Viena geriausių pasaulio dviratininkių Diana Žiliūtė, netekusi pilietybės, prarado teisę dalyvauti Pekino olimpiadoje ir dar kartą iškovoti Lietuvai medalį.
Valdininkai aiškina, kad įstatymai visiems galioja vienodai. A.Narbekovas per 13 metų nesugebėjo prisiekti valstybei, kurioje gimė ir augo, o D.Žiliūtė tapo besikeičiančių įstatymų auka.
Išsaugoti dvigubą pilietybę pasisekė tik praeityje garsiam plaukikui Robertui Žulpai — jis suspėjo prisiekti Lietuvai. Tiesa, jis gyvena Lietuvoje, kitaip nei D.Žiliūtė ir A.Narbekovas.
Pilietybės neteko ir žmona
Geriausias visų laikų Lietuvos futbolininkas Arminas Narbekovas jau porą savaičių nebe Lietuvos pilietis. Praėjusio mėnesio pabaigoje Migracijos departamentas priėmė nutarimą panaikinti Lietuvos pilietybę legendiniam 43 metų šalies futbolininkui. Trylika metų turėjęs dvi — Lietuvos ir Austrijos pilietybes, buvęs sportininkas staiga sužinojo, kad jo lietuviškas pasas nebegalioja.
„Nemalonus reikalas“, — atsidūsta vienintelis lietuvis, kurio pavardė aukso raidėmis įrašyta į užpernai 50-mečio jubiliejų minėjusios UEFA istoriją, ir tuoj pat pajuokauja, kad neturėdamas Lietuvos pilietybės nelabai turi teisės kalbėti lietuviškai.
Su Sovietų Sąjungos rinktine 1988 metų Seulo olimpinėse žaidynėse iškovojęs auksą A.Narbekovas dabar jau juokauja kalbėdamas apie savo ir žmonos padėtį. Pardavėja vienoje prancūzų parduotuvėje dirbanti sutuoktinė Rita irgi prarado gimtosios šalies pilietybę. Tačiau pirmą kartą iš savo brolio Andriaus lūpų išgirdęs šią naujieną A.Narbekovas patyrė šoką.
„Nemalonu, kai iš žmogaus atimama tai, kas jam priklauso. Visi skambinėjo, klausinėjo, o aš nieko nežinojau. Man atrodo, viską buvo galima sutvarkyti gražiai“, — „Ekstrai“ kalbėjo jau 18 metų su šeima Austrijos sostinėje Vienoje gyvenantis A.Narbekovas.
Visa Narbekovų šeima turi Austrijos pilietybę. Tačiau namie Vienoje visi kalba vien lietuviškai. Kalbėti vokiškai tarpusavyje Narbekovų šeimoje uždrausta.
Tačiau garsiojo futbolininko vaikai: Vilniuje gimęs 22-ejų Arminas ir Vienoje gimusi 13-metė Klaudija neturi Lietuvos pilietybės. Jie — Austrijos piliečiai. Jaunesnysis Arminas vos daugiau nei prieš savaitę baigė tarnybą Austrijos kariuomenėje.
Pasak dabar vaikus treniruojančio A.Narbekovo, jo atžalos pačios ateityje nuspręs, kurios šalies pilietybę turėti: „Jie patys turi priimti sprendimą. Arminas, nors ir gimęs Vilniuje, iš Lietuvos išvyko būdamas ketverių. Klaudija — gimusi Austrijoje. Jiems namai yra čia (Austrijoje, — aut.). Čia jų draugai, visas gyvenimas“.
Domėjosi, ar nepraras pilietybės
Austrijos pilietybę A.Narbekovas priėmė 1995 metais, kad galėtų žaisti šios šalies „Austria Wien“ futbolo klube. Tuo metu Austrijoje startinėje komandos sudėtyje galėjo žaisti tik du legionieriai. Klubo vadovybė ir treneriai buvo suinteresuoti, kad aikštėje nepakeičiamas lietuvis taptų Austrijos piliečiu.
Nei tada, nei dabar Austrijoje negalima turėti dvigubos pilietybės. Ji suteikiama tik išimties tvarka. Prieš priimdamas išimties tvarka pasiūlytą Austrijos pilietybę, A.Narbekovas pasidomėjo, ar jis ne-praras Lietuvos pilietybės.
