Aktorei B.Mar teko užduotis suvaidinti J.Ivanauskaitę apie ją kuriamame biografiniame filme „Šokis dykumoje“. Dokumentinį filmą apie praėjusiais metais nuo vėžio mirusią J.Ivanauskaitę kuria Birutės bendrapavardė dokumentinių filmų kūrėja Agnė Marcinkevičiūtė. Ji dar suspėjo aptarti būsimo filmo scenarijų ir su pačia J.Ivanauskaite, tuo metu jau sunkiai sirgusia.
Vasario mėnesį žiūrovus pasieksiantis filmas — trijų dalių. Jame bus panaudota filmuota archyvinė medžiaga, J.Ivanauskaitę prisimins ne tik jos motina ir sesuo Radvilė, bet ir daug rašytoją pažinojusių žinomų žmonių — kunigas Julius Sasnauskas, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, muzikantas Andrius Mamontovas.
Dokumentinę medžiagą papildys vaidybiniai intarpai, kuriose B.Mar kuria savotišką J.Ivanauskaitės antrininkę, bus skaitomos rašytojos kūrybos ištraukos.
— Birute, pažinojote Jurgą. Ar sunku buvo vaidinti žmogų, su kuriuo sieja emociniai ryšiai?
— Buvo labai lengva. Tai buvo daugiau meditacija nei vaidyba. Pamenu, režisierė Agnė liepė ilgai eiti per dykumą, paskui bėgti, vėl eiti — jaučiausi taip, tarsi bėgčiau per savo gyvenimą.
Kai vienoje scenoje man reikėjo pereiti per mišką, kuriame klykiančių kormoranų dušas krito man virš galvos, jaučiau, kad toks buvo Jurgos gyvenimas. Jai virš galvos nuolat klykė daug visokiausių, ir plėšrių, ir gražių, paukščių.
Per visą filmavimą daug galvojau apie Jurgą, apie tai, kaip ji jautėsi. Tuose smėlynuose apninka tuštumos būsena. O Jurga visą gyvenimą ėjo dykuma — savo keliu. Ji šoko dykumoje — visuomet elgėsi taip, kaip norėjo jos siela.
Man labai artima, kad Jurga — toks teatrališkas žmogus. Ji žaidė, dalyvavo įvairiose laidose, nebijojo net televizijos šou, visą laiką šypsojosi, keitė drabužius, norėjo būti centre. Jurga turėjo daug vaidmenų. O jos siela, tikroji Jurga, buvo labai giliai. Aš norėjau perteikti tikrąją Jurgą, be jokių kaukių.
Manau, privalumas, kad aš, keliaudama po Rytus, išgyvenau panašių dalykų, kaip ir ji. Būtent Jurga mane paskatino nukeliauti į Tibetą. Mes su ja susipažinome maždaug prieš dvejus metus, kai ji dar nežinojo apie savo ligą. Susitikome poetės Dovilės Zelčiūtės knygos pristatymo vakare.
Tada prie manęs priėjusi Jurga sakė seniai norėjusi su manimi susipažinti ir labai norinti pamatyti mano spektaklį „Meilužis“, pagal Marguerite Duras to paties pavadinimo romaną. Pasirodo, jis mūsų abiejų mėgstamiausias.
Tą vakarą kartu parėjome namo. Paaiškėjo, kad net gyvenome visai šalia. Buvome kaimynės. Paskui susitikome Poezijos pavasario renginiuose. Tada Jurga pirmą kartą debiutavo kaip poetė. Ji atėjo į mano spektaklį „Poetė“, sėdėjo pirmojoje eilėje. O po spektaklio man padovanojo sarį.
Tą vakarą gerdamos vyną išsikalbėjome, kad rašau knygą apie Indiją. Ji man pasiūlė nuvažiuoti į Tibetą. Jos dėka kažkaip mistiškai per kelias dienas jau turėjau bilietą, buvo surengta visa kelionė. Jaučiu, kad Jurga tiesiog mane išstūmė į tą kelionę. Jeigu ne jos toks ryžtas, nebūčiau išdrįsusi viena važiuoti į Tibetą dar ilgai.
— Ar vėliau dažnai bendraudavote?
— Tibetas mus labai suartino. Daug susirašinėjome elektroniais laiškais. Toje kelionėje visą laiką galvojau apie Jurgą, skaičiau nepakartojamą jos knygą, savotišką enciklopediją, kurią ji surinko kaip skuzdėlytė, — „Tibeto mandala“.
