Dažnas lietuvis, tebesėdintis savo darbo vietoje, dar bando guostis: nėra pas mus jokios krizės. Ją sugalvojo valdžia ir užsienio naujienų prisiklausę ekonomistai.
Mes vis dar gauname atlyginimus ir savaitgaliais plūstame į prekybos centrus — ar tai ne pakankamas įrodymas, kad neišgyvename krizės? Lietuvis griebiasi jam nebūdingo optimizmo ir juo lyg skydu dengiasi nuo realybės.
Apie atleidimus — kone kasdien
Kokia krizė, jei nesi vienas iš daugiau kaip 300 netrukus darbo neteksiančių Alytaus „Snaigės“, vienas iš 187 bankrutavusios Šiaulių „Ventos“, vienas iš 172 Jonavos siuvimo įmonės „Jonatex“, vienas iš 125 Šilutės „Galaunės“ ar kurios nors kitos bankrutuojančios ar, kad išgyventų, žmonių skaičių drastiškai mažinančios įmonės darbuotojų?
Krizę gali vadinti pramanu ir tuomet, jei dar nepatekai tarp tų vadybininkų ar investicijų konsultantų, kuriems darbdavys sudarė tokias sąlygas, kad jie buvo priversti išeiti iš darbo „šalių susitarimu“.
Taip elgiasi ne viena įmonė norėdama darbuotojų skaičiaus mažinimą įvilkti į gražų apdarą, vengdama pripažinti grupės darbuotojų atleidimo faktą.
Neseniai pasigirdo pranešimų, kad nemažai darbuotojų ketina atleisti viena didžiausių šalies telekomunikacijų bendrovių „Omnitel“. Jos vadovai tai neigė, tvirtindami, kad vyksta įmonės struktūros optimizavimas.
Praėjusią savaitę naujienų portalas vz.lt pranešė, kad apie trečdalį savo darbuotojų atleido investicijų bendrovės „Invalda turto valdymas“ ir „Invalda nekilnojamojo turto valdymas“. Dalį žmonių atleido ir investicinis bankas „Finasta“ bei nekilnojamojo turto bendrovė „InReal“. Tačiau šių įmonių atstovai oficialiai tai neigė ir tikino, kad darbuotojai bendroves paliko „abipusiu susitarimu“.
Dėl įmonės įvaizdžio galima bandyti nuneigti daug ką, bet iš pavienių detalių jau dėliojasi vienas aiškus faktas: nedarbas Lietuvoje didėja.
Spalio mėnesį nedarbas siekė 4,6 proc. — buvo 0,1 proc. didesnis nei rugsėjį ir net 0,4 proc. didesnis nei pernai spalį.
Darbo vieta — vėl vertybė
Darbo vieta tampa vertybe, kurią norisi išsaugoti, nes konkurencija dėl jos — vis didesnė. Neseniai darbo paieškos portalo cvmarket.lt atlikta įmonių apklausa parodė, kad darbdaviai jaučia, kad darbuotojai pradeda labiau vertinti savo darbo vietą — tai nurodė 56 procentai visų atsakiusiųjų.
Tokioje situacijoje darbdaviai gali pamiršti dar labai nesenas savo dejones dėl darbuotojų stygiaus: jie jau gali rinktis ir kelti reikalavimus. „Įsivyrauja tendencija griežtinti reikalavimus darbuotojams, o darbo ieškantys žmonės tampa lankstesni ir linkę labiau nusileisti darbdaviui derantis dėl darbo sąlygų“, — teigė „CV Market“ rinkodaros direktorius Povilas Kytra.
Anot jo, darbą sunkiau susirasti žemesnės kvalifikacijos darbuotojams. „Patyrusių kvalifikuotų specialistų trūksta nuolat, net ir esant tokiai situacijai“, — patikino P.Kytra.
Tačiau pridūrė, kad pasitaiko ir išimčių. „Gerų specialistų pasiūla padidėjo finansų sektoriuje, o jų poreikis mažės. Pavyzdžiui, sumažėjus investicinių produktų paklausai, tenka atsisveikinti su dalimi konsultantų. Tad net ir būnant geram šios srities specialistui, gali kilti keblumų ieškant darbo“, — kalbėjo P.Kytra.
Tikėjosi solidžios algos
Su tokiais keblumais jau susidūrė marijampolietis Andrius Gruodis, darbo pradėjęs ieškotis daugiau kaip prieš keturis mėnesius.
„28 metų vyras, baigęs aukštuosius mokslus Danijoje, turintis verslo patirties, ieško vadovo darbo (nuo 6000 Lt)“. Tokio turinio A.Gruodžio skelbimas ne kartą buvo spausdinamas „Lietuvos ryto“ dienraštyje. Pats marijampolietis nuolat studijuodavo darbo pasiūlymus ir susidomėjęs ne vienu jų siuntė gyvenimo aprašymą.