„Austrijos pilietybę priėmiau vien dėl sporto. Tuomet visiems pasakiau: jei bus negrąžinta Lietuvos pilietybė, Austrijos pilietybė man nereikalinga. Bet kadangi išimties tvarka pasitaikė turėti abi pilietybes, nematau čia nieko blogo“, — kalbėjo dabar lietuviško paso nebeturintis auksinių Lietuvos futbolo laikų liudytojas A.Narbekovas.
1995 metais Arminui ir Ritai Narbekovams Lietuvos pilietybę išimties tvarka suteikė tuometis šalies prezidentas Algirdas Brazauskas. Praėjusiais metais A.Narbekovas sužinojo, kad prezidento dekretas neįsigalioja tol, kol asmuo neprisiekia Lietuvos Respublikai. To nei legendinis futbolininkas, nei jo žmona Rita iki šiol nepadarė.
Apie keistą situaciją „Ekstra“ kalbėjosi su A.Narbekovu.
— Arminai, kodėl per trylika metų taip ir neradote progos prisiekti Lietuvai, kad prezidento dekretas dėl jums išimties tvarka suteiktos Lietuvos pilietybės būtų įsigaliojęs?
— Kai praėjusiais metais dirbau Lietuvoje, norėjau pasikeisti savo lietuvišką pasą. Buvau jau visus kvitus apmokėjęs. Bet Vidaus reikalų ministerijoje išgirdau, kad negaliu to padaryti, nes nesu prisiekęs Lietuvai. Esą aš kaip ir nelegalas.
Man pasakė, kad reikia tam tikrų procedūrų, o priesaika duodama vieną ar du kartus per metus. Kai klausiau, kaip sužinoti — kada, man sakė: „Mes jums pranešime“. Sakiau, gerai, aš palauksiu, kai mane iškvies, tai ir padarysiu.
Turėjome su žmona grąžinti savo senuosius pasus. Sakė, kad prisiekę gausime naujus, bet jų negavome. Kaip ir to kvietimo prisiekti, nors grįžęs į Austriją Lietuvos pasiuntinybėje padaviau visus reikiamus dokumentus dėl priesaikos. Kai susitikdavome su konsule, ji vis sakydavo, kad kol kas dar neturi jokių žinių.
— Kas jums pačiam keisčiausia šioje istorijoje?
— Pilietybė nėra menkas reikalas. Galėjo kaip nors pranešti, kad trūksta dokumentų, kad planuojama mums atimti pilietybę. Juk tai Migracijos tarnyba jau kurį laiką žinojo.
Sakė, kad Prezidentūros kanceliarijoje iš pradžių nerado mūsų dokumentų — nei priesaikos, nei nieko. Šis procesas turėjo įvykti prieš 13 metų, ne dabar. Bet keičiasi valdžios, darbuotojai. Kur nors kas nors pasimetė ir tik po ilgų paieškų paaiškėja, kad mes neprisiekę.
Nors iš pat pradžių sakiau, kad mes tokios procedūros nedarėme. Niekada nebūna vienas kaltas. Gal tai ir mūsų kaltė. Bet kai niekas nieko, aš sau ramiai laukiu. Juolab kad pasai galiojo, visur su jais važiavau. Maniau, kad viskas gerai.
— Kada dabar planuojate prisiekti Lietuvai ar į viską numosite ranka?
— Nenumosime. Vien dėl to, kad aš iki šiol esu įsiregistravęs Vilniuje, Šeškinės apygardoje. Būtent dėl to negaliu duoti priesaikos Austrijoje, Lietuvos pasiuntinybėje. Tai gali padaryti tik mano žmona, nes ji registruota Vienoje. Aš turiu važiuoti į Lietuvą.
Dabar truputį apsitvarkysime ir reikės atvažiuoti. Mėginsime duoti priesaiką. Iš to, kaip mums viską paaiškino, supratau, kad dabar priesaiką duoti nebe taip sudėtinga. Beveik viskas jau ir sutvarkyta. Reikia tik prisiekti, parašyti prašymą gauti pasą, ir viskas. Prezidento priimto dekreto niekas negali panaikinti.
— Jaučiatės išduotas šalies, kurios vardą garsinote, o ji lengva ranka jus išbraukė iš savo piliečių sąrašo?
— Kyla visokių minčių. Bet, kaip sakau, kiekvienas daro savo darbą. Kai kas jį pramiegojo ir tik dabar atsibudo. (Nusijuokia.) Toks gyvenimas.
— Planuojate grįžti į Lietuvą?
