Politikos strategai jau šiandien ieško Lietuvoje ko nors panašaus į B.Obamą – politiko, galinčio užkariauti rinkėjų protus ir širdis.
Todėl visos viltys ir kalbos, kad dešiniųjų centro Vyriausybė sužibės pirmojo ryškumo ekonomikos, finansų, teisės žvaigždėmis, dosniai dalijusiomis papeikimus G.Kirkilui ir patarimus A.Kubiliui, kaip gelbėti Lietuvą, baigėsi taip, kaip visada.
Koaliciją paskubomis sulipdžiusios partijos sprendė ne stipraus, krizę įveikti galinčio ministrų kabineto sudarymo užduotį, o postais, tarsi vinimis, bandė sutvirtinti keturvietį valdžios vežimą.
Vežti nuo kalno dardančios ekonomikos nepavyko įkinkyti nei narsiosios Briuselio komisarės D.Grybauskaitės, nei saugiai bankuose įsitaisiusių finansų korifėjų R.Kuodžio ar G.Nausėdos. Solidūs teisininkai apskritai kratosi teisingumo ministro posto – tarsi velnias kryžiaus, puikiai suprasdami, kad tapęs politikų pastumdėliu už menką algą save gerbiantis teisininkas pasmerktas profesinei diskreditacijai.
Todėl į Vyriausybę renkasi arba tokie iki skausmo pažįstami politikai, kaip R.Juknevičienė ir A.Zuokas, arba jau „išbandytas“ finansų ministras A.Šemeta, saugiai pratūnojęs kairiųjų valdymo metus Statistikos departamento direktoriaus poste, arba iš politikos fokusininko A.Valinsko skrybėlės ištraukti triušiai.
Aršiausia kova virė tik dėl konservatorių tvirtove paskelbto užsienio reikalų ministro posto. Kodėl – nesunku suprasti. Ištikimas partijos kareivis A.Ažubalis jaučiasi daug ir ištikimai dirbęs partijai nuo pat 1990-ųjų, kai buvo faktinio valstybės vadovo V.Landsbergio atstovas spaudai.
Prie visų valdžių sėkmingai karjeros laiptais kopusį Lietuvos ambasadorių Londone V.Ušacką užsienio reikalų ministro postas domina tik kaip laiptelis, nuo kurio būtų lengviau užsilipti ant Prezidentūros rūmų pakylos.
Tačiau būtent todėl čia jam skersai kelio stojo V.Landsbergis, kuriam jaunas, energingas ir ambicingas „žvaigždžių berniukas“ gali ir nepaklusti.
Tuo labiau, kad V.Ušacko lūpomis neseniai įgarsinta pragmatiškos (tiksliau – prorusiškos) užsienio politikos linija, patinkanti išmaldos Rusijoje besitikintiems vietiniams oligarchams, akivaizdžiai kertasi su „kietu“ Tėvynės sargo V.Landsbergio užsienio politikos kursu.
Būtent dėl šios – Tėvynės sargo misijos, kaip mandagiai partijai ir tautai leido suprasti V.Landsbergis, jis būtų pasiryžęs aukotis, atsisakydamas europarlamentaro pareigų, susijusių su nepalyginamai mažesne politine atsakomybe ir nepalyginamai didesniu atlyginimu.
Turbūt mažai kam kyla abejonių, kad tapęs Lietuvos užsienio reikalų ministru V.Landsbergis nebūtų nei premjero A.Kubiliaus, nei prezidento V.Adamkaus pavaldinys.
Todėl formalus Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų lyderis šiuo atveju atsidūrė itin nepavydėtinoje situacijoje: viešai pripažindamas neprilygstamą V.Landsbergio kompetenciją užsienio politikoje A.Kubilius priverstas laviruoti, neįtikinamai aiškindamas, kodėl užsienio reikalų ministro postą siūlo bet kam, tik ne savo partijos Garbės pirmininkui.
Priežastis – ne tik tokių konservatorių „donorų“, kaip rusiškomis dujomis mintančios „Achemos“ savininkas B.Lubys, baimė pamatyti Vyriausybėje Rusijos nemėgstamą veidą. Tikroji priežastis – jaunosios konservatorių gvardijos ir jų liberaliųjų partnerių valdančiojoje koalicijoje supratimas, kad su politikos patriarchu V.Landsbergiu prezidento rinkimų nelaimėsi.
O dabartinė valdžia be prezidento – tai valdžia be ateities. Geriausiu atveju – tik iki gegužės mėnesį startuosiančių Lietuvos prezidento rinkimų, kurių išbandymo keturių partijų koalicija neištvers. Juk visi iki tol buvę Lietuvos prezidento rinkimai parodė, kad valdančiųjų partijų koalicijos dar nė karto nesugebėjo susitarti dėl paramos vienam kandidatui į prezidentus.
Todėl nieko nuostabaus, kad patyrę politikos vilkai nesirūpina mažareikšmių ministrų kėdžių paskirstymu, o dairosi savojo Barako Obamos. Lietuvos Obama turi galimybę laimėti su sėkmę nešančiu permainų ženklu.
Šūkis „Change!“ skina pergalę ne tik Amerikos prezidentui. Juk ne ko kito, o naujovių ištroškę Lietuvos rinkėjai balsavo už permainas pažadėjusius konservatorius, veržliuosius liberalus ir politines staigmenas dovanojančią A.Valinsko trupę.
Tačiau pavasarį žadėto proveržio gali ir nebūti, todėl natūralu, kad žmonėms neliks nieko kita, tik tikėti tokiu prezidentu, kuris galėtų pakeisti Lietuvą. O jei ne visą Lietuvą iškart – tai bent valdančiąją koaliciją, pakeisdamas pasitikėjimo nepateisinusius gelbėtojus naujais.
Ieškodami patrauklaus prezidentinio veido Vyriausybės formavimo rūpesčiais neapsikrovę valstybininkai jau ėmė dairytis. Juos jau suspėjo aplankyti prezidentinių vilčių dar nepalaidojęs P.Auštrevičius.
Tačiau nuo Liberalų sąjūdžio lyderių nustumtas politikas, kartą jau bandęs laimę prezidento rinkimuose, atrodo, nesugebėjo užsitikrinti ir valstybininkų paramos.
Gali būti, kad prezidentinę loteriją bandys sužaisti ir A.Valinskas, ne juokais užsimojęs į Seimo pirmininko vietą, garantuojančią nemokamą pasirodymą visų televizijų ekranuose. Politikos naujoko kuklumas vienvaldžiam Tautos prisikėlimo partijos lyderiui nebūdingas.
Tad kas gali paneigti, kad vardan savo politinės sėkmės A.Valinskas pames ir politinius partnerius, jei tik bus garantuota rimta parama (bent finansinė), o visų partijų liberalams konservatyviosios jėgos taps stabdžiu į prezidentinę valdžią?
Taigi, ponios ir ponai, laukite permainų: Lietuvos Obama jau už vartų! Belieka tik jį atpažinti.