Apie šimtą jų jau išsiuntęs vyras kol kas patinkamo darbo nerado. Į savo skelbimą jis sulaukė kelių pasiūlymų, o CV siuntinėjimas jokių rezultatų nedavė.
„Į vieną įdarbinimo agentūrą buvau pakviestas pokalbio dėl nekilnojamojo turto agentūros vadovo darbo. Kiek supratau, neatitikau reikalavimų: per pokalbį man buvo pasakyta, kad jiems reikia žmogaus, kuris būtų vadovavęs didesniam nei 10 žmonių kolektyvui. Aš esu vadovavęs mažesniam darbuotojų skaičiui“, — pasakojo A.Gruodis.
Kito rimto pokalbio jį pakvietė „Vakarų medienos grupės“ atstovas. „Ten kalba jau buvo apie penkiažeklį atlyginimą, bet gal aš pasirodžiau per jaunas ar turintis per mažai patirties“, — svarstė A.Gruodis.
Universitete „Concordia“ Estijoje jis yra baigęs Tarptautinės teisės bakalauro studijas, o po trejų metų mokslų Danijoje įgijo Europos sąjungos teisės ir verslo magistro diplomą.
Lietuvoje jis turėjo smulkųjį verslą. „Užsiėmėme nestandartinių baldų gamyba ir pardavimu. Dirbo 3—4 žmonės. Bet Marijampolė per mažas miestas, čia per mažai kapitalo, kad būtų galima tą verslą plėsti. Noriu gyventi ir dirbti dideliame mieste, „parduoti“ savo diplomą, galimybes, patirtį“, — kalbėjo A.Gruodis.
Tačiau šio sumanymo įgyvendinti nepavyksta. Kol kas jis įgijo tik naujos — darbo paieškų — patirties. Ir įsitikino: rasti vadovo darbą už padorų atlyginimą nelengva.
— Gal darbdavius išgąsdino jūsų pageidaujamas atlyginimas? — „Ekstra“ paklausė vadovo darbo ieškančio A.Gruodžio.
— Užsienyje, Danijoje, atlyginimo dydį visuomet nurodo tas, kuris siūlo darbą, ir tas, kuris jo ieško. Taip išvengiama begalės nesusipratimų.
O viena bendrovė Kaune atrinkinėjo žmones dirbti Norvegijos avialinijoms. Dalyvavau konkurse, skambino iš Danijos, tikrino mano danų kalbos žinias, gramatiką. Kai perėjau visus konkursus ir pokalbius, man pasiūlė 1700 litų atlyginimą. O man dar reikėtų važinėti į darbą — tai juokinga.
Todėl prieš pokalbį visuomet pasakau, kad atlyginimas man yra lemiamas dalykas ir jeigu siūlo 2 ar 3 tūkstančius, net neverta eiti kalbėtis.
— Nesulaukėte priekaištų, kad užsiprašėte per didelio atlyginimo?
— Ne. Kai prieš keturis mėnesius pradėjau siuntinėti savo gyvenimo aprašymą, rašydavau, kad pageidauju 10 tūkstančių litų. Bet paskui pamąsčiau, kad gal tai nerealu, tad sumažinau pageidavimą iki 6 tūkstančių.
— Kodėl būtent tiek?
— Maždaug tiek gauna Vilniuje dirbantys mano draugai. Vienoje mėsos perdirbimo įmonių pirkimų direktoriumi dirbantis draugas 6 tūkstančius litų gauna į rankas. Kiti irgi panašiai. Tad pamaniau, kad tai realus uždarbis.
Be to, apskaičiavau, kad Vilniuje buto nuoma kainuotų apie pustrečio tūkstančio litų, ten brangesnis pragyvenimas, tad už mažesnį atlyginimą net neapsimoka pradėti dirbti.
Nepriėmiau ir kelių nerimtų pasiūlymų. Pavyzdžiui, viena įmonė Klaipėdoje siūlė vadovauti vilkikų parkui su sąlyga, kad jiems per mėnesį uždirbsiu 20 tūkstančių litų, tada jie man galės mokėti šešis tūkstančius. Jei uždirbsi — duos, o jei ne? Man toks pasiūlymas netiko?
Kita norvegų kapitalo įmonė, rengianti vadovų mokymus, siūlė pirmus mėnesius dirbti už 2—3 tūkstančius litų, o paskui, jeigu gerai seksis, tai duos ir šešis. Kai rinkoje tokia krizė, įmonės bankrutuoja, manau, ir tų mokymų niekam nereikia.
— Bet jūs krizės metu ieškote darbo. Ar tai negąsdina?
