Bet ne todėl, kad tautą vairuos konservatoriai, turintys ir daugumą Kauno miesto taryboje. 1996 – 2000 metais jų buvo dar daugiau – ir Seime, ir Kaune. Bet laikinoji sostinė skendėjo tamsoje, kvartetuose liko po tris muzikantus.
Reikšmingiausias įvykis anuomet buvo gandai apie auksinį Henriko Tamulio tualetą.
Rimą Mikaitį dabar už tualetą prie Kauno pilies tarkuoja – bet juk jis ne sau, o miestui ir svečiams statė.
Tiesa, labai brangų, bet kas šiais laikais pigu? Nebent žodžiai, meilė ir garbė.
Ne, Seime daugiau vyrukų ir moterėlių, artimų tradiciniam kauniečių mentalitetui. To mentaliteto vienas bruožų – mistinė pagarba į įstatymus spjaunantiems herojams. Kriminalinė romantika. Ir skersas požiūris į teisėsaugą, liberali įstatymo samprata. Dar nuo tų laikų, kai vogti iš gamyklų buvo laikoma patriotizmo požymiu.
Seime bus keturi su teisėsauga daugiau ar mažiau apsipykę veikėjai. Vienas net cypėje sėdėjo. Ne, nevalia nei smerkti, nei šaipytis iš žmogaus, kad jis buvo teistas.
Senas posakis „neišsižadėk lazdos, tiurmos ir Seimo nario algos“ yra teisingas.
Tik šiaip, iš mokslinio kampo žiūrint įdomu: kokius įstatymus priiminės tie, kurie juos pažeidinėjo? Galbūt tokius, kurių jei nori laikaisi, jei nenori – spjauni.
Įžūliausią nepagarbą įstatymui yra parodęs Arūnas Valinskas, nors iš pirmo žvilgsnio jo nužengimas atrodo vaikiškas ir juokingas. Priminsime fabulą: per Žilvino Žvagulio vestuves jis iškvietė policiją pranešęs, kad pastatas užminuotas. Baudą sumokėjo centais, sukrautais į sunkvežimį. Juokinga? Kaip pažiūrėsi. Šoumenas pasityčiojo iš teisėsaugos, žmonių, skrupulingai vykdančių įstatymą, baudžiantį už policijos darbo trukdymą, melagingus pranešimus. Įdomi detalė įstatymų leidybos organo pirmininko biografijoje...
„Nenusiminkite, broliai ir sesės! Jus priglaus motina Rusija.“
P.Cvirka, „Brolybės sėkla“
Galima spėti, kad dabar policijos ir prokurorų išblaškyti, susodinti „slabadiniai“ atsigaus.
Bent jau anksčiau konservatoriai jiems jautė sunkiai paaiškinamą silpnybę.
Juk 1996 m. valdžią atgavę dešinieji, panaikino Prevencinio sulaikymo įstatymą – veiksmingą priemonę, padėjusią triuškinti Lietuvą, ypač Kauną, smaugusias banditų gaujas.
Dar anksčiau „Lietuvos aidas“, kol buvo solidus dešiniųjų ruporas, suteikdavo puslapius banditų vadeivoms (buvo toks įspūdingas interviu su Siauru – V.Siaurusevičiumi) paverkšlenti apie „žiaurių mentų“ terorą.
Būkime atviri – jeigu H.Daktarui būtų leista ir pats norėtų, jis Kaune, Vilijampolėje, rinkimus laimėtų be didelio vargo. Kas, pavyzdžiui, žino mums gerai pažįstamus Kauno politikus už jo ribų. Kur nors Pakruojyje ar Kretingoje gal net apie patį A.Kupčinską daug kas negirdėjo.
O Henytę žino visi: nuo Ventės rago bangų iki Eišiškių girių, nuo Zarasų ežerų iki Kybartų muitinės. O ir Seimo dabartinėje kompanijoje, palyginti su išminčiumi Antanu ar Motina Žindančiąja A.B., jis neatrodytų prasčiausiai.
Kažkodėl man atrodo (žegnojuosi!), jog po metų kitų susikurs kokia nors Vilijampolės laisvųjų žmonių atgimimo partija ir labai sėkmingai įšoks į politikos dešimtuką.