Tokie teiginiai jau seniai tapo nutrinta mūsų politinio gyvenimo aksioma, prie kurios, atrodo, net ir tingu ką nors pridurti.
Tiesa, Neišvengiamos Visuotinės Pažangos teorijos šalininkai, kurių gausu net ir Lietuvos vakarietiškėjimo antrojo dešimtmečio pabaigoje, mus ramina, jog tai – tik laikini trūkumai. Pasak jų, Lietuvos politinės sistema, nepaisant nieko, vis vien evoliucionuoja – bręsta ir nusistovi. Mat šia linkme evoliucionuoja viskas. Kodėl? Todėl, kad taip yra. Juk žolė - žalia, o dangus – mėlynas.
Vis dėlto senąjį paveikslą būtina papildyti naujais štrichais.
Anądien naršau po Tautos prisikėlimo partijos svetainę. Žinoma, ne pirmą kartą – juk reikia kažkaip jausti šios svarbios partijos pulsą. Svetainė kaip svetainė, tačiau, kaip ir anksčiau, kažkas vis kliūna. Kas? Skirtingai, nei kitų partijų svetainėse, čia nėra nurodyta beveik jokių partijos struktūrų bei institutų sudėties. Nėra ir jokių kontaktų. Tik partijos centrinės būstinės adresas bei elektroninio pašto adresas. Ir pora mobiliųjų telefonų numerių be konkretaus adresato – “administratorė” ir “atstovė spaudai”.
Tiesa, partijos įstatai – detalūs ir išsamūs. Skirtingai, pavyzdžiui, nei “programa” drąsiai pavadintas pusantro puslapio apimties padrikų deklaracijų kratinys. Matyt, todėl, kad įstatus, kartu su partijos steigėjų sąrašu būtinai reikėjo pateikti Teisingumo ministerijai, keliančiai standartinius įstatymu numatytus reikalavimus. Tad įstatuose yra viskas, ko reikia mums įprastoms partijoms, – partijos struktūros, jų tarpusavio santykiai ir panašūs privalomi formalumai.
Savaime suprantama, paminėtas ir toks, atrodytų, neginčytinai būtinas partijai dalykas, kaip teritoriniai skyriai. Kaip kitaip? Juk visi juos turi. Tad tai – ir svarbus jau senokai egzistuojančios Tautos prisikėlimo partijos organas.
Pavyzdžiui, jis priiminėja į partiją. Nori tapti A.Valinsko idėjų skleidėju ir jo bendražygiu – eini į savame mieste esantį šios partijos skyrių, neši anketą su dviejų partijos narių rekomendacijomis. Po to skyrius rimtai svarsto, narsto tamstą po kaulelį.
Na, manau, patikrinsiu, ar iš tiesų taip yra. Skambinu vienu iš dviejų svetainėje nurodytų telefonų, prie kurio parašyta: “Administratorė”. Atsiliepia malonus, panašus į I.Valinskienės, balsas. Labinuosi, tikslinuosi, ar tikrai susisiekiau su Tautos prisikėlimo partija. Gavęs teigiamą atsakymą, sakau, kad apsisprendžiau tapti partijos nariu. Ką daryti? Pareiškimą rašyti? Nueiti jį į artimiausią partijos teritorinį skyrių?
Pašnekovė šiek tiek sutrikusi. Akimirką padvejoja ir klausia, iš kur skambinu. Sakau, kad iš Kauno. Juk irgi didelis miestas. Man pranešama, jog anketą elektroniniu paštu reikia siųsti į centrinę būstinę. Mat skyrių Tautos prisikėlimo partija neturi. Kaip tai neturi? Neturi, ir tiek? Kaune, tiesa, yra partijos “entuziastų”, su kuriais galima pabendrauti, tačiau skyriaus nėra net Kaune.
Pajutusi, jog būsimasis A.Valinsko adeptas kitame laido gale taip pat sutriko, pašnekovė guodžia: “Skyriai vis dėlto turėtų atsirasti. Gal netrukus”. Ir reziumuoja: “Juk rinkimai jau baigėsi, tai ir visą partijos struktūrą pagaliau bus galima pradėti kurti”.
Taip, Seimo rinkimai jau baigėsi. Faktas kaip blynas. Ir valdančioji koalicija jau baigiama lipdyti. Šiomis dienomis būsimosios valdžios partnerės, pasiskirsčiusios kėdes Vyriausybėje, stropiai imituoja partinę demokratiją. Tiek konservatorių, tiek abiejų rūšių liberalų partijos struktūros – tarybos ar, pavyzdžiui, valdybos, renkasi į posėdžius. Oficialiai laimina savo vadų sudarytą koalicijos sutartį, kandidatus į ministrus.
Ir A.Valinsko partijos įstatuose parašyta, kad partijos taryba “sudaro koalicijas, tvirtina koalicijos sutartis su kitomis partijomis”.
Anądien žurnalistai paklausė A.Valinsko: “Kur bei kada ir jūs darysite tą patį?”. Šis jiems: “Nesivarginkite, jums bus viskas pranešta”. Daugiau nieko nesiteikė pranešti, nors tu ką.
Vakare A.Valinsko ir aš klausiu to paties. Atsakymas užmušantis: “Viską jau padarėme”. Žinoma, ministrų pavardžių iš karto nepasakė. Tai gal bent galėjo pasakyti, kas tuos oficialius palaiminimus jiems ir partijai suteikė? Turbūt ta pati partijos taryba, kuri, beje, turėtų būti itin mobili – ją, pagal įstatus, sudaro tik pirmininkas ir aštuoni partijos nariai?