— Psichologiškai manęs tai neveikia. Turiu tam tikrų investicijų, pinigų pragyvenimui keleriems metams į priekį.
Nesėdžiu sudėjęs rankų, turiu išsipirkęs individualios veiklos patentą. Darbo biržoje nesu registruotas. Galiu leisti sau ieškotis patinkamo darbo, o ne griebti kas papuola.
Svajonėse — ir kukli alga
Kelis mėnesius darbo ieškančiai alytiškei Odetai Kudarauskienei tokie marijampoliečio žodžiai — lyg peilis į širdį. Ji negali sau leisti tokios prabangos laukti.
32 metų moteriai verkiant reikia darbo. Ji viena augina šešerių metų dukterį, moka paskolos įmokas ir jau baigia išleisti santaupas, uždirbtas Vokietijoje prižiūrint senelius.
Odetos norai — gerokai kuklesni nei darbo ieškančio A.Gruodžio: ji sutiktų dirbti už 1200 litų atlyginimą per mėnesį. Moteris apskaičiavo, kad tiek jiedviem su dukterimi pragyventi užtektų.
„Neįsivaizduoju, kaip tą darbą susirasti“, — susikrimtusi kalbėjo alytiškė. Ji yra baigusi aukštesniąsias buhalterinės apskaitos studijas ir norėtų dirbti pagal specialybę, nors iki šiol to daryti neteko.
„Sutikčiau dirbti buhalterio padėjėja, kol išmokčiau, perprasčiau, įgyčiau patirties. Mane įdarbinusi firma parengtų specialistą pati sau. Bet darbdaviai sako: mes išmokysime, o tu paskui kitur išeisi. Tai kokia pas juos atmosfera, tarpusavio santykiai, jei iš anksto bijo, kad žmogus išeis? Nesuvokiu tokio mąstymo“, — stebėjosi O.Kudarauskienė.
Jųdviejų su dukterimi pajamos šiuo metu — apie 200 litų per mėnesį. Tai — dukteriai mokama našlaičio pašalpa ir vadinamieji vaiko pinigai. Rugpjūtį užsiregistravusi darbo biržoje moteris dar negauna socialinės pašalpos — kol nepraėjo pusmetis, nepriklauso.
O.Kudarauskienės vyras nuo sunkios ligos mirė prieš porą metų. Žmona jį apraudojo būdama Vokietijoje. Tuo metu Odeta ten prižiūrėjo du senelius: vienas sunkiai sirgo, kitas merdėjo. Odeta nesiryžo jų palikti ir išvykti į laidotuves — širdgėlą moteris ištvėrė būdama tarp svetimų.
Šių metų rugpjūtį ji nusprendė visam laikui grįžti į Lietuvą. „Pusę butui paimtos paskolos jau grąžinau. Maniau, susiradusi darbą ir turėdama santaupų sugebėsiu grąžinti likusią paskolą, pragyventi su dukra“, — pasakojo alytiškė, dar svajojusi stoti į universitetą.
Vėl gręžiojasi į užsienį
Veikli, energinga, darbo nebijanti moteris, prieš išvažiuodama į Vokietiją, Lietuvoje dirbo prekybos vadove, turėjo savo smulkųjį verslą. Grįžusi į gimtinę ji apstulbo, kai keletą mėnesių, kad ir kur nuėjusi, atsimušdavo lyg į sieną.
Jai tepasiūlyta platinti kosmetikos priemones arba prekiauti turguje. „Toks darbas man netinka, nes negarantuoja stabilių pajamų, o viena augindama dukrą negaliu rizikuoti. Be to, jis nesusijęs su mano specialybe — nenoriu, kad mokslai nueitų perniek“, — kalbėjo O.Kudarauskienė.
Prieš trejus metus paėmusi paskolą butui pirkti, ji į Vokietiją išvyko, nes norėjo kuo greičiau tą paskolą grąžinti. Darbščią lietuvę jos globoti seni vokiečiai mylėjo ir vertino: Odetai niekada netrūko darbo, su savo prižiūrimais seneliais ji keliavo po Italiją, gavo iš jų dovanų.
„Aš turiu vokiečių rekomendacijas ir nuvažiavusi ten darbą tikrai gaučiau. Bet ten dirbau su viltimi, kad grįžusi galėsiu gyventi dukteriai, leisti ją į mokyklą Lietuvoje. Dabar jau abejoju, ar tai pavyks“, — apmaudo neslėpė alytiškė.
Kol ji dirbo Vokietijoje, dukterį prižiūrėjo motina. Bet daugiau jos pagalbos tikėtis moteris negali: motina pati sunkiai serga, jai reikia dukters paramos.
O kasdien vis į didesnę neviltį puolanti Odeta priversta vėl galvoti apie emigraciją. „Jeigu dabar išvažiuočiau, tai jau visam laikui. Vokietijoje tektų viską pradėti nuo nulio, bet žinau, kad turėčiau darbą ir tikrai neprapulčiau“, — kalbėjo O.Kudarauskienė.