Man grįžus iš kelionės niekaip nesusitikome visus metus. Nors buvau parvežusi jai smilkalų, dovanų nuo draugų. Bet tai ji, tai aš vis neturėjome laiko. Paskui staiga sužinojau, kad ji jau gydosi Švedijoje.
Kai ji iš ten grįžo, susitikome. Ji atėjo į spektaklį „Grimo opera“. Tada atidaviau Jurgai visas dovanas. Tai buvo savotiškas atsisveikinimas. Nors kalbėjome, kad vėl susitiksime, ji būtinai ateis į „Meilužį“. Deja.
— Kaip reagavote sulaukusi pasiūlymo suvaidinti Jurgos antrininkę?
— Pasiūlymo sulaukiau Vytauto V.Landsbergio filmo „Kai aš buvau partizanas“ premjeros dieną. Buvo džiugi nuotaika, kai po filmo priėjo „Šokio dykumoje“ prodiuserė Živilė Gallego ir paklausė, ar suvaidinčiau Jurgą. Tai man buvo visiškai netikėta. Kiek žinau, mane pasiūlė antrasis „Šokio dykumoje“ režisierius V.V.Landsbergis. Jis žinojo, kad mes su Jurga buvome pažįstamos.
— Ilgai svarstėte, ar sutikti?
— Suklusau, kai režisierė paklausė, ar sutikčiau nusiskusti galvą plikai. Svarsčiau. Nes net ir nusiskutusi galvą plikai aš jos nesuvaidinsiu. Aš vis tiek būsiu aš. Bet paskui pagalvojau, kad dėl Jurgos — galiu. Juolab kad išgirdus tokį pasiūlymą pirmiausia į galvą šovusi mintis buvo — tai Jurga mane pasirinko.
Kitas sukrėtimas buvo, kai išgirdau, kad reikės filmuotis su tikrais Jurgos drabužiais, jos skrybėle. Iš pradžių buvo nejauku. Tikiu, kad žmogaus dvasia net ir po jo mirties tvyro jo daiktuose.
Man labai patiko idėja filmuoti Nidos kopose. Tai priminė Tibetą. Į filmavimus buvau pasiėmusi savo puodus, parsivežtus iš ten. Jais grojome. Vežėmės ir Jurgos nukopijuotus rankraščius, kurie filme plevens kopose, plakami vėjo.
Filmuodami panaudojome ir man Jurgos dovanotą sarį. Visai atsitiktinai buvau įsimetusi jį važiuodama filmuotis. Kai atėjo metas vaidinti šokio ant kranto sceną, visi ilgai sprendėme, kokiais drabužiais turėčiau apsirengti. Kai išėmiau tą sarį, filmavimo komanda nusprendė — su juo.
Manau, nieko nėra atsitiktinio. Net ir ligos neatsitiktinės. Jeigu tau skirta liga, jos neišvengsi. Kaip sako Rytų išminčiai, jeigu ligos išvengsi šiame gyvenime, ją gausi kitame. Kartais pagalvoju, kodėl vienam žmogui sustoja širdis ir jam tarsi nesuteikiama galimybės atsisveikinti, permąstyti gyvenimą, o kitam žmogui duotas ilgas kelias į mirtį.
Niekas nežinome, kaip yra geriau. Jurga pati pasakė, kad nugyveno visą gyvenimą per tuos vienerius ligos metus. Paradoksalu, kad sielos ramybę, kurios ji taip troško, taip ieškojo, atrado tokiu žiauriu būdu.
Nežinau, ar galėčiau būti tokia stipri, kaip Jurga tais metais. Ji viską atlaikė kaip didvyrė. Graži rytietiška metafora, kad gėlė, žinodama, kad bus nuskinta, dar labiau prasiskleidžia. Žmogus turėtų būti toks pat, nors dažniausiai būna priešingai. Bet Jurga per tuos metus prasiskleidė.
— Be to, kad abi pamilote Rytus, kuo dar su Jurga esate panašios?
— Pasirodo, ji, kaip ir aš, buvo mažutė. Visą laiką įsivaizdavau, kad ji aukštesnė, stambesnė už mane. Nes man ji buvo kaip karalienė. Pasirodo, ji tokia trapi. Aš vos vos apsivilkau jos rūbus. (Nusijuokia.)
