Puolė vadinti laimės kūdikiu
Tautos prisikėlimo partijos atstovė 40 metų vilnietė Arūnė Stirblytė antrajame rinkimų ture tapo konservatoriaus Vidmanto Urbono konkurente ir trenkė akinančią pergalę.
Niekados nematytai, spaudos puslapiuose niekad nesiafišavusiai moteriai panevėžiečiai atidavė daugiau balsų nei gerai pažįstamam, prieštaringai sportinėje ir politinėje veikloje vertintam saviškiui.
Po šio įspūdingo laimėjimo panevėžiečiai vilnietę ėmė vadinti laimės kūdikiu, sėkmės fenomenu.
Bendrauti draudė A.Valinskas
Kokia ji, mūsų miestui Seime atstovauti pasiryžusi ir rinkėjų pasitikėjimą pelniusi jaunoji politikė?
„Panevėžio rytas“ naująją parlamentarę pakalbino tą pačią dieną Vilniuje, kai ji buvo ką tik gavusi Seimo nario pažymėjimą.
Tariantis dėl interviu A.Stirblytė iš pradžių stengėsi išvengti pokalbio, aiškino, kad šnekėtis su žurnalistais iki to laiko, kol nauji tautos išrinktieji priims priesaiką, uždraudė partijos įkūrėjas Arūnas Valinskas.
Vėliau, anot A.Stirblytės, partijos vadovas leido kalbėti apie save, bet patarė vengti šnekų apie dar tik numatomą politinę veiklą.
Nuo muzikos - prie dailės
Su A.Stirblyte susitikome bendrovėje „Optima forma“, kurioje moteris iki šiol dirbo generaline direktore.
Laiptais iš antrojo aukšto nusileido trumpu sarafanu, juodomis pėdkelnėmis ir aukštakulniais ilgaauliais batais pasidabinusi daili šviesiaplaukė. Vėliau ji paaiškins, kad tokią aprangą įsigijo specialiai darbui Seime, o iš tiesų jos rengimosi stilius buvęs visai kitoks, labiau meniškas ir ryškesnis.
- Panevėžiečiai apie jus negirdėjo beveik nieko, pateikite pradžiai nors keletą biografinių faktų.
- Esu vilnietė, čia gimiau ir augau. Turiu 11 metų vyresnį brolį. Tame pačiame daugiabutyje gyvenu 37 metus. Iki 9 klasės Balio Dvarionio muzikos mokykloje mokiausi chorvedybos, grojau fortepijonu.
Vėliau pasirinkau kitokią menų sritį. Specialybė - tekstilininkė. Mokiausi visą dešimtmetį. Studijuojant dirbti neteko. Iš pradžių baigiau Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, antroji meno žinių gilinimo pakopa buvo studijos Vilniaus dailės akademijoje.
Mokytojas su kėde išnešė
-Jūsų gauti menininkės diplomai guli stalčiuje, nerengiate parodų, nesidarbuojate kultūros srityje. O ir jūsų biografijoje nėra įrašo, jog kada nors dirbote su įgyta specialybe susijusį darbą. Kokie čia likimo pokštai?
- Dažnai pagalvoju, kad ne man reikėjo menų mokslus krimsti, o broliui. Jis už mane ir piešia gražiau, ir groja geriau. Man reikėjo rinktis ekonomiką ar finansus, nes visad jutau silpnybę skaičiams, matematika iš visų mokslų sekėsi geriausiai.
Prisipažinsiu, nebuvau labai gera mokinė, tik vidutinė. Užtai buvau labai išdykusi, kartą matematikos mokytojas mane net su kėde iš klasės išnešė.
Baigusi menų mokslus, nuėjau kitu keliu. Mano darbavietės: barai, naktiniai klubai, kazino. Tada buvo toks baras populiarus „Prie parlamento“, jame savo veiklą ir pradėjau, ten buvo baras, restoranas ir naktinis klubas. Dirbau rinkodaros specialiste.
Mano pareiga buvo rūpintis išorine ir vidine reklama. Siūliau idėjas, kiti jas įgyvendindavo, sukau galvą, kaip padidinti apyvartą, kaip pritraukti klientų.
Vėliau vienu metu jokiems darbdaviams nepriklausiau, individualiai kūriau interjero detales.
