Tokios euforijos, kuri buvo pastebima per visą rinkimų kampaniją, o ypač paskelbus rezultatus, nebuvo bene nuo 1960 metų, kai prezidentu tapo Johnas F.Kennedy.
Šokiai ir šūksniai gatvėse, sužinojus, jog B.Obama „ima“ vieną valstiją po kitos, išties priminė revoliucinę dvasią. Daugelis žmonių braukė džiaugsmo ašaras, net kai kurie pralaimėjusieji skirstėsi oriai pakelta galva.
Tiesa, verta atkreipti dėmesį, jog pastarieji, kaip ir dalis blaiviai viską linkusių vertinti žmonių, suskubo tarstelėti: „Pažiūrėsim, kas jam išeis“.
Ir išties į emocinius kraštutinumus linkę pulti žmonės per džiaugsmo, nevilties ar net baimės kupinas akis iki šiol nepajėgė suvokti rinkimų reikšmės.
Taip, šie prezidento rinkimai yra istoriniai. Ir ne vien todėl, kad laimėjo juodaodis kandidatas, kuo iki šiol negali patikėti kai kurie piliečiai. JAV jau seniai nebėra ta valstybė, kur dėl odos spalvos rizikuoji būti atstumtas, pažemintas ar net sumuštas.
Suprantama, jog rasizmas niekur nedingo. Jis Amerikoje dažnai nutylimas dėl politinio korektiškumo, o į skandalo lygmenį iškeliamas tam tikrais tikslais.
Tačiau rasistinių apraiškų galime rasti visose valstybėse. Vienose daugiau, kitose – mažiau. Daugiakultūrė ir daugiarasė JAV visuomenė dabar gali džiaugtis sėkmingu pavyzdžiu, kaip talentingas bei ambicingas juodaodis vaikinas gali susikurti ir įgyvendinti amerikietiškąją svajonę.
B.Obama kaipmat tapo įkvepiančiu simboliu. Galbūt todėl, kartodamas žodį „pokyčiai“, jis ir jo komanda sumaniai pavergė žmonių širdis.
Tačiau jau netolimoje ateityje nuo tokių revoliucinių pagirių teks itin greitai išsiblaivyti. B.Obamos kritikai tvirtina, jog naujasis kandidatas yra nepatyręs ir per silpnas valdyti.
Galbūt patirties išrinktajam prezidentui iš tikrųjų dar trūksta, tačiau verta priminti, jog dabartinis JAV lyderis George'as W.Bushas taip pat buvo nepatyręs. Bet jį ne kas kitas, o tie patys amerikiečiai išrinko antrajai kadencijai.
Būtent JAV piliečiams pirmiausia atstovauja šalies prezidentas. Tačiau ir pasaulyje dėl skirtingų priežasčių iš B.Obamos tikimasi itin daug. Ir tai nėra vien naivios mintys, esą naujasis JAV vadovas kaipmat pakels smukusią šalies reputaciją ir su visais puikiai sutars.
Paprastus žmones sužavėjęs lyderis turi ypatingiems politikams būdingą asmeninį žavesį, gebėjimą šiltai bendrauti ir puikią iškalbą. Bet jam dar reikės sugebėti suderinti, rodos, visiškai nesuderinamas pozicijas.
Tokių aštrių kampų šiandienos pasaulyje yra itin daug, ir prie to nemažai yra prisidėjusi dabartinė JAV administracija. Tad dažnai pamirštama prezidento politikos kryptį lemianti detalė – jo aplinka.
Sparnuotas posakis, jog būtent aplinka būna kalta, iš dalies tiktų G.W.Bushui. Juk jis, nors ir savo paties elgesiu pridarė nemažai eibių, vis dėlto dažnai klausė patarėjų balso.
Šiomis dienomis B.Obama jau pradėjo formuoti savo aplinkos ratą, kuris turėtų gerokai skirtis nuo G.W.Busho neokonservatorių. Daugeliui jau spėjęs įgristi pasakymas, kad JAV pirmiausia žiūrės savo, o ne pasaulio interesų, yra teisingas.
Pats B.Obama ne sykį šlovino dabartinio prezidento politiką, nors viešai negailėjo kritikos. Įtikti žmonėms rinkimuose ir sužavėti kalbomis, kritikuojančiomis nepopuliarųjį šiandieninį JAV prezidentą, yra viena. Bet realiai valdyti šalį ir priimti sprendimus, nuo kurių priklauso daugelis įvykių pasaulyje, yra kas kita.
Tad patarėjų komanda B.Obamos politiką lems ne mažiau nei jo asmeniniai sugebėjimai.
„Juodaodžiu Kennedy“ kartais vadinamas politikas be protingų rinkimų kampanijos strategų nebūtų laimėjęs rinkimų. Kita vertus, J.F.Kennedy turėjo geriausią ir ištikimiausią patarėją – tokio paties tragiško likimo brolį.
JAV dabar reikės taisyti ne vien savo įvaizdį ar gelbėti ekonomiką, bet ir išlaikyti lyderystės vėliavą pasaulyje. O tai daugeliui galvas keliančių konkurentų, žinoma, nepatinka.
Norą išmėginti naująjį JAV vadovą, smogti jam į silpnąsias vietas jau demonstruoja Rusija. Išmėginimo signalų gali pasiųsti ir daugiau valstybių, siekiančių savų interesų.
Tuo tarpu JAV, kai kurių apžvalgininkų žodžiais, net ir pakeitusi spalvą, vis vien dar kurį laiką išliks tokia, kokia buvo bent jau pastaruosius 60 metų.
Visi gąsdinimai, kad JAV jau žlugo, praranda savo pozicijas pasaulyje, o paskutinį smūgį suduos juodaodžio išrinkimas prezidentu, dažnai tėra pavydo ir asmeninių ambicijų apraiškos.
Vien tai, kaip pasaulis susidomėjęs stebėjo rinkimus JAV, rodo, jog ši valstybė išlieka itin svarbi. Tiek Afrikoje, tiek Amerikos žemynuose žmonės yra kupini tam tikrų vilčių.
Net ir JAV pomėgiu nepasižyminčiose valstybėse, pavyzdžiui, Venesueloje ar arabų šalyse, norom nenorom prasiveržė susidomėjimo pliūpsniai. Net jei B.Obamą vieni laiko parankiu ar neparankiu šalies interesams, jie vis vien norėtų paspausti ranką.
Tad dabar naujojo JAV vadovo laukia ne vien sunkūs uždaviniai – jis turi progą įrodyti, jog jo retorika apie pokyčius turi bent kruopelę tiesos. Net jei JAV užsienio politika kardinaliai ir nepasikeistų, vien žmogaus, gebančio gludinti kampus ir kartu principingai išlaikyti pozicijas, buvimas JAV prezidentu daug ką reiškia.