Kai užsidėjau oranžinių plaukų peruką, Jurgos skrybėlę, visi man sakė, kad aš — iš akies traukta Jurga. Nesistengiau atrodyti kuo autentiškiau. Bet atsimenu jos šypseną, žvilgsnį. Padėjo pokalbiai su Jurgos motina menotyrininke Ingrida Korsakaite. Su ja, kaip su savo mama, gėrėme arbatą ir dalijomės prisiminimais.
Savo vidumi mes su Jurga visiškai nepanašios. Mane visą laiką žmonės žavi tuo, ko tarsi trūksta man pačiai. Mane visuomet žavėjo Jurgos atvirumas šiam pasauliui. Aš — labiau uždaras žmogus. Man pakanka scenos saviraiškai. Daugiau viešumo nesinori. O Jurga jo nebijojo. Jos mokėjimas žaisti, traukti žmones, drąsa — žavėjo. Nors gal ir ji nedrąsi buvo. Daug kas ir apie mane sako, kad aš drąsi. Man labai graži ir mano sielai labai artima Jurgos frazė: „Giliai manyje tūno ta mergytė su kasytėmis, kuri visko bijo, yra drovi“.
— Ko labiausiai bijojote, imdamasi Jurgos vaidmens?
— Nieko. Man labai patiko filmo kūrimo komanda ir drąsus režisierės Agnės požiūris. Pamenu, sumanėme padaryti akmenų mandalą. Visa komanda važiavome į Karklę pririnkti didelių akmenų. Tempėme juos maišais į Nidos kopas ir dėliojome mandalą.
Šis filmas kuriamas iš meilės. Patys viską darėme. Nė viena užsienio kompanija nesuprastų, kaip tokiomis sąlygomis, už tokius mažus pinigus galima ką nors sukurti. Bet buvo labai įdomu ir gera.
Filmuojant prireikė daug fizinių jėgų. Tą savaitę Nidoje pūtė be galo stiprus vėjas. Kai tekdavo ilgai sėdėti su plonyte suknute, sušaldavau. Smėlį pūtė į akis, žvarbus vėjas, šaltis — jausdavau tikrą skausmą. Buvo momentų, kai galvojau: „Nebegaliu“. Bet kinas tuo ir žavus — teatre tikro vėjo ir smėlio, lendančio į akis, nepajausi. Dėl to kinas ir yra mano slaptoji meilė.
— Nebuvo gaila plaukų?
— Jie nebuvo ilgi, bet gailėjau. Kažkaip viskas keistai vyko. Prieš pat filmavimą bandėme juos nukirpti Vilniuje, bet kaip tyčia sugedo kirpimo mašinėlė. (Juokiasi.) Nuvažiavus į Nidą, paaiškėjo, kad tą dieną uždarytos kirpyklos.
Kai galų gale nukirpo, buvo lengva lengva. Režisierė Agnė žiūrėjo į mano kerpamas kasas ir jau pati sakė: „Gal iki galo nebekirpkite, nes jau matau Birutės akis“. (Nusijuokia.) Mąsčiau, dabar visą vasarą reikės vaikščioti su skarele ar skrybėle, bet buvo taip gera, kad visą vasarą taip ir pravaikščiojau plika galva.
— Esate Jurgos kūrybos gerbėja?
— Man labiausiai patinka jos dailė ir kelionių aprašymai. Jos prozą skaičiau, bet man ji per daug dramatiška. Jos herojės visą laiką kentėjo. Jurga rašė gana autobiografiškai ir skausmingai.
— Neseniai grįžote iš Minsko. Ten dalyvavote monospektaklių festivalyje ir su savo spektakliu „Antigonė“ užėmėte pirmąją vietą. Kodėl daugiausia vaidinate tokio žanro spektakliuose? Juk vaidinti vienam scenoje kur kas sunkiau.
— Šis žanras beprotiškai sunkus. Bet jis mane pasirinko. Vaikystėje mokiausi muzikos. Labai norėjau būti smuikininkė, nors teko skambinti pianinu. Man visuomet labai trūko to pojūčio, kai solistas vienas scenoje muzikuoja.
Kai nuvykau į Japoniją mokytis teatro mokykloje, pamačiau aktorius, kurie kaip tikri solistai scenoje muzikuoja. Tai man suteikė drąsos. Dabar man labai gera išeiti vienai prieš žmones ir kalbėti. Nors kai kartais būna labai sunku, pagalvoju, kodėl man lemta dažnai taip sunkiai sukurti visą spektaklį?
Taip norėtųsi turėti savo režisierių, kuris rodytų kryptį. Bet jei ne monospektakliai, tokios aktorinės patirties nebūčiau įgijusi per kelis gyvenimus.