A.Valinskas atsakė miglotai: “Na, ten buvo susirinkusi frakcija, o tarybos didžioji dauguma narių negalėjo dalyvauti, nes ne visi jie Lietuvoje. Žodžiu, buvo toks “išplėstinis posėdis”.
Ką gi, šie dalykai – dar vienas ir, atrodo, nebeginčijamas argumentas naudai tų, kurie sako, jog A.Valinsko partija – ne šiaip paprasta ir įprasta, o totali ir šiuo požiūriu palyginti naujoviška butaforija.
Apsimetinėti partija ji leido sau tiek, kiek to reikalauja įstatymai, numatantys kriterijus, kas laikoma partija, ir sąlygas, kuriomis ji gali dalyvauti rinkimuose. Surinko tūkstantį draugų, kaimynų, pažįstamų bei šiaip gerų ir, be abejo, nesavanaudiškų žmonių parašų. Pavadino juo „steigėjais“, kurie, savo ruožtu, „delegavo įgaliojimus“ keliasdešimčiai realių ir konkrečių veikėjų, ir partija ėmė važiuoti.
Kaip matome, iki šiol važiuoja labai sėkmingai. Primenu, jog tai – antrą pagal dydį valdančiąją Seimo frakciją turinti partija. Užėmusi teečiąją vietą rinkimuose pagal iškovotų mandatų skaičių. Kontroliuosianti Seimo pirmininko postą, porą ministeriją ir puokštę Seimo komitetų.
Partija, kurios, kalbant aiškiau, faktiškai nėra. Kuri net nesivargina bent formaliai būti. Kuri iš esmės buvo ir liko visiškai virtuali – kaip kai kuriuos jos kandidatus į Seimą būsimiesiems koalicijos partneriams atvirai apibūdino pats A.Valinskas.
Tai, beje, yra viena iš pagrindinių dabartinės šios kompanijos, šeimininkiškai vaikščiojančios po Seimą ir jau besidairančios į Prezidentūrą, bravūros priežasčių: „Štai kokie mes šaunuoliai – visus galime išdurti, ir nieko“.
Ankstesni “projektai” – Darbo partija, Naujoji sąjunga ar kokie nors “tvarkdariai”, skirtingai nuo šio, vis dėlto, varginosi apsimetinėti partijomis su mažiausiai tūkstančiu realiai veikiančių narių. Ką ten tūkstančiu – jie iš tiesų kūrė tikras, efektyvias ir gyvas struktūras – tik aišku, ne dėl tokių naivių kvailysčių, kaip partinė demokratija ir jos užtikrinamas partijos patvarumas.
Tai buvo daroma tam, kad viršūnėlės įgautų kuo daugiau įtakos visuose valstybės ir visuomenės sluoksniuose, kad jų čiuptuvai driektųsi visur. Kad vado ir jo artimųjų kojos remtųsi į kuo tvirtesnę pilkąją masę. O dabartinei valdančiajai “partijai” net to nereikėjo.
Nėra ko čia piktintis? Kas čia tokio - vieni iš inercijos apsimetinėja stropiau, kiti – jau nebe, tad pastaroji naujovė - tik neesminis niuansas. Vis dėlto, sunku atsikratyti įspūdžio, kad tai – kokybiniai poslinkiai, rodantys, kad sėdime vis greičiau lekiančiame traukinyje, o rankoje – bilietas tik į vieną pusę.
Bet kokiu atveju, diskusija dėl to, ar tokie dalykai yra kokybiniai poslinkiai, ar tik nereikšmingi niuansai – labai reikalinga. Tačiau kol kas jos nėra.
Žinoma, dėl visko galima apkaltinti tuos rinkėjus, kuriems tokie niekai visiškai nerūpi. Taip pat ir politikus. Pavyzdžiui, dabartinius A.Valinsko partnerius, kurių vienintelė reakcija: jie ne kartą mandagiai, tačiau pabrėžtinai “prisikėlėlius” vadino “dariniu”, vengdami ištarti žodį “partija”. Jų elgesį gali suprasti. Kai pats didele dalimi esi konjunktūriškai veikiantis “darinys”, šiais sunkiais rinkėjų palankumo deficito laikais tokios taburetės labai reikalingos pasilypėti ir valdžiai pasiekti.
Šiaip jau, tai čia lyg ir turėtų prieiti valstybė ar kokia nors jos įgaliota institucija ir pasakyti: “Ei, vyručiai, na, čia jūs jau per daug. Sukčiaujate pernelyg įžūliai. Taip negalima”. Tačiau tam Seimo pirmininko partijoje ir yra daug teisininkų, kurie iš karto paklaustų: “O kur tai parašyta?”.
Iš tiesų, mūsų įstatymuose nenumatytos jokios politinės butaforijos nustatymo ir baudimo už ją priemonės.
Vienintelis dalykas, kurį jau minėjau – įsisteigusi ar rinkimuose norinti dalyvauti partija Teisingumo ministerijai turi pateikti tūkstančio narių sąrašą. Įstatymai numato, kad tie nariai gali deleguoti savo įgaliojimus kuriam nors vienam ar keliems kitiems kolegoms. Ministerija netikrina ir negali nustatyti, ar šie sąrašai tikri. Ir taškas.
Užsidaro užburtas ratas – įstatymus kuria tie patys politikai. O žiūrint į juos, tokius žodžius, kaip „politinė valia“, prisiminti vis sunkiau.
Tad taip važiuojame ir važiuosime toliau, vis padejuodami dėl vis dar netobulos mūsų partinės sistemos bei joje vis dar pasitaikančių “darinių”. Kurie, kaip matome, jau beveik nebemato reikalo apsimetinėti ir kurių – tik naujų – be abejo, bus ir per kitus rinkimus. Ir iš tiesų – kodėl jų negaminti? Juk tai – taip lengva.