Pranešimai apie nedarbo šuolius užsienio šalyse, pulkais tenykščių įmonių atleidinėjamus darbuotojus ir į tėvynę besidairančius emigrantus moters kol kas negąsdina. Ji įsitikinusi, kad užsienyje žmogaus noras dirbti yra pastebimas ir vertinamas daug labiau nei Lietuvoje.
„Susirasti darbą ar jį pakeisti visuomet nelengva, o šiuo metu tai dar apsunkina ir naujos tendencijos darbo rinkoje. Jos tokios: į darbo biržas besikreipiančių asmenų daugėja, o darbo jėgos paklausa mažėja. Kadangi ieškančių darbo žmonių yra daugiau, o pasiūlymų mažiau, tai ir rasti nėra lengva“, — sakė Lietuvos darbo biržos darbo pasiūlos ir paklausos skyriaus vedėja Inga Liubertė.
Šių metų rugsėjį į Lietuvos darbo biržas kreipėsi daugiau kaip 19 tūkstančių žmonių, o spalį besikreipiančių buvo beveik 22 tūkstančiai.
Mažėja ir laisvų darbo vietų: rugsėjį jų buvo užregistruota daugiau kaip 20 tūkstančių, spalį — mažiau nei 16 tūkstančių. Palyginti su praėjusių metų spaliu, darbo vietų užregistruota beveik 37 proc. mažiau, o į darbo biržas kreipėsi 33 proc. daugiau žmonių.
Darbo biržos specialistai situacijos kol kas nevadina grėsminga. Labiausiai juos guodžia tai, kad daugėja įdarbinamų žmonių: šiųmetį spalį, palyginti su pernykščiu, įdarbinta 9 proc. daugiau žmonių.
Tačiau įdarbinimo kreivė irgi krinta: šiemet rugsėjį įdarbinta 14 tūkstančių, o spalį jau tik 11,5 tūkstančio žmonių.
***
Portalo cvmarket.lt atliktos apklausos duomenimis, 67 procentai įmonių ketina išlaikyti esamą darbuotojų skaičių.
13 procentų įmonių numato mažinti,
o 14 procentų — didinti darbuotojų skaičių.
Apklausta 980 atsitiktine tvarka atrinktų šalies įmonių.
Ar darbo ieškantys lietuviai nurodo pageidaujamą atlyginimą ir koks jis?
Šį klausimą „Ekstra“ pateikė „CV Market“ rinkodaros direktoriui Povilui Kytrai:
„Didelė ieškančiųjų darbo dalis nenurodo pageidaujamo atlyginimo, nes paprašęs per daug gali būti nepakviestas pokalbio. Kita vertus, nurodžius per mažai, nepasinaudojama potencialu, kurį gali pasiūlyti darbdavys. Tad žmonės nelinkę spėlioti ir mieliau laukia konkretaus paties darbdavio pasiūlymo. Tokiu atveju dar lieka galimybių deryboms.
Atlyginimo dydis priklauso nuo daugelio dalykų: darbo srities, patirties, išsilavinimo ir kt. Labiausiai jį sąlygoja konkrečių darbuotojų pasiūlos ir paklausos santykis“.
Šių metų spalį Lietuvos darbo birža gavo 20 pranešimų apie grupės darbuotojų atleidimą, kai numatoma atleisti 1386 žmones.
Atleidimo priežastys: įmonėms iškeltos bankroto bylos, struktūrinė pertvarka, dėl ekonominių priežasčių mažinama veiklos apimtis.
Per dešimt šių metų mėnesių gauta jau 88 pranešimai apie grupės darbuotojų atleidimą, kai numatoma atleisti beveik 5 tūkstančius žmonių.
Šį spalį gauta 8 pranešimai apie grupės darbuotojų atleidimą, kai numatoma atleisti daugiau kaip 50 žmonių.
Per 10 šių metų mėnesių gauta 21 toks pranešimas, numatyta atleisti 3245 žmones.
Per tą patį praėjusių metų laikotarpį gauta 11 pranešimų apie grupės darbuotojų atleidimą, kai atleidžiama daugiau nei 50 žmonių, buvo atleisti 959 žmonės.
Šaltinis: Lietuvos darbo birža.
2008 metais pageidautų atlyginimų lentelė populiariose darbo srityse:
(vidurinės grandies darbuotojų pageidavimai)
Sritis Atlyginimas Mažas Didelis IT 1562 4775 Pardavimai 1547 4199 Finansai 1659 4401 Inžinerija 2191 4573 Statyba/NT 2160 5294
Šaltinis: www.cvmarket.lt sistema.