Šeštadienį vykusiame konservatorių tarybos posėdyje A.Kubilius jau oficialiai įvardijo partijos kandidatus, kuriuos siūlys prezidentui į ministrų postus: krašto apsaugos – Rasą Juknevičienę, šeimos ir socialinių reikalų – Rimantą Dagį, kaimo reikalų – Kazimierą Starkevičių, finansų – Algirdą Šemetą, ūkio – Dainių Kreivį, energetikos – Arvydą Sekmoką.
Tačiau A.Kubilius taip ir nepasakė, kam bus pasiūlyta vadovauti Užsienio reikalų ministerijai. Tad jau kuris laikas politiniame gyvenime tvyranti intriga liko neišsklaidyta.
Konservatorių lyderis tik paminėjo šešėlinėje partijos vyriausybėje buvusius kandidatus: parlamentarus Audronių Ažubalį, Emanuelį Zingerį ir europarlamentarą Vytautą Landsbergį.
Apsispręsti, kurią kandidatūrą teiks prezidentui, A.Kubilius ketina iki lapkričio 17-osios, kai į pirmąjį posėdį susirinks naujasis Seimas.
Apie susitikimą neinformavo
Praėjusio šeštadienio rytą, dar gerokai prieš partijos tarybos posėdį, A.Kubilius su V.Ušacku buvo pastebėti Vilniaus Gedimino prospekte. Jie atrodė gerai nusiteikę ir apie kažką energingai kalbėjo.
Tačiau apie šį pokalbį konservatorių lyderis tarybos posėdyje kolegoms neužsiminė nė žodžiu. Tik vėliau paklaustas žurnalistų jis prisipažino, kad buvo susitikęs su V.Ušacku ir aptarė jo galimybę tapti ministru. Bet esą nieko nepažadėjo.
Oficialiai teigiama, kad V.Ušackas iš Londono atvyko politinių konsultacijų su Užsienio reikalų ministerijos vadovybe dėl Europos Sąjungos ir Rusijos derybų.
Partijoje jau kyla maištas?
Po A.Kubiliaus pareiškimo, kad kandidato į užsienio reikalų ministro postą jis ieškos dar savaitę, konservatorių taryboje kilo diskusija.
„Jei mes atsisakysime vadovauti bene įtakingiausiai šiuo metu valstybinei struktūrai – Užsienio reikalų ministerijai, tai reikš, kad atsitraukiame nuo ilgai deklaruotos politinės Vyriausybės idėjos.
Kartu tai būtų ir neformalių įtakos centrų arba klanų, kad ir kaip juos pavadinsime, pergalė. Taigi iškyla esminis klausimas – ar konservatoriai prisiims atsakomybę už užsienio politiką, ar droviai paves tai daryti statutiniams diplomatams“, – pareiškė A.Ažubalis.
Jį parėmė ir į Seimą išrinktas buvusio užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo sūnus Paulius Saudargas.
Jis įsitikinęs, kad Užsienio reikalų ministerijai turi vadovauti partijos pasirinktas, o ne iš šalies siūlomas kandidatas: „Prezidentas, atmesdamas vieną ar kitą partijos kandidatą, turėtų įvardyti aiškius motyvus, kodėl tai daro. Tuomet užsimegztų diskusija“.
Vienas minimų kandidatų į užsienio reikalų ministrus – E.Zingeris – šeštadienį partijos tarybos diskusijoje nedalyvavo.
Tuo tarpu vakar kalbėdamasis su „Lietuvos rytu“ jis tarsi apibendrino visas diskusijas: „Gerbtinas bet koks A.Kubiliaus pasirinkimas, ir aš jį remsiu.
Kita vertus, man atrodo, kad, žinant V.Landsbergio indėlį į Europos geopolitinį likimą, laisvės sampratos gynimą ir tai, kad šiuo metu ES yra ištikusi moralinė krizė, profesoriaus žodis užsienio politikoje būtų labai svarus“.
Partijos patriarcho viražai
Konservatorių garbės pirmininkas V.Landsbergis anksčiau yra leidęs suprasti, kad jam būtų priimtinas užsienio reikalų ministro postas.
Tačiau šeštadienį kalbėdamas partijos taryboje jis apėjo šį klausimą.
Po posėdžio V.Landsbergis taip pat buvo susitikęs su V.Ušacku.
„Su A.Kubiliumi ir V.Landsbergiu kalbėjomės apie mano galimybę užimti užsienio reikalų ministro postą. Sekmadienį dar kartą susitiksime su būsimu premjeru“, – prisipažino vakar „Lietuvos rytui“ V.Ušackas.
Kokias sąlygas ar pageidavimus kėlė įtakingiausi konservatoriai, ambasadorius kalbėti nepanoro, tikindamas, kad kol kas nėra galutinių sprendimų.
V.Ušackas užsienio reikalų ministru bando tapti jau ne pirmą kartą. Anksčiau jį kaip kandidatą yra minėjusios Tvarkos ir teisingumo, Darbo bei Tautos prisikėlimo partijos, o savo šešėlinėje vyriausybėje buvo įrašę liberalcentristai.