin­gai dirb­ti šio­se pa­rei­go­se“, – sa­kė vi­ce­mi­nist­rė V. Žoš­tau­tie­nė.

Kaip ge­riau­siai iš­ma­nan­čią Eu­ro­pos rei­ka­lus ir sek­to­riaus pro­ble­ma­ti­ką, mi­nist­rė Ka­zi­mie­ra Pruns­kie­nė api­bū­di­no sa­vo pa­va­duo­to­ją. „Ji bu­vo tre­je­tu­ke žmo­nių, ku­rie ge­riau­siai iš­ma­nė Eu­ro­pos Są­jun­gos di­rek­ty­vas ir sek­to­riaus pro­ble­mas. Man pa­ti­ko jos darbš­tu­mas ir iš­min­tis, to­dėl ir pa­si­rin­kau ją sa­vo vi­ce­mi­nist­re. Bū­tų di­de­lė ža­la ir nuos­to­lis, jei­gu to­kie žmo­nės dėl po­li­ti­nių mo­ty­vų bū­tų nu­ša­lin­ti“, – tei­gė mi­nist­rė.

Ne vi­si de­monst­ra­vo lo­ja­lu­mą

Šian­dien mė­gi­nan­tys pa­vaiz­duo­ti K. Pruns­kie­nę, kaip „kie­tos“ ran­kos po­li­ti­kę, tu­rė­tų nu­si­vil­ti. Ne vi­sa jos ko­man­da pri­klau­sė Vals­tie­čių liau­di­nin­kų są­jun­gai (LVLS). „Net ge­rai ne­ži­nau, ko­kios par­ti­jos na­riai bu­vo mi­nis­te­ri­jos sek­re­to­riai Vy­tau­tas Gru­šaus­kas ar Da­lia Mi­nia­tai­tė. Tie­siog sau ne­lei­dau tuo do­mė­tis. Man pa­ti­ko, pa­vyz­džiui, kad D. Mi­nia­tai­tė bu­vo pui­ki spe­cia­lis­tė ir ge­rai dir­ban­ti sek­re­to­rė. Mi­nis­te­ri­jo­je tik­rai ne­bu­vo sin­dro­mo, kad, no­rint bū­ti pa­rei­gū­nu, pri­va­lo­ma pri­klau­sy­ti vals­tie­čių liau­di­nin­kų par­ti­jai“, – pa­sa­ko­jo mi­nist­rė.

Ge­ru žo­džiu ji pa­mi­nė­jo ir mi­nis­te­ri­jos vals­ty­bės sek­re­to­rių Vid­man­tą Ka­no­pą. „Re­to darbš­tu­mo ir iš­min­ties žmo­gus“, – api­bū­di­no mi­nist­rė pa­rei­gū­ną. Pa­kal­bin­tas V. Ka­no­pa ti­ki­no, kad dėl sa­vo pos­to vi­sai ne­dre­ba. „Kaip li­ki­mas lems, taip ir bus. Kol kas dir­bu sa­vo dar­bą ra­miai. Esu kar­je­ros tar­nau­to­jas, tad jo­kių dė­lio­nių ne­dė­lio­ju“, – sa­kė V. Ka­no­pa.

„Dir­bau są­ži­nin­gai ir at­sa­kin­gai. Ir da­bar taip dir­bu. Pa­si­keis val­džia, taip ir tu­ri bū­ti, va­di­na­si, ji spręs, ar aš bū­siu rei­ka­lin­gas. Tai ne ma­no pro­ble­ma, o bū­si­mos val­džios“, – ko­men­ta­vo si­tu­a­ci­ją mi­nis­te­ri­jos sek­re­to­rius Ka­zys Si­vic­kis.

Mi­nis­te­ri­jos sek­re­to­rius Ge­di­mi­nas Ra­dze­vi­čius de­monst­ra­vo iš­lai­ky­tą ra­my­bę. Jis sa­kė, kad lau­kia nau­jų po­ky­čių ir nau­jų idė­jų, o kol kas vyk­do nu­ma­ty­tas pro­gra­mas kaip spe­cia­lis­tas eks­per­tas. „Ne­jau­čiu siau­čiant jo­kių nau­jų vė­jų. Kas bus, ne­tru­kus pa­ma­ty­si­me. Ne­no­rė­čiau ko­men­tuo­ti, ko­kiai par­ti­jai pri­klau­siau“, – mė­gi­no pa­bėg­ti nuo at­sa­ky­mo LVLS na­rys G. Ra­dze­vi­čius.