— Su Rita visuomet galvojome ateityje grįžti į Lietuvą. Iki šiol Austrijoje esame likę tik dėl vaikų. Arminas jau didelis — jam tėvų nebelabai reikia. Bet Klaudija čia vis dar lanko mokyklą.
— Buvo tokių, kurie jus apkaltino išdavus savo šalį ir savo noru atsisakius pilietybės?
— Į akis man niekas to nedrįso pasakyti, bet brolis sakė, kad interneto komentaruose buvo visko. Lietuviai turi savybę — apie kitus žinoti daugiau negu apie save. Stengiuosi į tai nereaguoti.
Dviratininkė į Pekiną nevažiavo
Viena geriausių pasaulio dviratininkių, 2000-ųjų Sidnėjaus olimpinių žaidynių prizininkė Diana Žiliūtė turi Italijos pilietybę. Dėl to 32 metų dviratininkė irgi neteko Lietuvos pilietybės.
Būtent dėl to ji negalėjo dalyvauti šių metų Pekino olimpinėse žaidynėse ir pakartoti Sidnėjaus triumfo. Kelias į Lietuvos olimpinę rinktinę 1998 metų pasaulio dviračių sporto čempionei buvo užkirstas paaiškėjus, kad ji nebėra Lietuvos pilietė.
2002-aisiais ištekėjusi už italo Maurizio Marios ir Italijos Montebelūnos mieste gyvenanti D.Žiliūtė prašymą gauti Italijos pilietybę pateikė 2005-aisiais. Tuo metu, kai jos ką tik gimusi duktė Ilarija buvo pripažinta ir Italijos, ir Lietuvos piliete.
Tuo metu mūsų šalies įstatymai leido turėti du pasus. Kai po dvejų metų dviratininkė gavo Italijos pilietybę, įstatymai Lietuvoje jau buvo pasikeitę — turėti du pasus tapo neįmanoma. Dviratininkė teigė nežinojusi, kad per tą laiką pasikeitė Lietuvos įstatymai. Moteriai buvo keista, kad jai, turinčiai Lietuvos socialinio draudimo pažymėjimą, kitus dokumentus, susijusius su Lietuva, automatiškai buvo atimta gimtosios šalies pilietybė.
„Tikėjausi, kad iki olimpiados įvyks referendumas ir aš galėsiu turėti dvigubą pilietybę. Tai protu nesuvokiama situacija“, — prieš pat Pekino olimpines žaidynes iškilus į viešumą pilietybės problemai, apmaudo neslėpė D.Žiliūtė.
19 metų trukusios sporto karjeros pabaigą paskelbusiai dviratininkei Pekino olimpinės žaidynės būtų buvusios atsisveikinimo šventė. „Visada buvau Lietuvos pilietė, ja ir dabar jaučiuosi“, — vasarą kalbėjo D.Žiliūtė, rugsėjo pabaigoje Lietuvai atstovavusi Pasaulio dviračių sporto čempionate.
Žinomas plaukikas suspėjo prisiekti
Dviguba pilietybė išimties tvarka prezidento dekretu suteikta ir olimpiniam čempionui plaukikui Robertui Žulpai. Vienu geriausiu visų laikų Lietuvos plaukiku laikomas R.Žulpa turi ir Lietuvos, ir Italijos pilietybes.
48 metų buvęs sportininkas tikina, kad sutvarkyti visus reikiamus dokumentus atėmė labai nedaug laiko. Jis puikiai prisimena oficialią procedūrą, kai, tuomečiam Lietuvos prezidentui išimties tvarka suteikus pilietybę, jis turėjo prisiekti. Dekretas apie suteiktą Lietuvos pilietybę jam paskirtu laiku oficialiai buvo įteiktas Prezidentūroje. Tuo metu praeityje garsus sportininkas ir davė priesaiką.
Vėliau su keliomis nuotraukomis nuėjo atsiimti savo pirmojo lietuviško žaliojo paso. Į Italiją R.Žulpa išvyko dar būdamas Sovietų Sąjungos pilietis. Italijoje vedė tos šalies pilietę, o pragyvenęs penkerius metus automatiškai galėjo tapti Italijos piliečiu. Ta proga R.Žulpa pasinaudojo. Juolab kad dėl to nereikėjo atsisakyti lietuviško žaliojo paso.
