Tai nublanksta, palyginti su faktu, kad kai kurie amerikiečiai taip troško balsuoti, jog kantriai laukdavo ilgiausiose eilėse net 6-8 valandas.
Net nepavyktų susapnuoti, kad Lietuvoje vyksta rinkimai, o prie balsavimo vietų gatvėmis nutįsta ilgiausios eilės, jose išsirikiavę žmonės kelias valandas skaito laikraščius, knygas, užkandžiauja sumuštiniais ir lėtai slenka vorele trokštamo tikslo – balsadėžės link. Tokių pamišusių rinkėjų Lietuvoje net su žiburiu nerastum.
Tiesa, per pirmąjį Seimo rinkimų turą ir Lietuvoje kai kur susidarė šiokios tokios eilės. Pasitaikė atvejų, kai balsuojant tekdavo sugaišti pusvalandį ar net kiek ilgiau. Bet ne visi rinkėjai gaišo išvydę ir tokias eiles. Kai kurie piktinosi, keikė valdžią ir rinkimų komisiją ir, apsisukę ant kulnų, grįžo namo.
Dar daugiau lietuvių apskritai nesivargino kelti kojos iš namų dėl neva tokio niekniekio kaip rinkimai. Šis abejingumas ar tinginystė dar buvo dangstomi arogantiškais aiškinimais, kad nėjome balsuoti, nes nematėme nė vienos partijos ir nė vieno kandidato, kuris būtų vertas mūsų balso.
Lietuviškos provincinės puikybės tokiuose žodžiuose daugiau nei tiesos.
Kodėl 300 milijonų gyventojų turinčių JAV piliečiai mano, kad kiekvieno jų balsas svarbus, ir savo valiai pareikšti negaili laiko, o vos truputį daugiau nei tris milijonus skaičiuojančioje Lietuvoje daug kam rinkimai atrodo net ir menkų jų pastangų nevertas dalykas?
Matyt, todėl, kad JAV balsuoti rinkimuose laikoma šios šalies piliečio privilegija ir garbe, patriotišku ir pilietišku poelgiu. Šį kartą, kai varžėsi tokie skirtingi kandidatai, balsuoti buvo dar ir madinga.
Lietuvoje greičiau madinga nebalsuoti, dar vaizduojant, kad nėra kam atiduoti savo brangaus balso. Tokia poza suteikia progą pasipuikuoti, lyg pakylėti save virš visaip niekinamų politikų, turbūt jiems slapta dar ir pavydint. Bet kai rinkėjas tampa nerinkėju ir tuo didžiuojasi, tai jau spjūvis ne tik į politikus. Tai spjūvis į Lietuvą, vadinasi, kartu ir į save.
Bet verta juodai pavydėti ne antrą atlyginimą kaip priedą pieštukams pirkti gaunantiems Seimo nariams, o balsuojantiems amerikiečiams, kurie viso pasaulio televizijoms sako, kad didžiuojasi Amerika.
Žinoma, Lietuva neturi B.Obamos. Užtat dabar įgijo parlamentarą A.Nedzinską. Tik niekas iš dangaus į Seimą nenuleido nei jo, nei dar viso būrio klounų iš pašaukimo ar profesinio pasirinkimo. Tai ne vien rinkėjų, bet ir nerinkėjų nuopelnas.
Kaip visada Lietuva turės tokią valdžią, kokios nusipelnė. Tarsi veidrodis Seimas atspindi rinkėjus, o A.Nedzinską net galima laikyti apibendrinančiu Lietuvos vyriją personažu. Truputį komiškas, truputį tragiškas, truputį naivus, truputį suktas, truputį nuoširdus, truputį ciniškas. Kartais Hamletas, bet dažniausiai Vingių Jonas.
Lietuviška sentencija gali virsti A.Nedzinsko žodžiai, kad jei imi pinigus vokeliuose, bet nedidelėmis sumomis, – nieko bloga, arba kad geriau būti sąžiningam ir prisipažinti, jog sukčiavai, nei vogti nesąžiningam.
Taip A.Nedzinskas komentavo savo išpažintį, kad dalį honorarų gaudavo grynaisiais, nemokėdamas mokesčių, ir mano nusipelnęs kone pagyrimo, nes nuoširdžiai prisipažįsta, kaip buvo.
Iš tiesų labai lietuviškas požiūris. Retas tautietis atsisakytų pinigų vokeliuose. Artistas A.Nedzinskas – ne išimtis.
Tik gal dabar jau parlamentarui A.Nedzinskui vertėtų bent pridurti, kad elgėsi labai negerai ir dėl to apgailestauja, o ne didžiuotis savo atvirumu.
Bet kodėl Seimo nariui nesipuikuoti, kad slepia mokesčius, kai rinkėjai puikuojasi, jog neina balsuoti?