Paskutinioji darbavietė, iš kurios išeinu į Seimą, - siuvimu ir audinių prekyba užsiimanti bendrovė „Optima forma“.
Geriau kalbėti apie šunį
- O jūsų šeima? Sprendžiant pagal pavardę esate netekėjusi, tačiau juk turite širdies draugą?
- Niekad nebuvau ištekėjusi, vaikų neturiu. Turiu draugą ir didelį šunį. Kol kas apie draugą nekalbėsiu.
Apie keturkojį augintinį galime kalbėti. Jis labai didelis, gauruotas, geraširdis, tingus ir be galo draugiškas šuo. Nors yra grynaveislis, bet į parodas nevedu, neatitinka standarto, yra peraugęs net 10 centimetrų, o ir sveria per 80 kilogramų.
Patekus į Seimą permainas labiausiai pajus šuo, nes teks gerokai anksčiau keltis, kad galėčiau lauke pavedžioti. Kadangi jis tinginys, galėdavo išmiegoti iki vidurdienio. Būdavo, ateina į miegamąjį, padeda galvą šalia, padūsauja ir, jei nesikeliu, atsigula šalia lovos ir miega tol, kol šeimininkė miega.
O apie draugą nekalbėsiu. Kiek galėsiu, tiek tempsiu laiką dėl asmeninio gyvenimo paviešinimo.
Dėl draugo gali kilti nemalonumų
- Kodėl nenorite atskleisti, kas toks yra jums brangus asmuo? Juk jau tapote viešu asmeniu, į kurį visuomenė žiūri lyg pro didinamąjį stiklą. Už jus balsavusiems panevėžiečiams įdomu, su kuo gyvena jų simpatijas pelniusi politikė. Ar reikėtų suprasti, kad jūsų draugo vardo pagarsinimas pakenktų jūsų įvaizdžiui? Tokiu atveju tylėjimu tik paakinate žmonių smalsumą.
- Jei dabar kalbėčiau apie draugą, tikriausiai turėčiau daug problemų, žurnalistai norės pasikapstyti giliau, o tada gali būti nemalonių straipsnių apie tai. O paskui, vėliau, tegul aiškinasi. Vis tiek išsiaiškins.
- Minėjote, jog per visus ilgus studijų metus neteko dirbti, šeimoje buvote kiek palepinta jaunėlė. Vėliau, regis, gyvenimas klostėsi irgi be didesnių problemų, neteko vargti dėl duonos kąsnio, darbas pramogų pasaulio sferoje jums tiko ir patiko. Ar esate lepi moteris, nemokanti net kiaušinienės išsikepti?
- Iki kokių 15 metų tėtis vis gąsčiodavosi, ką čia užaugino, manė, kad nieko nemoku. O kartą, kai mama buvo išvažiavusi į sanatoriją, o tėtį susuko radikulitas, perėmiau virtuvę į savo rankas ir labai neprastai pasirodžiau, atsiskleidė virėjos talentas.
Tiesa, nemėgstu gaminti valgio tik sau, bet su malonumu ruošiu vaišes didelei kompanijai žmonių. Kai dirbau naktiniame klube, kartą gelbėjau 200 žmonių rengtą banketą nuo nevykėlio virėjo. Ir stalus pertvarkiau, ir maisto skonį pagerinau, visi liko labai patenkinti.
Kai būnu pavargusi, niekas prie puodų nenuvarys, bet kai nuvažiuoju pas brolį į sodybą, mielai imuosi maisto ruošos.
Audimas atnešė ir nuovargį
- Grįžkime prie kūrybos. Nejaugi tekstilininkės patirtis nuėjo perniek? O kūrybinės ambicijos?
- Didesnių parodų nesu ruošusi, tačiau bendroms parodoms savo kūrinių esu pateikusi.
Kol mokiausi, kūriau grandiozinius planus, kad turėsiu dirbtuves, ausiu milžiniškus darbus. Ne tik kūryboje, bet ir šiaip gyvenime galbūt esu gigantomanė, man mažą daiktą suvokti sunku. Mano akademijos baigimo diplominis darbas buvo įspūdingų matmenų, 1,5 metro pločio ir 7,5 metro ilgio. Technikumo diplominis kiek kuklesnio dydžio, tik 3 metrų ilgio ir pusantro metro pločio, jis anksčiau puošė biblioteką Kaišiadoryse.