Pa­klaus­tas, ar ne­bi­jo, jog bus at­lik­tas au­di­tas dėl pre­kės žen­klo „AgroBalt“ pir­ki­mo, mi­nis­te­ri­jos sek­re­to­rius at­sa­kė, kad tai bu­vo ko­lek­ty­vi­nis spren­di­mas. „Mū­sų so­cia­li­niai part­ne­riai ne pra­šė, o rei­ka­la­vo, kad jiems bū­tų su­teik­ta tei­sė reng­ti pa­ro­das. Ir ma­nau, kad mū­sų so­cia­li­niai part­ne­riai – Že­mės ūkio uni­ver­si­te­tas – tai at­liks ge­riau nei vo­kie­čiai“, – aiš­ki­no G. Ra­dze­vi­čius.

Įtam­pos me­tas

Mi­nis­te­ri­jos sek­re­to­rius V. Gru­šaus­kas tei­gė dir­ban­tis nor­ma­liai, nors per­mai­nų įtam­pą ir jau­čia. „Per­mai­nos val­dy­mo ins­ti­tu­ci­jo­se vi­sa­da su­ke­lia įtam­pos me­tą. Juk kiek­vie­nas pra­de­da gal­vo­ti, ar tu bū­si rei­ka­lin­gas, ar ne. Ne­ma­nau, kad par­tiš­ku­mas bū­nant mi­nis­te­ri­jos sek­re­to­riu­mi vai­di­no di­de­lį vaid­me­nį. Dir­bau, kaip su­ge­bė­jau. Mū­sų vyk­do­mą po­li­ti­ką for­ma­vo Vy­riau­sy­bė, o mes sa­vo ruož­tu vyk­dė­me jos va­lią. Mus, val­di­nin­kus, gi­na įsta­ty­mai. Tad la­bai leng­vai iš dar­bo at­leis­ti ne­įma­no­ma. Ta­čiau pats svars­tau, kad svar­biau­sia dar­be yra pa­si­ti­kė­ji­mas. Jei­gu jo ne­bū­tų, ta­da dirb­ti ne­ga­li“, – sa­kė mi­nis­te­ri­jos sek­re­to­rius V. Gru­šaus­kas.

Pa­lie­kan­ti mi­nist­rės pa­rei­gas K. Pruns­kie­nė apie sa­vo ko­man­dą su ma­žo­mis iš­im­ti­mis at­si­lie­pė itin tei­gia­mai. Ji pir­miau­sia ver­ti­no darbš­tu­mą ir kom­pe­ten­ci­ją. Tad yra įsi­ti­ki­nu­si, kad dau­gu­ma jos bu­vu­sios ko­man­dos ga­lės sėk­min­gai dar­buo­tis ir at­ėjus nau­jam mi­nist­rui. Ne­pei­kė mi­nist­rė ir ga­li­mo nau­jo­jo mi­nist­ro Ka­zi­o Star­ke­vi­čiaus. „Ga­liu pa­juo­kau­ti, kad vi­sai ne­gai­la Ka­zi­mie­rai per­leis­ti pos­tą Ka­zi­mie­rui, nors jis skun­dų pri­ra­šė bei kri­ti­kos nie­kam ne­gai­lė­jo. At­ei­na dirb­ti žmo­gus ne iš dan­gaus nu­kri­tęs ir tai ge­rai“, – ver­ti­no ga­li­mą ŽŪM va­do­vą mi­nist­rė.

Ko­dėl iš­da­vė kai­mas

Pa­sak K. Pruns­kie­nės, jai ne­ra­mu, kad nau­jos Vy­riau­sy­bės su­dė­ty­je ji ma­tan­ti la­bai ma­žai kai­mą ir ag­ra­ri­nį sek­to­rių at­sto­vau­jan­čių žmo­nių. „Da­bar vis sau už­duo­du klau­si­mą, ko­dėl mus iš­da­vė kai­mas ir ne­pa­lai­kė per šiuos rin­ki­mus. Man tai la­bai skau­dus klau­si­mas. Ži­no­mas ir at­sa­ky­mas. Juk kai ėjo­me į rin­ki­mus prieš ket­ve­rius me­tus, bu­vo ki­to­kios są­ly­gos. Ta­da dar bu­vo Pre­zi­den­to rin­ki­mai ir aš bu­vau iš­ėju­si į ant­rą­jį tu­rą. Po to se­kę rin­ki­mai bu­vo pa­lan­kūs mums. Da­bar bu­vau že­mės ūkio mi­nist­rė, ku­riai teko spręsti daug skau­džių pro­ble­mų“, – at­vi­ra­vo K. Pruns­kie­nė.