1992 metais grįžęs į Lietuvą R.Žulpa pats pareiškė norą gauti Lietuvos pilietybę. Tarpininkaujant vienam tuomečiam Seimo nariui, išimties tvarka prezidentas A.Brazauskas olimpiniam čempionui suteikė Lietuvos pilietybę.
Praeityje garsus sportininkas jau kurį laiką gyvena Vilniuje, tėvų bute. Olimpinis čempionas dabar pritaiko Italijoje sukauptas italų kalbos žinias. Lietuvoje jis užsiima vertėjo darbu. Ir persikelti gyventi į Italiją neketina.
Ten jis nuvažiuoja tik aplankyti dukterų: 18-metės Brigitos ir 16-metės Andrės. Nors Italijoje galima turėti dvigubą pilietybę, merginos yra tik Italijos pilietės. Apie lietuvišką pilietybę nė karto Lietuvoje nesilankiusios plaukiko dukterys net negalvoja.
A.Narbekovui nutikusią istoriją R.Žulpa vadina nesusipratimu. Tačiau, pasak garsiojo plaukiko, nepaisant žmogaus pavardės ar nuopelnų, dėl pilietybės visiems turi būti lygios teisės.
1995 metų lapkritį, kai prezidentas A.Brazauskas Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka suteikė Ritai ir Arminui Narbekovams, Pilietybės įstatymo 16 straipsnis apie tokius išimtinius atvejus sakė:
„Respublikos prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvai užsienio valstybių piliečiams išimties tvarka — netaikant jiems šio įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų“.
Įstatymo 12 straipsnyje išvardytos sąlygos, kurias turi atitikti asmuo, kuriam gali būti suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė: išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, šalyje turėti nuolatinę gyvenamąją vietą, nuolatinį darbą ir nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį, išlaikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą.
Įstatymo 15 straipsnis sakė, kad „Lietuvos Respublikai prisiekiama viešai ir iškilmingai. Pilietybę įgyjantis asmuo lietuviškai perskaito priesaikos tekstą ir jį pasirašo“.
Šiame įstatymo straipsnyje skelbiamas ir priesaikos tekstas.
Migracijos departamento prie VRM direktorius Almantas GAVĖNAS:
„Problema, kad Arminas Narbekovas su žmona Rita prarado Lietuvos pilietybę, yra pernelyg išpūsta.
Pilietybės praradimas — tai paties A.Narbekovo problema. Jis turėjo iki pabaigos perskaityti dekretą, kuriuo prezidentas jam ir jo žmonai suteikė pilietybę. Antrasis šio dokumento straipsnis pabrėžia — dekretas įsigalioja tik tada, kai asmuo prisiekia Lietuvos Respublikai.
Senajame Pilietybės įstatyme nebuvo numatyta termino, per kurį asmuo privalo prisiekti. A.Narbekovas laukė 13 metų.
Šiemet įsigaliojusiame naujajame Pilietybės įstatyme jau teigiama, kad asmuo, kuriam suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė, priesaiką privalo duoti ne vėliau kaip per dvejus metus nuo prezidento dekreto įsigaliojimo. Taigi ir Narbekovų šeima gali pasinaudoti šiuo terminu.
Prisiekti yra dvi galimybės. Jei asmuo savo gyvenamąją vietą deklaruoja užsienyje, prisiekti jis gali tos valstybės Lietuvos Respublikos konsulate. Jei gyvenamoji vieta deklaruojama Lietuvoje, tuomet kreipiamasi į migracijos teritorinę tarnybą. Kai tokių žmonių susirenka apie penkiasdešimt, nustatomas renginio laikas ir asmenys raštišku kvietimu apie tai informuojami. Priesaikos ceremonija vyksta Vidaus reikalų ministerijoje.
Įsigaliojus naujajam Pilietybės įstatymui tokios ceremonijos jau vyko mažiausiai dukart.
Pasikartosiu: A.Narbekovo priekaištai Migracijos departamentui nebuvo motyvuoti ir korektiški. Gavęs pranešimą dėl pilietybės suteikimo, apie savo ketinimus jis privalėjo per trisdešimt dienų informuoti Lietuvos Respublikos konsulatą. To tikrai nebuvo padaryta. Kaltų nereikia ieškoti ir konsulate.
A.Narbekovas gali būti ne vienintelis asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo suteikta išimties tvarka, tačiau jis šios galimybės nėra realizavęs — Migracijos departamentas neturi tokios duomenų bazės“.