Tekstilininkai anuomet gyveno labai gerai, sovietmečiu buvo itin madinga turėti didžiulį austą gobeleną, tad užsakymų netrūko, kiekviena posėdžių salė būdavo papuošta gigantišku tekstilės darbu.
O dabar paaiškėjo, kad gobelenai ne toks jau geras daiktas, kaupia dulkes ir niekam nebereikalingi.
Aš taip džiaugiausi, kad baigiau akademiją, nes per 10 metų pavargau austi, norėjosi pailsėti. Galbūt todėl ir ėmiausi visai kitokios veiklos nei mokiausi.
Auksinis laikas - kazino
- Kuri darbinė veikla jums labiausiai patiko?
- Mano auksinis laikas - darbas kazino. Tai buvo pats geriausias mano darbas, labai geri darbdaviai lenkai ir kolegos, puiki atmosfera. Lietuviai savininkai ne taip žiūri į darbuotojus kaip užsieniečiai. Užsieniečiai darbuotoją labiau vertina, pasitiki jo profesionalumu, kompetencija.
Tuo metu kazino dirbti rinkodaros specialistu buvo sudėtinga. Mūsų įstaiga pati pirmoji atidarė lošimo stalus, reikėjo pritraukti kuo daugiau klientų, o tuo metu buvo tik pradžia kazino steigimųsi, buvo draudžiama bet kokia reklama, labai griežtai kontroliuodavo. Bet rasdavau būdų, kaip suktis, savo darbą padarydavau gerai.
Būdavo taip: turi darbo - dirbi, neturi - gali eiti pasivaikščioti, į kiną, savais reikalais ar visai neateiti. Toks požiūris man labai patiko.
Kai buvau pakviesta pereiti į kazino, prieš tai dirbau naktiniame klube. Darbo metai kazino buvo nuostabūs, į darbą eidavau lyg į šventę.
Šiaip jau kituose darbuose galioja principas, kad už tave visi žino geriau. Pavyzdžiui, čia, pasakys klientas kad čia „šūdina“ medžiaga, gali nors per galvą versdamasis įrodinėti, jog ji aukščiausios kokybės - jis įsitikinęs, kad žino geriau.
Lošimai - alternatyva girtavimui
- O koks jūsų, kaip eilinės pilietės požiūris į azartinius lošimus? Ne paslaptis, kad didžioji dalis visuomenės į šią pramogą žiūri neigiamai, lošimo namus vadina pražūtingu nelaimių, šeimų tragedijų ir sudaužytų likimų liūnu. Ar pati esate lošusi ir kokiai kategorijai žmonių priklausote: azartiškųjų ar susilaikančiųjų?
- Esu lošusi. Nelabai įsivaizduoju, kad lietuviai supras, jog lošimas - tai laiko praleidimo būdas. Kad bare galima pragerti 200 litų, susimušti ir būti išvežtam į policiją - tautiečiams suprantama. O kad ateiti pavakaroti į kazino, palošti -jau nesuprantama. Drįsčiau suabejoti, ar pas mus bus kada nors kitokia nuomonė.
Aš neturiu nieko prieš laiko leidimą kazino. Azartiniai lošimai galėtų būti kaip alternatyva girtavimui. Yra žmonių, kurie tampa priklausomi nuo lošimų, bet ne visi ta liga suserga.
Aš pati esu labai azartiška. Kai dirbau kazino, neturėjau teisės lošti. Esu buvusi kituose kazino. Neinu ten dažnai, kad neįprasčiau, save priskirčiau tiems, kuriems reikia pareiškimą rašyti, kad nebeįleistų į lošimo salę. Bet kadangi vadovaujuosi sveiku protu, galiu save kontroliuoti, žinau saiką, tad nelošiu dažnai.
Horoskopas nurodė lemiamą lūžį
- Jei esate azartiška ir turite savyje ugningo gaivalo, gal bandote su likimu susitarti būrėjų, astrologų, ekstrasensų ir kitokias mistines galias neva turinčių žmonių pagalba? O gal ir pati turite tokių sugebėjimų?
- Turiu savo asmeninį horoskopą. Tai buvo seniai, kai dar dirbau „Prie parlamento“, giminaitė bendravo su astrologe ir gimtadienio proga pasiūlė užsisakyti horoskopą.