Jos va­do­vau­ja­mai mi­nis­te­ri­jai ne­te­ko grą­žin­ti at­gal į Eu­ro­pos fon­dus nė vie­no li­to. Lie­tu­ va čia bu­vo be­ne vie­nin­te­lė vals­ty­bė, ne­pa­ty­ru­si pi­ni­gų grą­ži­ni­mo pro­ce­dū­ros. „Mums kliu­vu­si at­sa­ko­my­bė nuo stra­te­gi­jos su­for­ma­vi­mo iki prie­mo­nių įgy­ven­di­ni­mo bu­vo šven­tas rei­ka­las. Tai ver­ti­no ir Eu­ro­pos Są­jun­gos ko­mi­sa­rė, pa­gir­da­ma mus už sėk­min­gus na­mų dar­bus“, – sa­kė K. Pruns­kie­nė. To­dėl bu­vo skau­du pa­tir­ti pra­lai­mė­ji­mą rin­ki­muo­se.

„Da­bar pa­juo­kau­siu. Ne­pa­da­rė­me dvie­jų da­ly­kų. Ne­at­šau­kė­me kli­ma­to kai­tos glo­ba­li­niu mas­tu ir ne­su­re­gu­lia­vo­me rin­kos kai­nų bei pa­čios rin­kos. Tai ir bu­vo mū­sų di­džio­sios klai­dos“, – šyp­te­lė­jo mi­nist­rė. Ki­taip ta­riant, vals­tie­čiai liau­di­nin­kai ne­si­ė­mė po­pu­lis­ti­nio žai­di­mo ir ne­me­la­vo žmo­nėms. „Daž­nai ir prem­je­ro pus­ry­čiai tap­da­vo ne­ska­nūs, kai leis­da­vau sau iš­sa­ky­ti sa­vo po­zi­ci­ją bei ją ap­gin­ti. Tik nie­ka­da ne­pa­si­nau­do­jau ga­li­my­be gar­siai iš­rėk­ti, kad ma­no pa­ta­ri­mas ta­po pri­im­tas“, – pa­sa­ko­jo K. Pruns­kie­nė.

Pa­sak LVLS ly­de­rės, ji ne­bu­vo pa­ten­kin­ta rin­ki­mų šta­bo dar­bu. (Šta­bui va­do­va­vo Sei­mo na­rys Ar­tū­ras Skar­džius, per­bė­gęs iš Ar­tū­ro Pau­laus­ko ko­man­dos.) „A. Skar­džius bu­vo dau­giau par­ti­jos frak­ci­jos pa­si­rin­ki­mas. Gal ir mū­sų klai­da“, – pri­pa­ži­no K. Pruns­kie­nė.

Ta­čiau par­ti­jos va­do­vė ne­no­rė­jo pri­pa­žin­ti, kad nei­gia­mą įta­ką rin­ki­mams tu­rė­jo ir par­ti­jos są­ra­šuo­se at­si­dū­rę at­si­tik­ti­niai pa­ke­lei­viai, pa­bė­gė­liai iš ki­tų par­ti­jų.

„Ne­ke­ti­nu už­si­da­ry­ti kiau­te ir nie­ko ne­da­ry­ti. Ži­nau, jau­čiu ir ke­ti­nu sa­vo jė­gas da­bar skir­ti par­ti­jos rei­ka­lui. Pa­dir­bė­siu iš es­mės ir ma­nau, kad ki­tuo­se rin­ki­muo­se bū­si­me rim­ti kon­ku­ren­tai sen­bu­vėms par­ti­joms. Dar sva­jo­ju at­si­duo­ti kū­ry­bai, ke­ti­nu ra­šy­ti daug straips­nių, gal su­si­gu­lės ir ko­kia kny­ga. Tik­rai ne­ke­ti­nu pra­pul­ti iš po­li­ti­kos žvaigž­dy­no“, – „ŪP“ sa­kė K. Pruns­kie­nė.