Džiūgauja žmonių galabytojų O. bin Ladeno ir F.Castro megztosios
beretės. Per MTV Europos muzikos apdovanojimus pats „bitlas“
P.McCartney sutinka būti nustelbtas ką tik gimusio JAV prezidento
žvaigždės šviesos.
Tiesioginiame eteryje verkia televizijos laidų vedėjos. Netveria
džiaugsmu Zimbabvės komunistų sukeltos hiperinfliacijos auka ir JAV
lietuvis miškininkas, neturintis kam parduoti savo namo Kolorade.
„Bet žinojau, kad jei padėsiu B.Obamai gauti bent vieną papildomą balsą,
bus geriau ir man, ir mano šeimai, ir visam pasauliui“, - džiūgauja
miškininkas, dirbęs B.Obamai.
Och, ach, aaach... Visuotinis pasaulio orgazmas, ne kitaip. Kas jį
sukėlė?
Vartoti įpratusio, kasdien norinčio trūks plyš gauti vis daugiau XXI
amžiaus žmogaus lūkesčiai.
O gal nebereikės suktis pačiam? Pajudinti užpakalio, kad išgyventum?
B.Obama, šis naujasis milijardinės vartotojų bendruomenės pranašas,
išves į Pažadėtąją žemę su pieno upėmis, aukso krantais ir amerikiečius,
ir europiečius, ir arabus?
Nebebus karų dėl naftos, nafta tik pigs? Infliacija mažės? Akcijų
kursai - dideliam Floridoje susitelkusių senjorų džiaugsmui - žaliai
kils iki pat alzheimeriškos emeritų mirties, sulaukus 150 metų senatvės?
Vieniems kils JAV dolerio kursas, kitiems tuo pat metu brangs euras ir
svaras? Namai ir butai brangs tiems, kurie nori parduoti, o perkantiems
- pigs?
O, varge. Lūkesčiai - ne tik konkretaus politiko, bet ir jiems
nekritiškai pasidavusios visuomenės peilis.
Per dideli lūkesčiai, susiję su konkrečiu politiku, galiausiai baigiasi
tik dar didesniu bendruomenės ir valdžios susvetimėjimu. Per didelis
politinis aktyvumas - dar didesniu pasyvumu, nei buvo iki tol. Juo
karštesnė meilė, juo didesnė neapykanta.
Kas būna, kai supainiojama seka: „Kas Dievo - Dievui, kas ciesoriaus
- ciesoriui“? Šlovinti politiką, kaip Dievą, - nuodėmė, o nuodėmė,
kaip žinoma, prie gero neveda.
Bet užuot kartojus „o, varge, varge“, ar nevertėtų sugiedoti kuklią
„osaną“ paprastam Lietuvos piliečiui, išlaikiusiam skeptišką santūrumą
naujosios Lietuvos valdžios atžvilgiu?
Ar seniai čia piktai stebėjomės, kaip lietuviai krenta į glėbį visokiems
gelbėtojams? Bedėme pirštu į senąją Europą ir tą pačią Ameriką - kaip
pavyzdį politikos pradžiamokslio neįkertančiam lietuviui?
Tai dabar pripažinkime: mūsų lietuvis pasirodė protingesnis už
amerikoną, jis nesvaičioja dėl naujos valdžios.
Galima sakyti netgi taip: reaguojama netgi per daug ramiai ir per daug
kritiškai.
Net politikos apžvalgininkams vis dar vaidenasi, kad centro dešinės
koalicija dėl kažkokių tik jiems žinomų, bet nuo kitų slepiamų
priežasčių tuoj tuoj užleis valdžios skeptrą buvusiai kairiųjų valdžiai.
Visuotinį pasaulinį orgazmą įdomu stebėti. Kaip reiškinį. Bet šioji
ašarų pakalnė, kokia buvo iki B.Obamos (ir kitų prezidentų), tokia liks
ir po B.Obamos. O jei ir pasikeis, tai nepaisant B.Obamos.
Brangymetis baigėsi. Infliacija, kaip piktas šuo, grįžta į būdą. O
kartu su mąžtančiomis naftos, trąšų, pieno, grūdų ir kitomis kainomis į
būdą lenda ir atlyginimai, ir darbo pasiūla.
Pinigas vėl tampa didžiausiu pasaulio deficitu. Antai R.Pakso
„tvarkdariai“ kompiuterius jau vagia, vargšai.
Tai, kad nomenklatūros patriarchas A.Brazauskas, paklaustas apie
prezidento rinkimus, vėl maivosi, nelyg kokia šešiolikinė, rodo tą patį:
jo žmonos, dukterų ir žentų bizniai - vėl ant ledo. Be pinigo. Laikas
gelbėti Lietuvą, Algirdai.
Tik A.Brazauskas - ne B.Obama. „Osana“ bus giedama kitam lietuviškam
Obamai.