Jis nubraižytas man iki gyvenimo galo. Horoskopas rodo, kad iki 40 metų ką bedaryčiau, nieko neišeis, gyvenimas prasidės tik peržengus šią metų ribą.
Spalio 24-ąją, kai jau vyko antrojo turo išankstinis balsavimas, kaip tik atšvenčiau 40-metį.
Gyvenime daug kas klausdavo, kodėl to ar kito nedarau. Negaliu sakyti, kad man nesisekė, bet pradedi kažką daryti, įpusėji ir nebėra energijos toliau tęsti. Gal tokios pranašystės užkoduoja?
Pastebėjau, kad ir pati turiu nuojautų, kurios išsipildo. Ypač kitų žmonių atžvilgiu. Būna, vos užmetusi akį matau, kad ta pora kartu negyvens, sakau žmonėms, jie netiki, o po kokių 5 metų vis tiek išsipildo, jie išsiskiria.
Nuojautų turėjau ir per rinkimus. Prieš antrąjį turą neturėjau nė menkiausios abejonės, kad laimėsiu.
Per šį gimtadienį draugės priminė horoskopą, teiravosi ar ne jo įtaka paveikė, kad pasukau į politiką, kitos vėliau juokavo, kad apvalios sukakties proga pasidovanojau vietą Seime.
Stovėjo Panevėžio sankryžoje
- Tad kodėl pasukote į politiką? Daugiau nei dvejus metus darbavotės audiniais prekiaujančioje įmonėje, gyvenimas tekėjo ramia ir tvarkinga vaga, politinis šalies gyvenimas jums rūpėjo ne ką daugiau nei eiliniam piliečiui.
Kam jums prireikė tokių kardinalių pokyčių? Ir kodėl atsidūrėte A.Valinsko partijoje?
- Kai A.Valinskas įkūrė partiją, buvau pirmųjų narių kuopelėje. Tiesiog taip susiklostė. Su Donalda Meiželyte ir Inga Valinskiene buvau pažįstama apie 5 metus, mūsų pažintis prasidėjo nuo renginių organizavimo, mus suvedė šou pasaulis. Tad visai logiška, kad kartu su jomis atsidūriau partijoje.
- Sakyčiau, rinkimai mūsų mieste pasisuko labai netikėtai, iš gausaus, gerai pažįstamų kandidatų būrio panevėžiečiai balsavo už niekad nematytą, nepažįstamą ir iki šiol spaudos puslapiuose nė karto nesušmėžavusį veidą - jus. Žmonių valia dabar jūs atstovausite Panevėžiui. Ar bent esate buvusi mūsų mieste?
- Jaunystėje kartą esu buvusi, prisimenu, kai po Panevėžį vaikštinėjome su mama, viską apžiūrinėjome.
Antrą kartą Panevėžyje apsilankiau prieš pirmąjį rinkimų turą, tada nuvežėme plakatus. Prieš antrąjį turą Panevėžyje buvau du kartus, tada su D.Meiželyte ir Mečislovu Subeliu stovėjome vienoje miesto sankryžoje ir praeiviams dalijome reklamines skrajutes ir lankstinukus.
Širdžių daužytojoms nepriklauso
- Panevėžiečiams rūpi jus pažinti. Kaip save apibūdintumėte? Kokie jūsų pomėgiai? Gal, kaip meniškos prigimties žmogus, esate nepataisomai išsiblaškiusi? Gal turite žalingų įpročių ar kokių keistybių? O gal esate nuolatinė vyriškų širdžių daužytoja ir dabar sukils kažkada nuskriausti stipriosios lyties atstovai?
- Tikrai nesu išsiblaškiusi, kuo puikiausiai susidoroju su skaičiais, moku vesti buhalteriją, kai trūko šių žinių, baigiau buhalterinės apskaitos kursus.
Visada vengiau viešumo, nemėgstu žmonių dėmesio, nemėgstu kalbėti, labiau patinka išklausyti. Mėgstu dalinti patarimus. Įvairiais klausimais.
Vienas pažįstamas anądien pasakė: „Tu būsi tykusis seimūnas“.
Kiek atsimenu, nesu sudaužiusi nė vienos širdies. Jei su kuo bendravau ir išsiskyriau, tai taikiai. Iš tiesų vyrai manęs bijo. Iš žmonių esu girdėjusi, kad atrodau „pasikėlusi“ ir arogantiška. Galbūt todėl, kad mažai kalbu, daugiau klausau.
Kai aš tyliu, vyrai galvoja, kad esu labai protinga. O protingų moterų jie bijo, ką su jomis veikti?
Iš tiesų esu atvira ir nuoširdi, nekonfliktinė asmenybė. O dažniausiai tyliu dėl to, kad nematau reikalo veltis į beprasmius ginčus.
Dėl žalingų įpročių: parodykite nors vieną menininką, kuris nebūtų tų dalykų perėjęs.
Jokių egzotiškų pomėgių neturiu nei medžioju, nei žvejoju. Labai mėgstu grožinę rusų literatūrą. Man ta kalba be galo graži. Rusiškai išmokau nuo 3 metų, buvo kaimynas policininkas rusas, jis man labai patiko, gal dėl to ir kalbėti išmokau rusiškai. Jei skaitau rusų autorių knygas, tai tik originalo kalba.
Nagrinėja Konstituciją
- Kokioje veiklos sferoje matote save, kaip seimūnę?
- Aš partijoje mačiau dvi sritis, kur galėčiau darbuotis: kultūros bei socialinių reikalų ir darbo komitetuose. Bet, kaip žinote, mūsų partijoje daug šoumenų, jie kultūroje kompetentingi. Tad man liktų antrasis komitetas.
Aš net darbo kodeksą, ir seną, ir naują esu skaičiusi. Didžioji dalis mūsiškių juk nieko neskaitę nei Konstitucijos, nei statuto. Kita vertus, jei nereikėjo iki šiol, kam skaityti? Dabar sėdžiu ir nagrinėju Konstituciją.
Darys perversmą aprangoje
- Minėjote, kad su D.Meiželyte esate geros pažįstamos. Pastarosios reputacija kiek svyruoja dėl drąsaus žingsnio - nusifotografuoti nuogai žurnalo viršeliui. Ar jūsų įvaizdis neturi panašių faktų? Ir kaip kursite parlamentarės įvaizdį?
- Jokių drastiškų veiksmų nesu padariusi, bent neprisimenu nieko ypatingo, niekas manęs niekur nefotografavo, tad dėmių tarsi ir nėra.
Seimūnės įvaizdis bus didžiausia problema. Turiu 30 džinsų ir nė vieno kostiumėlio, net batelių neturiu. Mano aprangos stilius visai kitoks, nešioju keisčiausias kepures, juokingus batus, o dabar privalėsiu laikytis kitokių taisyklių. Seimo nario pažymėjimo įteikimo proga nusipirkau specialiai tam tinkančią aprangą.
Mėgstu turėti daug drabužių, bet tokio derinio kaip klasikinis sijonas ir švarkas nė už ką nesivilksiu. Turiu minčių, kaip pakeisti Seimo moterų įvaizdį, nes dabartinė situacija - tragedija, nesusipratimas kažkoks, žiūri ir nesupranti, vyras ar moteris eina.
Ir išvis, kas sugalvojo tą baisų švarką ir sijoną, kas nurodė būtent tokius vilkėti? Galima elegantiškai atrodyti ir laisviau apsirengus, pavyzdžiui, kaip Dalia Teišerskytė.
Reikės daryti perversmą. Manau, kad šioje srityje galėčiau pasitarnauti, bent jau duoti gerų patarimų. Bet tikriausiai valstybė turės svarbesnių problemų nei Seimo moterų aprangos stiliaus pakeitimas.
Balsavo prieš V.Urboną
- Kaip manote, kodėl panevėžiečiai pasirinko jus, o ne V.Urboną?
- Aš esu realistė, suprantu, kad žmonės balsavo ne už mane, o prieš V.Urboną. Pati to žmogaus nė karto nesu gyvo mačiusi, nesu su juo kalbėjusi, bet girdėjau iš kitų apie jį nekaip atsiliepiant. Tiesiog man žmonės paskambindavo ir išsakydavo nuomonę.
Prieš antrąjį turą man paskambino iš Panevėžio verslininkų asociacijos ir sako: „Pasakykite ką nors gero apie save, kad galėtume jus pareklamuoti, nenorime, kad mūsų žmonės balsuotų už V.Urboną“.